Užventyje išsiskleidė šamotinė Ventos lelija

Or­ga­ni­za­to­rių nuo­tr.
Už­ven­čio pa­kraš­ty­je ple­ne­ro da­ly­viai pa­sta­tė Šv. Flo­ri­jo­no skulp­tū­rą, kad sau­go­tų mies­te­lį nuo ug­nies.
Ty­kus Už­ven­čio mies­te­lis (Kel­mės r.) bu­vo ­vir­tęs me­ni­nin­kų me­ka. Čia vy­ko tra­di­ci­nis kal­vių, skulp­to­rių ir ak­va­re­li­nin­kų, o šie­met dar ir ke­ra­mi­kų ple­ne­ras "Už­ven­tis ART 2019".
16 kal­vių, 1 me­džio skulp­to­rius, 11 ak­va­re­li­nin­kų ir 4 ke­ra­mi­kai, pliau­piant įky­riam lie­pos lie­tui, kū­rė gam­to­je. Už­ven­tį pa­puo­šė še­šių met­rų aukš­čio ug­nies ir kal­vių glo­bė­jo Šven­to Flo­ri­jo­no skulp­tū­ra, o Ven­tos upės sa­lą – dvi ša­mo­ti­nės skulp­tū­ros "Ven­tos le­li­ja" ir "Sū­ku­rys "Ven­tos val­sas".

Mies­te­lis, sukviečiantis me­ni­nin­kus

Te­kan­tis ir šne­kan­tis Ven­tos upės van­duo, re­gis, su kiek­vie­na ban­ge­le at­gai­vi­na Už­ven­čio mies­te­lio is­to­ri­nę ir kul­tū­ri­nę at­min­tį. Čia įspaus­tos ra­šy­to­jų Že­mai­tės, Šat­ri­jos Ra­ga­nos, švie­tė­jo Po­vi­lo Vi­šins­kio pė­dos. Čia sa­vo eko­no­mi­nes ži­nias pri­tai­kė praė­ju­sio am­žiaus po­li­ti­kas ir švie­suo­lis 1918 me­tų Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras Jo­nas Smil­ge­vi­čius. Jo dva­ras ne­nu­ny­ko iki šiol. Te­bes­to­vi ir pail­gas dva­ro rū­mas, ir ak­me­ni­niai ūkio pa­sta­tai, ir nau­jam gy­ve­ni­mui Už­ven­čio pa­trio­tų Mil­dos ir Al­vy­do Kny­ze­lių pri­kel­tas van­dens ma­lū­nas.

Kny­ze­lių šei­ma prieš de­šimt­me­tį pra­dė­jo reng­ti kal­vių bei ak­va­re­li­nin­kų ple­ne­rus. Ta­čiau Mil­da Kny­ze­lie­nė ti­ki­na, jog kiek­vie­ną va­sa­rą mies­te­ly­je vyks­tan­tis me­ni­nin­kų šur­mu­lys – ne jų nuo­pel­nas, o tie­siog Už­ven­čio trau­ka ir iš čia ki­lu­sio kal­vių kal­vio Vy­tau­to Ja­ru­čio idė­ja.

Gal praė­ju­sia­me am­žiu­je čia gy­ve­nę kū­rė­jai pa­li­ko ypa­tin­gą au­rą? Gal jų bend­raam­žiai dva­ro par­ko me­džiai pa­kuž­da vis nau­jų kū­ry­bi­nių im­pul­sų? Gal gy­vy­bės kū­ri­niams įkve­pia ne­to­li mies­te­lio pra­de­dan­ti te­kė­ti Ven­ta, pluk­dan­ti sa­vo van­de­nis to­lyn į Že­mai­ti­ją?

"Kal­vys­tės ple­ne­rai Už­ven­ty­je pra­si­dė­jo kraš­tie­čio Lie­tu­vos kal­vių kal­vio Vy­tau­to Ja­ru­čio siū­ly­mu. Jis kū­ry­bi­nei veik­lai su­bū­rė ge­riau­sius Lie­tu­vos me­ni­nės kal­vys­tės meist­rus. Kū­ry­bi­nė­se sto­vyk­lo­se čia puo­se­lė­ja­ma reikš­min­giau­sia mū­sų tau­to­dai­lės tra­di­ci­ja – kryž­dir­bys­tė, su­lau­ku­si UNES­CO pri­pa­ži­ni­mo kaip pa­sau­li­nės reikš­mės ne­ma­te­ria­laus kul­tū­ros pa­vel­do reiš­ki­nys", – tra­di­ci­jos gy­vy­bin­gu­mu džiau­gia­si Mil­da Kny­ze­lie­nė.

Dai­lė­ty­ri­nin­kas, et­no­lo­gas Vy­tau­tas Tu­mė­nas pa­žymi, jog Už­ven­čio kal­vys­tės ple­ne­ras – reikš­min­giau­sia res­pub­li­ki­nė tra­di­ci­nė kas­me­tė sak­ra­li­nės kal­viš­kos kryž­dir­bys­tės kū­ry­bi­nė sto­vyk­la ir vie­nas reikš­min­giau­sių me­ni­nės kal­vys­tės ren­gi­nių.

Uni­ka­lu, jog tai yra gru­pi­nė kū­ry­ba. Ke­lio­li­ka kal­vių su­ku­ria vie­ną kop­lyts­tul­pį, kry­žių ar kop­ly­tė­lę, ku­rie pa­puo­šia Už­ven­tį. Čia su­jun­gia­mi kal­vių ir me­džio dro­žė­jų kū­ry­bos ele­men­tai, o kū­ri­nys pra­tur­ti­na­mas for­mų ir sti­lis­ti­nių prie­mo­nių įvai­ro­ve. Me­no ži­no­vai tai va­di­na sa­vi­ta ama­to, me­no ir ti­kė­ji­mo sin­te­ze, su­jun­gian­čia kal­vys­tę, ar­chi­tek­tū­rą, skulp­tū­rą ir ta­py­bą.

Pa­gar­ba ug­niai ir van­de­niui

Šie­met ple­ne­ro da­ly­viai nu­spren­dė ati­duo­ti pa­gar­bą ug­nies ir kal­vių glo­bė­jui Šv. Flo­ri­jo­nui. Mat, net po­rą kar­tų at­vy­kę į ple­ne­rus, dva­ro te­ri­to­ri­jo­je pa­ste­bė­jo gais­ri­nes. Vie­nais me­tais de­gė bu­vu­sios dva­ro kiau­li­dės, ku­rias gy­ven­to­jai nau­do­jo kaip tvar­tus. Ki­tais me­tais de­gė dva­ro rū­me įreng­tas bu­tas. De­gė ir bu­vu­sio dva­ro san­dė­liai, da­bar pri­klau­san­tys ūki­nin­kui. Tik ne tuo me­tu, kai vy­ko ple­ne­ras.

16 kal­vių: šiau­lie­čiai Arū­nas De­gė, An­ta­nas So­dai­tis ir Ra­mū­nas Gu­dai­tis, Ri­čar­das Gre­ka­vi­čius (Kau­nas), And­rius Ja­nu­lis (Uk­mer­gė), Juo­zas Ka­va­liaus­kas (Drus­ki­nin­kai), Sau­lius Kro­nis (Pa­ne­vė­žys), Egi­di­jus La­tė­nas (Vil­nius), Vir­gi­li­jus Mi­kuc­kis (Ma­žei­kiai) – kal­vių va­do­vas, To­mas Pa­cai­tis (Vei­sie­jai), Čes­lo­vas Pe­če­taus­kas (Viekš­niai), Eval­das Rim­kū­nas ir Vy­tau­tas Sla­vins­kas (Tel­šiai), Sta­nis­lo­vas Špu­kas (Rad­vi­liš­kis), Da­rius Vi­lius (Vil­ky­čiai), Ed­gars Vrons­kis ir Glebs Vrons­kis (Daug­pi­lis, Lat­vi­ja) ir iš Kel­mės ra­jo­no ki­lęs kau­nie­tis me­džio dro­žė­jas "Auk­si­nio vai­ni­ko" lau­rea­tas Adol­fas Te­re­sius su­kū­rė še­šių met­rų aukš­čio Šv. Flo­ri­jo­no skulp­tū­rą. Ją pa­sta­tė mies­te­lio pa­kraš­ty­je, Pa­ven­čių ir J. Ja­no­nio gat­vių san­kir­to­je. Kad vi­są mies­te­lį sau­go­tų nuo ug­nies ir sau­go­tų tuos, ku­rie su ug­ni­mi dir­ba. Skulp­tū­ra bu­vo pa­šven­tin­ta.

Įdo­mią idė­ją iš Lat­vi­jos ke­ra­mi­kų fes­ti­va­lio į ple­ne­rą at­si­ve­žė ir šie­met į Už­ven­tį at­vy­kę ir po­rą sa­vai­čių čia dir­bę ke­tu­ri ke­ra­mi­kai: šiau­lie­čiai Ire­na ir Vi­lius Šliu­že­liai bei lat­viai Ma­ri­te ir Alek­sandrs Dja­čen­ko.

Ven­tos upės sa­lo­je pa­sta­ty­tos dvi ke­ra­mi­kos de­gi­mo kros­nys. Po to iš ša­mo­to mo­lio su­kur­tos ir to­se kros­ny­se iš­deg­tos dvi po­ros met­rų aukš­čio skulp­tū­ros. Šiau­lie­čiai ke­ra­mi­kai Ire­na ir Vi­lius Šliu­že­liai sa­vo kū­ri­nį pa­va­di­no "Ven­tos le­li­ja". Lat­viai Ma­ri­te ir Alek­sandrs Dja­čen­kos su­kū­rė "Sū­ku­rį "Ven­tos" val­sas".

"Ke­ra­mi­kai pri­si­ri­šo prie Ven­tos kul­tū­ri­nės at­min­ties idė­jos, – sa­ko M. Kny­ze­lie­nė. – Per Ven­tą ža­di­na­ma žmo­nių at­min­tis, ak­tua­li­zuo­ja­ma Že­mai­tė, Šat­ri­jos Ra­ga­na ir ki­tos Už­ven­ty­je gy­ve­nu­sios as­me­ny­bės."

Ak­va­re­li­nin­kai mėgs­ta lais­vę

Neat­si­tik­ti­nai Už­ven­tį pa­si­rin­ko ir ak­va­re­li­nin­kai. Iš čia yra ki­lęs ži­no­mas Lie­tu­vos ak­va­re­lės meist­ras, AQUA 12 gru­pės įkū­rė­jas Eduar­das Ur­ba­na­vi­čius.

"Ak­va­re­lė – hib­ri­di­nis spal­vos ir van­dens reiš­ki­nys... Ven­ta yra pui­kus fo­nas ir dar­bo prie­mo­nė gim­ti ak­va­re­lei, gy­vai ir gy­vy­bin­gai, kaip skaid­rus srau­nus upe­lis te­kan­čiai per mū­sų me­tus, per spal­vin­gą ir kin­tan­tį gy­ve­ni­mą", – įsi­ti­ki­nu­si M. Kny­ze­lie­nė.

Bai­gia­ma­ja­me ren­gi­ny­je pri­sta­ty­ti ir ak­va­re­li­nin­kų dar­bai. Su­reng­ta pa­ro­da. Pa­sak M. Kny­ze­lie­nės, jie mėgs­ta lais­vę ir ne­pri­si­ri­ša prie ko­kios nors vie­nos te­mos. Pie­šia gam­tą.

Šie­met ple­ne­re jų da­ly­va­vo 11: šiau­lie­čiai Vol­de­ma­ras Ba­ra­kaus­kas - ak­va­re­li­nin­kų va­do­vas, Gi­ta­na Kal­ta­nie­nė ir Eu­ge­ni­ja Kar­bo­čie­nė, Va­le­ri­ja Me­de­lins­kie­nė (Kau­nas), Ban­gu­tis Pra­puo­le­nis, Bai­ba Prie­di­te ir Ok­sa­na Vrons­ka (Lat­vi­ja), Jur­ga Si­dab­rie­nė (Vil­nius), Al­vy­das Staus­kas (Du­se­tos), Ge­nu­tė Sut­kie­nė ir Vir­gi­ni­jus Sut­kus (Drus­ki­nin­kai).

Ple­ne­re da­ly­va­vo ir vil­nie­tis dai­lė­ty­ri­nin­kas, et­no­lo­gas Vy­tau­tas Tu­mė­nas.

Ženk­lai, įtvir­ti­nan­tys kū­rė­jų dva­sią

Šie­met su­reng­tas jau de­šim­ta­sis kal­vių ir ak­va­re­li­nin­kų ple­ne­ras. Per tą lai­ką Už­ven­ty­je ama­ti­nin­kai ir me­ni­nin­kai pa­li­ko daug kū­rė­jų dva­sią įam­ži­nan­čių ženk­lų.

2009-ai­siais Už­ven­čio par­ko pa­kraš­ty­je, ša­lia Ven­tos, iš­ki­lo tra­di­ci­nė že­mai­tiš­ka kop­ly­tė­lė su šven­tų­jų − Ma­ri­jos, Ju­li­jos, Po­vi­lo ir Jo­no − skulp­tū­rė­lė­mis, ku­rios me­na čia gy­ve­nu­sius Lie­tu­vos švie­suo­lius: Že­mai­tę, Šat­ri­jos Ra­ga­ną, Po­vi­lą Vi­šins­kį ir Jo­ną Smil­ge­vi­čių.

Už­ven­čio Šv. Ma­ri­jos Mag­da­lie­tės baž­ny­čiai kal­vis Sta­nis­lo­vas Špu­kas nu­kal­di­no pa­grin­di­nį bokš­to kry­žių.

Su­kur­tas pa­mink­las Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rui Jo­nui Smil­ge­vi­čiui, pa­sta­ty­tas prie kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus.

2011-ai­siais su­kur­ti 6 sto­gas­tul­piai. Jie pa­sta­ty­ti dva­ro par­ke Lie­tu­vos kal­vių kal­vio Vy­tau­to Ja­ru­čio kry­žiams eks­po­nuo­ti. Nu­kal­din­tas me­ta­li­nis sau­lės laik­ro­dis prie Už­ven­čio kul­tū­ros cent­ro. Par­ke pa­sta­ty­ta medžio ir metalo kom­po­zi­ci­ja „An­ge­las“.

2012-ai­siais pa­sta­ty­ti sto­gas­tul­piai Jun­ki­lų ir Mi­nu­pių kai­muo­se. Skulp­tū­ra „Rūpintojėlis” pa­sta­ty­tas baž­ny­čios šven­to­riu­je.

2013-ai­siais, re­mian­tis fo­tog­ra­fi­ja iš Na­cio­na­li­nio tai­ko­mo­sios dai­lės mu­zie­jaus, baž­ny­čios šven­to­riu­je at­kur­ta XIX a. čia sto­vė­ju­si kop­ly­tė­lė.

2014-ai­siais par­ke pa­sta­ty­ta 11 met­rų aukš­čio me­ta­li­nė vėt­run­gė, ku­rios 25 sau­lu­tes ir kry­žius lai­ko ąžuo­li­niai krikš­tai. Pa­sak Ire­nos Se­liu­kai­tės, tai − pa­mink­las kryž­dir­bys­tei.

2015-ai­siais Už­ven­tį pa­puo­šė tri­mi­tuo­jan­čių an­ge­lų kom­po­zi­ci­ja. To­kios me­ta­li­nės vėt­run­gės bu­vo da­ro­mos iš­skir­ti­nai tik Že­mai­ti­jos kal­vių.

2016-ai­siais su­kur­tas kal­viš­kas dar­bas – mol­ber­tas – sim­bo­li­zuo­ja Už­ven­ty­je vyks­tan­čius kal­vys­tės ir ak­va­re­lės ple­ne­rus. Be to, par­kas pa­si­puo­šė ak­men­ta­šio Vi­do Ci­ka­nos kom­po­zi­ci­ja „Ven­tos le­gen­da“.

2017-ai­siais su­kur­ta me­ni­nė kom­po­zi­ci­ja, Už­ven­čio ju­bi­lie­jui. Tai ana­lo­go Lie­tu­vo­je ne­tu­rin­tis ąžuo­lo kry­žius su kal­viš­kų sau­lu­čių ka­rū­na.

Par­ką pa­puo­šė kal­vio Vy­tau­to Ja­ru­čio kry­žiai, skir­ti Šat­ri­jos Ra­ga­nos gi­mi­mo ju­bi­lie­jui, dro­žė­jo Pra­no Du­žins­ko že­mai­tiš­ka kop­ly­tė­lė, skulp­to­riaus Vi­do Ci­ka­nos dar­bas ir Kris­ti­nos Vens­laus­kie­nės, Vi­ta­li­jos Svir­kaus­kie­nės, Ais­tės Rut­kaus­kie­nės ger­vių skulp­tū­ros.

2018-ųjų me­tų kal­vių kū­ri­nys pa­ta­ty­tas prie pa­ra­pi­jos na­mų. Jis skir­tas Lie­tu­vos šimt­me­čiui, Po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus vi­zi­tui Lie­tu­vo­je at­min­ti ir kal­vio Vy­tau­to Ja­ru­čio at­mi­ni­mui įam­žin­ti. Tai 7 met­rų aukš­čio me­di­nis tri­jų kryž­mų kry­žius, de­ko­ruo­tas įvai­riais ori­gi­na­liais sau­lės spin­du­liais ir įvi­jo­mis bei paukš­čiais.

En­tu­ziaz­mas trau­kia en­tu­zias­tus

Mil­da ir Al­vy­das Kny­ze­liai, šie­met su­ren­gę jau de­šim­tą­jį ple­ne­rą, ste­bi­si me­no žmo­nių en­tu­ziaz­mu. Jie dir­bo la­bai su­dė­tin­go­mis są­ly­go­mis. Pu­čiant ne­pails­tan­čiam vė­jui, pliau­piant lie­tui, jie ry­žo­si mies­te­liui su­kur­ti to­kias svar­bias ir uni­ka­lias do­va­nas.

Ste­bi­na ir tai, kad Už­ven­čio sto­vyk­lo­je pa­bu­vo­ti no­rin­čių kal­vių, ak­va­re­li­nin­kų ir ki­tų ama­ti­nin­kų bei me­ni­nin­kų ne­ma­žė­ja. Ple­ne­ras neiš­sik­ve­pia, o kas­met įgy­ja vis in­ten­sy­ves­nį kvė­pa­vi­mą.

Ma­tyt, taip yra to­dėl, kad en­tu­ziaz­mas trau­kia en­tu­ziaz­mą. Ar ga­lė­tum ki­taip ne­gu Už­ven­čio pa­trio­tais ir mies­te­lio gar­si­ni­mo en­tu­zias­tais pa­va­din­ti Mil­dą ir Al­vy­dą Kny­ze­lius?

Mil­da – pa­ma­rio duk­ra. Ki­lu­si iš Dre­ver­nos. Kai bai­gu­si miš­ki­nin­kys­tės fa­kul­te­tą bu­vo pa­skir­ta dirb­ti į Už­ven­čio gi­ri­nin­ki­ją, ne­li­ko la­bai pa­ten­kin­ta. Ta­čiau čia su­ti­ku­si Už­ven­ty­je gi­mu­sį ir au­gu­sį Al­vy­dą, il­gai­niui pa­mi­lo ir jo kraš­tą. Da­bar M. Kny­ze­lie­nė va­do­vau­ja Už­ven­čio kraš­to­ty­ros mu­zie­jui.

Al­vy­das įgi­jęs in­ži­nie­riaus me­cha­ni­ko spe­cia­ly­bę grį­žo į gim­ti­nę, prie Ven­tos.

Šei­ma nu­spren­dė at­gai­vin­ti ap­leis­tą Už­ven­čio dva­ro van­dens ma­lū­ną, ku­ria­me da­bar ir vyks­ta jų or­ga­ni­zuo­ja­mi kul­tū­ros pro­jek­tai.

A. Kny­ze­lis 2016 me­tais įkū­rė pa­ra­mos fon­dą "Už­ven­čio pe­ga­sas". Šie­met jis ap­do­va­no­tas Gar­bės ženk­lu "Už nuo­pel­nus Kel­mės ra­jo­nui".

Už­ven­čio kal­vys­tės ple­ne­ras – reikš­min­giau­sia res­pub­li­ki­nė tra­di­ci­nė kas­me­tė sak­ra­li­nės kal­viš­kos kryž­dir­bys­tės kū­ry­bi­nė sto­vyk­la ir vie­nas reikš­min­giau­sių me­ni­nės kal­vys­tės ren­gi­nių.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.