Trys žvaigždės – nuo Niujorko iki Šiaulių

Do­va­na mies­tui

Į ga­le­ri­ją me­no my­lė­to­jai ėmė rink­tis dar ge­ro­kai iki ati­da­ry­mo. To­kio ly­gio me­no pa­ro­dos Šiau­liuo­se dar nė­ra bu­vę. Tarp ži­no­mų mies­to žmo­nių, me­ni­nin­kų ne­bu­vo ma­ty­ti mies­to Sa­vi­val­dy­bės va­do­vų. Su gė­lė­mis ati­da­ry­mo lau­kė tik Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja Dai­na Kin­či­nai­tie­nė.

Pa­ro­dos lan­ky­to­jai pa­skli­do po ga­le­ri­jos erd­ves. Vie­nas aukš­tas skir­tas Nee­mi­ja Ar­bitb­la­to (vė­liau pa­si­ra­ši­nė­ju­sio tik Bla­to var­du) kū­ry­bai. Pa­sau­ly­je pri­pa­žin­tas me­ni­nin­kas gi­mė Kau­ne, jo kū­ry­bi­nis ke­lias ve­dė į Pa­ry­žių, Ve­ne­ci­ją, Niu­jor­ką. Ži­no­mo lit­va­ko dar­bų ga­li­ma ras­ti Eu­ro­pos mu­zie­juo­se, pri­va­čio­se ko­lek­ci­jo­se.

Ga­le­ri­jos sa­lė­je eks­po­nuo­ja­ma Ado­mo Ja­covs­kio ta­py­ba. Ta­py­to­jas ir sce­nog­ra­fas, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tas, įver­tin­tas ne vie­nu tarp­tau­ti­niu ap­do­va­no­ji­mu, dir­ban­tis pres­ti­ži­nių pa­sau­lio teat­rų sce­no­se. Jo kū­ry­bi­nia­me ke­ly­je – dar­bai su re­ži­sie­riais Gy­čiu Pa­de­gi­mu, Ei­mun­tu Nek­ro­šiu­mi, Jo­nu Ju­ra­šu, Ri­mu Tu­mi­nu ir ki­tais. Su­kur­ta per 80 sce­no­vaiz­džių. Kai ku­rie teat­ro­lo­gai jo dar­bus sce­no­je va­di­na še­dev­rais. A. Ja­covs­kio dar­bų tu­ri ne tik Lie­tu­vos, bet ir už­sie­nio mu­zie­jai, ko­lek­ci­nin­kai.

Ki­ta ga­le­ri­jos erd­vė skir­ta So­lo­mo­no Tei­tel­bau­mo ta­py­bai. Au­to­rius lai­ko­mas vie­nu ryš­kiau­sių Lie­tu­vos jau­no­sios kar­tos dai­li­nin­kų. Jo dar­bai pri­sta­ty­ti pa­ro­do­se JAV, Šve­di­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Is­lan­di­jo­je, Ru­si­jo­je.

Pir­mą kar­tą – Lit­va­kų kul­tū­ros die­nos

Į pa­ro­dos ati­da­ry­mą Ado­mą Ja­covs­kį at­ly­dė­jo bro­lis gra­fi­kas, kny­gų dai­li­nin­kas Jo­kū­bas Ja­covs­kis ir se­suo kos­tiu­mų dai­li­nin­kė, gra­fi­kė, sce­nog­ra­fė, fo­tog­ra­fė Alek­sand­ra Ja­covs­ky­tė, bi­čiu­liai. So­lo­mo­nas Tei­tel­bau­mas džiau­gė­si ma­mos, kar­tu ir jo va­dy­bi­nin­kės Ri­vos Tei­tel­bau­mie­nės drau­gi­ja.

"Laip­tų ga­le­ri­ja" pir­mą kar­tą spal­vin­go­je mies­to gy­ve­ni­mo ir ren­gi­nių pa­le­tė­je įkom­po­na­vo lit­va­kų kū­ry­bos spal­vas", – skelb­da­ma Lit­va­kų kul­tū­ros die­nų pra­džią sa­kė ga­le­ri­jos di­rek­to­rė Ja­ni­na Ali­šaus­kie­nė. Šis ren­gi­nys – do­va­na mies­to 783-ejų me­tų gim­ta­die­niui.

"Šian­dien – Dai­lės die­na, ji tę­sis vi­są rug­sė­jo mė­ne­sį, dar bus lit­va­kų li­te­ra­tū­ros ir mu­zi­kos die­nos", – J. Ali­šaus­kie­nė ak­cen­ta­vo, jog bū­tent per kul­tū­rą ga­li­ma pa­ma­ty­ti, kaip lie­tu­vių ir žy­dų tau­tos, gy­ven­da­mos kar­tu, pra­tur­ti­no vie­na ki­tą.

Ren­gi­nys pra­si­dė­jo nuo mu­zi­ki­nių pa­svei­ki­ni­mų. Ga­le­ri­jos sie­no­se ne­til­po ber­niu­kų ir jau­nuo­lių cho­ro "Da­gi­lė­lis" bal­sai, nu­ne­šę "kran­tais Ne­mu­nė­lio" su dai­na "Kur gi­ria ža­liuo­ja", su­jau­di­no cho­ro at­lie­ka­ma žy­dų dai­na. "Ha­va na­gi­la" skam­bė­jo su Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rių lin­kė­ji­mais.

Pak­vies­ti pri­sta­ty­ti sa­vo dar­bų, au­to­riai ne­bars­tė žo­džių.

S. Tei­tel­bau­mas pir­miau­sia pa­dė­ko­jo ga­le­ri­jos ko­lek­ty­vui, rė­mė­jams už su­teik­tą pro­gą sa­vo dar­bus pa­ro­dy­ti ša­lia pa­sau­ly­je pri­pa­žin­tų me­ni­nin­kų. "Ačiū, kad įsi­lei­do­te į to­kią kom­pa­ni­ją, ačiū ir Šu­rai (Alek­sand­rai Ja­covs­ky­tei), ir Jo­kū­bui (Jo­kū­bui Ja­covs­kiui), ir vi­siems, kad su­si­rin­ko­te".

A. Ja­covs­kis pri­si­mi­nė, kad pa­sku­ti­nį kar­tą sa­vo dar­bus "Laip­tų ga­le­ri­jo­je" eks­po­na­vo prieš tre­jus me­tus, ir ste­bė­jo­si, kaip grei­tai bė­ga lai­kas. J. Ali­šaus­kie­nė dė­ko­jo me­ni­nin­ko bro­liui Jo­kū­bui, ku­rio dė­ka pa­vy­ko pri­sta­ty­ti ži­no­mo sce­nog­ra­fo ir ta­py­to­jo dar­bus.

Išs­kir­ti­nė lit­va­ko kū­ry­ba

Ke­lius į au­to­rių kū­ry­bą nu­tie­sė dai­lė­ty­ri­nin­kas moks­lų dak­ta­ras Vik­to­ras Liut­kus. S. Tei­tel­bau­mą ir A. Ja­covs­kį ge­rai pa­žįs­ta, o lit­va­ką N. Ar­bitb­la­tą pa­ži­no­jo nea­ki­vaiz­džiai. Pir­miau­sia jis pa­ro­dė at­si­vež­tą šio me­ni­nin­ko kū­ry­bos al­bu­mą su au­tog­ra­fu.

"Mes pra­dė­jo su­si­ra­ši­nė­ti apie 1995–1994 me­tus, kai dir­bau Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jo­je, Dai­lės sky­riu­je. Jo žmo­na gar­si ope­ros so­lis­tė, re­ži­sie­rė, sce­nos di­zai­ne­rė Re­gi­na Res­nik pra­dė­jo ra­šy­ti į mi­nis­te­ri­ją ieš­ko­da­ma bū­dų, kaip į Lie­tu­vą par­vež­ti kū­ry­bi­nį pa­li­ki­mą iš Ve­ne­ci­jos. Ki­ta da­lis bu­vo Niu­jor­ke. Išsp­ręs­ti to klau­si­mo ta­da ne­pa­vy­ko, bet jis ra­do pro­gą per­duo­ti šią kny­gą su pa­lin­kė­ji­mu. Jo­je yra su­dė­ti la­bai pui­kiai N. Ar­bitb­la­to nu­ta­py­ti žy­miau­si Pa­ry­žiaus mo­kyk­los dai­li­nin­kai, ku­rių ab­so­liu­ti dau­gu­ma bu­vo lit­va­kai, už­sie­nie­čiai, at­vy­kę ir Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­pos", – pa­sa­ko­jo V. Liut­kus.

Me­ni­nin­ko pa­li­ki­mas grį­žo į Lie­tu­vą – Lie­tu­vos dai­lės mu­zie­jus tu­ri uni­ka­lią Bla­to dar­bų ko­lek­ci­ją: be ta­py­bos yra ir gra­fi­kos, ma­žo­sios skulp­tū­ros, as­me­ni­nių daik­tų. Anot V. Liut­kaus, dai­lė­ty­ri­nin­kams dar­bo už­teks ke­lis de­šimt­me­čius į prie­kį.

Įdo­mus su­ta­pi­mas: 1932 me­tais Kau­ne N. Ar­bitb­la­tas ati­da­rė pir­mą­jį dai­lės sa­lo­ną Lie­tu­vo­je bū­tent tą pa­čią die­ną, kai ati­da­ry­ta pa­ro­da "Laip­tų ga­le­ri­jo­je" – rug­sė­jo 4-ąją. O 1926 me­tų va­sa­rą Šiau­liuo­se, "Bi­ru­tės" rū­muo­se, ša­lia "Bi­ru­tės" sal­dai­nių ir šo­ko­la­do fab­ri­ko, bu­vo ati­da­ry­ta pa­ro­da, ku­rio­je ro­dy­ta ir Bla­to dar­bų.

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais dai­li­nin­ko mo­ti­na nu­žu­dy­ta Ber­gen-Bel­se­no kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­je, o Da­chau kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lą iš­gy­ve­nęs tė­vas mi­rė tuoj po ka­ro.

Pa­tį me­ni­nin­ką ka­ras už­klu­po Niu­jor­ke. Skau­džios ar­ti­mų­jų, gi­mi­nių ne­tek­tys pa­ska­ti­no kū­ry­bą Ho­lo­kaus­to au­koms at­min­ti. Me­ni­nin­kas su­kū­rė bron­zi­nius ba­rel­je­fus Ve­ne­ci­jos ge­tui, Niu­jor­ko ho­lo­kaus­to me­mo­ria­lui. Šių ba­rel­je­fų su­ma­žin­tas bron­zi­nes pla­ke­tes, ku­rias su­kū­rė Bla­tas, ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir pa­ro­do­je.

Tarp ty­los ir "įtep­to" kva­po

Kal­bė­da­mas apie A. Ja­covs­kį dai­lė­ty­ri­nin­kas V. Liut­kus jį sie­jo su lit­va­kais, ku­rie iš­va­žia­vo į Pa­ry­žių, ta­po žy­miais dai­li­nin­kais, yra įra­šy­ti į mū­sų dai­lės is­to­ri­ją. Pir­miau­sia – su Mak­su Ban­du, ta­len­tin­gu tar­pu­ka­rio po­rtre­tų kū­rė­ju. V. Liut­kus iš­sky­rė vie­ną bruo­žą, ku­ris bū­din­gas žy­dų dai­lei – me­lan­cho­li­ja. Ji jau­čia­ma A. Ja­covs­kio ta­py­bo­je. V. Liut­kus pri­si­mi­nė, ko­kį įspū­dį jam pa­li­ko pir­mą kar­tą pa­ma­ty­ta dai­li­nin­ko pa­ro­da.

"Ab­so­liu­ti ty­la, jo­kio bui­ti­nio šna­re­sio – lan­gas, sta­las ar lo­va, ar ko­kia as­me­ni­nė at­ri­bu­ti­ka. Ne – vei­das, ran­kos, žmo­gaus po­za – pa­lin­kęs, pa­krei­pęs gal­vą, ran­kas su­skliau­dęs... Įs­pū­din­gas ta­py­mas, kai ne­pa­sa­ky­ti yra dau­giau ne­gu kal­bė­ti. Ta­py­bo­je tai yra ver­ty­bė, kai ne­puo­li į vaiz­di­nius ko­men­ta­rus, li­te­ra­tū­riš­ku­mą, ku­rio mū­sų ta­py­bo­je kar­tais yra per daug".

Pats au­to­rius apie sa­vo kū­ry­bą sa­ko: "Už­me­tus akį, ma­no dar­bai ga­li pa­si­ro­dy­ti pa­na­šūs, bet man jie la­bai skir­tin­gi. No­riu ta­py­ti vis tą pa­tį, tik ge­riau..."

Ki­tą pa­ro­dos au­to­rių – Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos auk­lė­ti­nį S. Tei­tel­bau­mą – V. Liut­kus re­cen­za­vo, kai me­ni­nin­kas gy­nė­si me­no li­cen­cia­to laips­nį, tad pa­si­nau­do­jo ta­da ra­šy­tos re­cen­zi­jos iš­trau­ko­mis.

"Jei­gu rei­kė­tų ta­py­bo­je ieš­ko­ti pa­vyz­džio, ku­ris ge­riau­siai ga­lė­tų paaiš­kin­ti žo­dį "tep­ti", nea­be­jo­ju, kad daug kas nu­ro­dy­tų So­lo­mo­no Tei­tel­bau­mo ta­py­bą. Nes jo ta­py­bo­je pa­veiks­lams su­kur­ti yra pa­nau­do­ti vi­si rei­ka­lin­gi te­pi­mo ju­de­siai: tįs­ti, tirš­tė­ti, įklimp­ti, kre­šė­ti, šiauš­ti, slys­ti".

Au­to­rių jis va­di­no jus­liu, tep­tu­ku lie­čian­čiu vis­ką, kas jam svar­bu, ką jis mąs­to apie "is­to­ri­nę žy­dų et­ni­nę bū­ti­ny­bę ir ką jis su­vo­kia kaip neiš­ven­gia­mą da­bar­tį". Ir šio au­to­riaus kū­ry­bo­je V. Liut­kus įžvel­gia me­lan­cho­li­jos, tik ji yra la­biau liūd­nu­mas, grau­du­lys, kar­tė­lis ir jau­se­na, ku­rio­je su­siurb­tas vi­sas mies­to, ku­ria­me gy­ve­ni, "spin­de­sys ir skur­das". Rei­kia mo­kė­ti įtep­ti į pa­veiks­lus kva­pus ir vaiz­dus, kaip tai su­ge­ba S. Tei­tel­bau­mas. V. Liut­kaus žo­džiais, dai­li­nin­ko "ta­py­ba trykš­ta iš sa­vo pa­čios in­do", "kun­ku­liuo­ja ir ver­da po­tė­pių ka­ti­le".

V. Liut­kus tik ap­gai­les­ta­vo, kad Šiau­liuo­se ne­li­ko Dai­lės fa­kul­te­to ir ne­bė­ra dai­lės stu­den­tų, "ne­bė­ra kam žiū­rė­ti ge­ros ta­py­bos".

Paroda veiks iki rugsėjo 30 dienos.

S. Tei­tel­bau­mas: "Kiek­vie­nas siu­že­tas tu­ri tu­rė­ti po­teks­tę"

Po pa­ro­dos ati­da­ry­mo "Šiau­lių kraš­tas" pa­kal­bi­no pa­čius au­to­rius.

S. Tei­tel­bau­mas sa­ko vi­sa­da ta­pan­tis tik iš na­tū­ros. Jį įkve­pia gam­ta. Ir į Bal­ti­jos pa­jū­rį jis ne­ša­si mol­ber­tą, da­žus, ten pra­lei­džia ne vie­ną va­lan­dą.

"Su jū­ra su­si­gy­ve­nau, ji – di­de­lis įkvė­pi­mas. Bal­ti­ja kas­dien vis ki­to­kia, – sa­ko dai­li­nin­kas. – Man ta­py­bai la­bai svar­bu ap­lin­ka. Kiek­vie­nas siu­že­tas tu­ri tu­rė­ti po­teks­tę, kaž­ką reikš­ti."

Da­lį pa­ro­do­je pri­sta­to­mų dar­bų įkvė­pė ru­sų li­te­ra­tū­ra – F. Dos­to­jevs­kio, A. Puš­ki­no. "Iš jų kū­ry­bos su­ku­riu he­ro­jus pei­za­že, – sa­ko dai­li­nin­kas. – Li­te­ra­tū­ros skai­ty­mas šiuo­lai­ki­nė­je ap­lin­ko­je pa­dik­tuo­ja kū­ry­bi­nę min­tį."

Jis pri­si­mi­nė sa­vo pir­mą­sias kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves, kai kū­rė­si "Me­no for­tas". "Ma­čiau vi­sas Ei­mun­to Nek­ro­šiaus re­pe­ti­ci­jas, taip pat ir spek­tak­lio "Idio­tas". Su­dė­tin­gas vei­ka­las kiek­vie­nam. Te­ma – neiš­se­mia­ma."

Sa­vo kur­ta­me pa­veiks­le ku­ni­gaikš­tį Myš­ki­ną iš "Idio­to" jis pa­vaiz­da­vo įmes­tą į aist­rų ka­ti­lą, "ku­ria­me tur­būt neiš­gy­vens".

"Žmo­gus, ku­ris sa­ko vien tie­są, žu­do ki­tus žmo­nes. Šiuo­lai­ki­nė­je epo­cho­je jis neiš­gy­ven­tų. O to­je epo­cho­je ban­dy­mas iš­gel­bė­ti tei­gia­mą he­ro­jų bai­gia­si ka­tast­ro­fa". S. Tei­tel­bau­mui la­bai svar­bi gė­rio ir blo­gio ko­vos te­ma. O kas šian­dien yra tei­gi­amas he­ro­jus? "To­kių nė­ra: žmo­gus tu­ri kau­kę, jo vi­du­je vi­sa­da ver­da: kas nu­ga­lės – gė­ris ar blo­gis? Ne tik šiuo­lai­ki­nė­je epo­cho­je, vi­so­se tai vy­ko ir vyks."

S. Tei­tel­bau­mas sa­ko ge­rai iš­stu­di­ja­vęs Vin­cen­to Van Go­go kū­ry­bą iš ori­gi­na­lų Olan­di­jo­je. "Yra ko mo­ky­tis. Jį lai­kė be­pro­čiu, bet kai aš pa­ma­čiau Van Go­go mu­zie­ju­je jo dar­bus, nu­ta­py­tus be­prot­na­my­je prie Sen Re­mi, man jie pa­si­ro­dė pa­tys lo­giš­kiau­si. To­kie pa­ra­dok­sai", – šyp­te­li au­to­rius.

Sa­vo kū­ry­bą jis ver­ti­na kuk­liai, va­di­na ama­tu, bet pri­pa­žįs­ta: žiū­ro­vo reak­ci­ja jam svar­bi, jis nė­ra at­sai­nus tam, ką ku­ria.

A. Ja­covs­kis: "Da­bar ži­nau, kaip ne­pa­da­ry­ti blo­go dar­bo"

Po­kal­biui Ado­mas Ja­covs­kis pa­siū­lė išei­ti į kie­mą: "Jūs pa­klau­si­nė­sit, aš – pa­rū­ky­siu". Iš at­min­ties iš­plau­kia kaž­ka­da ma­ty­tos nuo­trau­kos, kur ta­py­to­jas – vis su smilks­tan­čiu "dū­mu". Tik šian­dien jo ran­ko­se – elekt­ro­ni­nė ci­ga­re­tė.

– Ko­kie pri­si­mi­ni­mai jus sie­ja su Šiau­liais? Ar ne čia bu­vo jū­sų, kaip sce­nog­ra­fo, star­tas?

– Taip, čia bu­vo ma­no pir­mo­ji prem­je­ra pro­fe­sio­na­lia­me teat­re – su Gy­čiu Pa­de­gi­mu spek­tak­lis "Fre­ken Ju­li­ja". Bu­vo 1977 me­tai.

Dai­lės ins­ti­tu­tą aš bai­giau 1973 me­tais, pa­skui išė­jau į ka­riuo­me­nę. Grį­žau, dir­bau ki­no teat­re, pie­šiau afi­šas. Ne­ga­lė­jau gau­ti dar­bo teat­re. Ne taip, kaip ma­no stu­den­tai – stu­di­juo­da­mi jau dir­bo. Ta­da ir teat­rų, ir re­ži­sie­rių bu­vo ma­žai. Ma­no bend­ra­kur­sis Ga­lius Kli­čius Šiau­liuo­se dirb­da­vo daž­nai, o tuo me­tu dir­bo Jau­ni­mo teat­re ir ne­spė­jo, jis man pa­siū­lė: gal tu no­ri į Šiau­lius? Ge­rai.

Teat­re dir­bau su V. Či­bi­ru, E. Nek­ro­šiu­mi. Da­bar dir­bu tik su R. Tu­mi­nu. Ope­ro­je dir­bu tik su kom­po­zi­to­riu­mi, nes ope­ro­je rei­kia klau­sy­tis mu­zi­kos, o ne re­ži­sie­rių kal­bų.

– Kas jums pa­da­rė di­džiau­sią įta­ką? Ar svar­bi bu­vo ta­pa­ty­bė?

– Aš nie­ka­da neieš­ko­jau iden­ti­te­to. Kny­gos, gy­ve­ni­mas, pa­tir­tis, ap­lin­ka kaž­kaip įsi­siur­bia. Pas­te­bė­jau, kad maž­daug nuo 40 me­tų pas ma­ne nė­ra blo­gų dar­bų. Iki to lai­ko bū­da­vo, aš tai su­pras­da­vau, o da­bar – ne. Aš ne­ži­nau, kaip pa­da­ry­ti ge­rą dar­bą, bet da­bar ži­nau, kaip ne­pa­da­ry­ti blo­go. Kaž­kas pa­laips­niui kei­čia­si.

– Jū­sų dar­buo­se daug ty­los...

– Ma­no sce­nog­ra­fi­jo­je daug ty­los. Vi­si ma­nęs pra­šo kaž­ko­kių daik­tų tuš­čio­je sce­no­je.

– Su­ge­ba­te ap­si­sau­go­ti nuo glo­ba­laus kas­die­ny­bės triukš­mo?

– Ne­ži­nau... Gal čia cha­rak­te­rio sa­vy­bės? Ma­ne se­ne­lė va­din­da­vo fleg­ma­ti­ku, bet aš ne­su toks. Sa­ko, kad aš liūd­nas. Ne.

– Esa­te sa­kęs, kad be sce­nog­ra­fi­jos ga­lė­tu­mė­te gy­ven­ti, bet be ta­py­bos – ne.

– La­bai ge­ri pa­siū­ly­mai teat­re, ne­ga­liu at­si­sa­ky­ti. Bet be ta­py­bos ir­gi ga­lė­čiau gy­ven­ti. Bū­čiau bu­hal­te­riu na­mų val­dy­bo­je, nie­ko ne­rei­kia gal­vo­ti, o čia pa­sto­viai gal­vo­ji, gal­vo­ji.

– Juo­kau­jat?

– Aiš­ku, juo­kau­ju. Kai ne­tu­rė­jau dar­bo jau­nys­tė­je, la­bai no­rė­jau dirb­ti teat­re, da­bar dir­bu ge­riau­siuo­se teat­ruo­se.

– Ar ste­bė­jo­te į pa­ro­dą atė­ju­sius žmo­nes? Jums svar­bu, ką jie gal­vo­ja apie jū­sų dar­bus?

– Jau se­niai pa­ro­dą kur nors tu­rė­jau, ma­no di­džiau­sia pa­ro­da bu­vo prieš daug me­tų Šiuo­lai­ki­nio me­no cent­re, ta­da dar bu­vo svar­bu, da­bar aš jau ne vai­kas. Ar tai atei­na su gy­ve­ni­mo pa­tir­ti­mi? Su pa­tir­ti­mi atei­na abe­jin­gu­mas.

– Pa­vo­jin­gas jaus­mas.

– Taip, ži­nau. Bet abe­jin­gu­mas iki tam tik­ros ri­bos.

– Apie kū­ry­bą šian­dien ne­kal­bė­jo­te.

– Aš nie­ka­da ne­kal­bu apie kū­ry­bą, nes ga­liu pri­kal­bė­ti daug ne­są­mo­nių, te­gul žmo­gus pa­ts pa­ma­to ir pa­gal­vo­ja. Aš la­bai neiš­kal­bus ir ne­mėgs­tu daug kal­bė­ti. Jei­gu kal­bė­čiau kaip V. Liut­kus (pa­ro­dą pri­sta­tęs dai­lė­ty­ri­nin­kas), aš į de­pu­ta­tus ei­čiau.

– Ro­dos, ta­po­te tą pa­tį žmo­gų. Jis pa­na­šus į jus?

– Gal­būt, aš sa­vęs juo­se neat­pa­žįs­tu, man ki­ti taip pa­sa­ko. Tu­riu gal­vo­je ke­le­tą pa­veiks­lų, ku­riuos no­riu nu­ta­py­ti. Bet aš da­rau pau­zes. Po­ros me­tų. Ir tai pa­de­da keis­tis. Aš tai jau­čiu, ki­ti gal to ne­pas­te­bi, bet pra­de­du ki­taip vi­zua­liai gal­vo­ti.

Ki­ti dir­ba nuo­lat. Vie­nas ma­no pa­žįs­ta­mas, ži­no­mas me­ni­nin­kas, kaž­ka­da atei­na lai­min­gas į ka­vi­nę: vot, tris dar­bus nu­ta­piau per vie­ną die­ną! Aš gal­vo­ju: koks lai­min­gas žmo­gus. O man la­bai sun­ku nu­ta­py­ti.

Anks­čiau ta­py­da­vau va­ka­re. Ma­no dirb­tu­vės bu­vo pus­rū­sy­je, ten ma­žai švie­sos, iš­neš­da­vau dar­bą į lau­ką, kad pa­žiū­rė­čiau, ko­kios spal­vos. Imp­re­sio­niz­mo lai­kai jau praė­ję... Vi­si dar­bai, ku­rie pa­ro­do­je, bu­vo nu­ta­py­ti pus­rū­sy­je.

Da­bar tu­riu ge­ras dirb­tu­ves, švie­sos, bet ne­dir­bu.

– Jū­sų dar­buo­se me­no­ty­ri­nin­kai vi­sa­da iš­ski­ria me­lan­cho­li­ją. Su­tin­ka­te?

– Tin­ka. Yra net ma­no vie­nas dar­bas "Me­lan­cho­liš­kas per­so­na­žas". Vie­ną kar­tą ban­džiau nu­ta­py­ti be­si­šyp­san­tį, bet vis tiek liūd­no­kas išė­jo.

– Jūs ta­po­te gal­vą, ran­kas, plaš­ta­kas, bet tarp gal­vos ir ran­kų jau­ti šir­dį.

– Ši­to aš ne­ži­nau, jūs tai tu­ri­te pa­jus­ti. Vie­nas skulp­to­rius man yra sa­kęs: ko­kie skulp­tū­riš­ki ma­no dar­bai. Skulp­tū­riš­ka ta­py­ba! Aš pa­ts ne­bū­čiau pa­gal­vo­jęs.

– Ar ga­liu pa­klaus­ti apie po­li­ti­ką? Ger­da­mi vy­ną, rū­ky­da­mi ir loš­da­mi kor­to­mis su bro­liu ir drau­gais apie ją kal­ba­te?

– Iš kur jūs ži­no­te? Jūs – ma­no feis­bu­ko drau­gė?

Taip, mes kal­ba­me apie tai, kas vyks­ta Lie­tu­vo­je, Eu­ro­po­je, Ru­si­jo­je, Ang­li­jo­je. Lie­tu­vo­je – tam­py­ma­sis tar­pu­sa­vy­je. Sei­mas – ab­so­liu­čiai juo­kas. O Ru­si­jo­je dar bai­siau, kas vyks­ta. Aš dir­bu ten teat­re, daž­nai bend­rau­ju. 85 pro­cen­tai yra "pu­ti­nis­tų": "Kry­mas mū­sų" ir "boin­gą ne mes nu­mu­šė­me". Jie ap­kvai­lin­ti sa­vo te­le­vi­zi­jų, ne­ži­nau... Kaž­ka­da ir vo­kie­čiai bu­vo vie­na iš kul­tū­rin­giau­sių tau­tų Eu­ro­po­je, pas kiek­vie­ną len­ty­no­je sto­vė­jo J. V. Gė­tės to­mas, o ko­kie jie pa­skui pa­si­da­rė...

– O kal­ba­te apie kul­tū­ros po­li­ti­ką?

– Nie­kam nė­ra pi­ni­gų, teat­rų pa­sta­ty­mams nė­ra pi­ni­gų... At­si­bo­do.

Kas ma­nęs lau­kia? Pe­ki­ne lau­kia J. V. Gė­tės "Faus­tas" su re­ži­sie­riu­mi Ri­mu Tu­mi­nu.