Traumų patiria ir žaidžiantys vaikai, ir žolę pjaunantys tėvai

Ga­lū­nės su­ža­lo­ja­mos ve­jap­jo­vė­mis

Net ir daug trau­mų ma­čiu­sius or­to­pe­dus trau­ma­to­lo­gus nu­ste­bi­no šią va­sa­rą vie­nas po ki­to į sky­rių at­vež­ti pa­cien­tai, ga­lū­nes su­si­ža­lo­ję, pjau­da­mi ve­jap­jo­ve kie­mo ve­ją.

"Žmo­nės įsten­gia neiš­jung­tą ve­jap­jo­vę va­ly­ti ran­ka ar net ko­ja", – ste­bi­si or­to­pe­das trau­ma­to­lo­gas A. Ša­pa­las.

Sky­riaus me­di­kams šią va­sa­rą te­ko gy­dy­ti ne vie­ną to­kį ne­lai­mė­lį. "Ke­liems ran­kų pirš­tai am­pu­tuo­ti, vie­nam te­ko am­pu­tuo­ti ke­tu­ris ko­jų pirš­tus", – sa­ko gy­dy­to­jas ir pa­ts ste­bi­si, kaip ga­li­ma va­ly­ti žo­liap­jo­vę, jos neiš­jun­gus.

Neat­sa­kin­gu­mas, dar­bo sau­gos tai­syk­lių ne­si­lai­ky­mas ne re­tam bai­gia­si sun­kia trau­ma ir neį­ga­lu­mu. Daž­nai trau­mų neiš­ven­gia me­džio ap­dir­bi­mo meist­rai, elekt­ri­niais pjūk­lais, ob­liais ar ki­ta įran­ga su­si­ža­lo­jan­tys ga­lū­nes. Ypač daž­nos ran­kų trau­mos, o pa­sek­mės daž­nai liūd­nos, nes ten­ka am­pu­tuo­ti pirš­tus. Gy­dy­to­jas or­to­pe­das trau­ma­to­lo­gas A. Ša­pa­las sa­ko, kad ne vie­ną me­die­nos spe­cia­lis­tą te­ko siųs­ti į Mik­ro­chi­rur­gi­jos cent­rą, kur pa­vy­ko pri­siū­ti pirš­tą. Ta­čiau daž­niau­siai pirš­tus ten­ka am­pu­tuo­ti.

Va­sa­ros pra­mo­gos bai­gia­si ir li­go­ni­nė­je

Va­sa­ra ir pra­mo­gos – neat­sie­ja­mos są­vo­kos. Kar­tais pra­mo­gau­jant neiš­ven­gia­ma ir trau­mų. Me­di­kai pa­ste­bi, jog daž­nas suau­gęs, pa­ty­ręs trau­mą, bu­vo ne­blai­vus, tad ir pri­sti­go bud­ru­mo, at­sar­gu­mo.

Daž­nos trau­mos prie­žas­ti­mi tam­pa tech­ni­kos prie­mo­nės: ke­tur­ra­čiai, vis la­biau ir Šiau­liuo­se po­pu­lia­rė­jan­tys elekt­ri­niai pa­spir­tu­kai.

"Ga­na sun­kūs su­ža­lo­ji­mai įvyks­ta neat­sar­giai šo­ki­nė­jant ant ba­tu­tų. Ypač suau­gu­sie­ji ri­zi­kuo­ja ant ba­tu­to at­lik­da­mi su­dė­tin­gus triu­kus, per­šo­ki­nė­da­mi nuo vie­no ba­tu­to ant ki­to", – sa­ko or­to­pe­das trau­ma­to­lo­gas A. Ša­pa­las.

Me­di­kams ten­ka gy­dy­ti ir lū­žu­sias ga­lū­nes, ir stu­bu­ro trau­mas, dėl ku­rių nu­ken­tė­ju­sia­jam ten­ka ne tik laz­du­tę į ran­kas pa­siim­ti, bet ir į neį­ga­lių­jų ve­ži­mė­lį at­si­sės­ti.

Vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą neį­ga­lių­jų ve­ži­mė­ly­je ten­ka ju­dė­ti me­di­kų va­di­na­miems nar­dy­to­jams, su­si­ža­lo­ju­siems dėl neat­sar­gaus nė­ri­mo į ne­ži­no­mą van­dens tel­ki­nį že­myn gal­va. Daž­niau­siai su­si­ža­lo­ja­ma gal­va ir kak­las. Lū­žus kak­lo slanks­te­liams, trū­kus ner­vams, pa­dė­ti žmo­gui ga­li­ma, ta­čiau iš­veng­ti liūd­nų pa­sek­mių ne­pa­vyks­ta. Šiuos pa­cien­tus gy­dan­tys neu­ro­chi­rur­gai pa­ste­bi, jog su­si­ža­lo­ja daž­niau­siai jau­ni, dar­bin­go am­žiaus vy­rai.

Dau­gė­ja pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių trau­mų

Or­to­pe­di­jos trau­ma­to­lo­gi­jos cent­re vi­są va­sa­rą ne­stin­ga pa­cien­tų. Lai­ki­nai sky­riui va­do­vau­jan­tis or­to­pe­das-trau­ma­to­lo­gas A. Ša­pa­las sa­ko, jog pa­cien­tų sky­riu­je pa­dau­gė­jo ne tik pa­dau­gė­jus trau­mų, bet ir pa­nai­ki­nus trau­ma­to­lo­gų pa­slau­gą ap­lin­ki­nių ra­jo­nų gy­dy­mo įstai­go­se. Net ir am­bu­la­to­ri­niai pa­cien­tai ve­ža­mi į Šiau­lius, kur dir­ba aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos or­to­pe­dai-trau­ma­to­lo­gai.

Am­bu­la­to­ri­nės pa­slau­gos tei­kia­mos li­go­ni­nės Priė­mi­mo-sku­bio­sios pa­gal­bos sky­riu­je vei­kian­čia­me Sku­bios pa­gal­bos or­to­pe­di­jos trau­ma­to­lo­gi­jos ka­bi­ne­te, ku­ria­me at­lie­ka­mas kau­lų lū­žių fik­sa­vi­mas ir gy­dy­mas, iš­ni­ru­sio są­na­rio at­sta­ty­mas ir gy­dy­mas, saus­gys­lių ir raiš­čių ply­ši­mų ope­ra­ci­nis gy­dy­mas.

Sta­cio­na­ro sky­riu­je šią va­sa­rą pa­dau­gė­jo ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nių, at­vyks­tan­čių dėl su­dė­tin­gų kau­lų lū­žių, la­biau bū­din­gų žie­mai. Tik da­bar žmo­nės pa­slys­ta ne ant le­do, bet ant šla­pio grin­di­nio ir pa­ti­ria tas pa­čias sli­du­mo trau­mas: lūž­ta čiur­nos ir ran­kos sti­pin­kau­lis, lūž­ta ir šlau­ni­kau­liai, žas­to kau­lai, plyš­ta raiš­čiai.

Re­tai bū­na, kad va­sa­rą ne­tek­tų gy­dy­ti nuo lau­žo ug­nies nu­de­gu­sių žmo­nių. Šią va­sa­rą to­kių pa­cien­tų sky­riu­je dar ne­bu­vo. Me­di­kas sa­ko, jog ga­li bū­ti, kad karš­tą va­sa­rą re­čiau ku­ria­mi lau­žai, bet no­ri­si ti­kė­ti, kad žmo­nės sten­gia­si bū­ti at­sar­ges­ni ir sau­go­ja sa­ve.

Žmo­nės įsten­gia neiš­jung­tą ve­jap­jo­vę va­ly­ti ran­ka ar net ko­ja.