Tėvas Olegas:" De­šimt­me­tis Šiau­liuo­se man bu­vo pa­ts kū­ry­bin­giau­sias"

Ap­do­va­no­ji­mas džiu­gi­na

"Tu­riu ne vie­ną li­te­ra­tū­ri­nį ap­do­va­no­ji­mą, bet šis man ypač svar­bus – Alek­sand­ras Puš­ki­nas yra ma­no my­li­miau­sias poe­tas", – pa­brė­žia O. Štel­ma­nas, su ku­riuo kal­ba­mės apie kū­ry­bą ir apie dva­si­nę tar­nys­tę.

Ru­si­jos ra­šy­to­jų są­jun­ga A. Puš­ki­no ju­bi­lie­ji­nį me­da­lį ski­ria li­te­ra­tū­ri­nių kon­kur­sų lau­rea­tams už in­dė­lį į ru­sų kul­tū­ros ir li­te­ra­tū­ros plėt­rą.

Po­rą me­tų iš ei­lės jis bu­vo ap­do­va­no­tas li­te­ra­tū­ri­ne pre­mi­ja "Nas­le­di­ja" ("pa­li­ki­mas"). 2016 me­tais – už ei­les, o 2017 me­tais – už ei­les ir pro­zą.

Pre­mi­jos žvaigž­dę yra ga­vęs iš ku­ni­gaikš­tie­nės Ma­ri­jos Vla­di­mi­rov­nos Ro­ma­no­vos ran­kų, nes šios pre­mi­jos fun­da­to­riai yra im­pe­ra­to­riš­kie­ji Ro­ma­no­vų na­mai ir Ru­si­jos ra­šy­to­jų są­jun­ga.

Jo ei­lės ir pro­za pa­te­ko į kon­kur­so fi­na­li­nin­kų ir lau­rea­tų kū­ry­bos rink­ti­nes. Poe­zi­jos an­to­lo­gi­ja jau iš­leis­ta, o pro­zos an­to­lo­gi­jos dar lau­kia pa­si­ro­dant.

Ne kar­tą yra ta­pęs ir ru­sų li­te­ra­tū­ri­nių lei­di­nių, tarp jų – "Li­te­ra­tur­na­ja ga­ze­ta", kon­kur­sų lau­rea­tu. Sa­vo ei­lė­raš­čius de­da ir į po­rta­lą, skir­tą ru­siš­kai ra­šan­tiems ei­les ir pro­zą. Sep­ty­nias de­šim­tis ei­lė­raš­čių yra pa­skel­bęs ir su­lau­kė per 8 tūks­tan­čių skai­ty­to­jų. Por­ta­le pra­dė­jo skelb­ti ir sa­vo ap­sa­ky­mus.

Šiau­liuo­se – kū­ry­bin­giau­sias de­šimt­me­tis

Ole­gas Štel­ma­nas de­šimt me­tų gy­ve­na Šiau­liuo­se. Nuo 2009 me­tų va­sa­rio, kai Lie­tu­vos sta­čia­ti­kių met­ro­po­li­to Chri­zos­to­mo bu­vo pa­skir­tas į Šiau­lius Šven­tų­jų apaš­ta­lų Pet­ro ir Povilo pa­ra­pi­jos ku­ni­gu.

"Tas de­šimt­me­tis Šiau­liuo­se man bu­vo pa­ts kū­ry­bin­giau­sias, – sa­ko dva­si­nin­kas. – Daug ra­šiau poe­zi­jos, pra­dė­jau ra­šy­ti ir pro­zą, pir­mą­jį ap­sa­ky­mą pa­ra­šiau pa­ra­pi­jos vai­kams. Tu­ri­me pa­ra­pi­jos sek­ma­die­ni­nę mo­kyk­lą, ku­rią ke­le­tas vai­kų lan­ko, no­rė­jau juos pra­džiu­gin­ti Ve­ly­kų pro­ga."

Šyp­so­si, jog ap­sa­ky­mą įkvė­pė pa­pras­tas nu­ti­ki­mas: "Ru­de­nį cerk­vės pa­lu­by­je nu­tū­pė dru­ge­lis, įsi­tai­sė žie­mos mie­gui. Mes bu­vo­me tik ką įsi­ren­gę nau­ją kros­nį. Tik ją už­ku­ria­me – dū­mų pil­na. Ma­niau, dru­ge­lis per žie­mą bus nu­ga­ra­vęs, o atė­jo pa­va­sa­ris ir jis at­si­ga­vo, iš­skri­do. Glež­nas, o koks gy­vy­bin­gas."

Šiau­lie­čių, ne tik sta­čia­ti­kių, bend­ruo­me­nė­je O. Štel­ma­nas ži­no­mas ir kaip gi­ta­ra gro­jan­tis bei dai­nuo­jan­tis ku­ni­gas. Gra­žaus temb­ro jo te­no­ras skam­ba pa­ra­pi­jos ir tau­ti­nių ma­žu­mų su­si­bū­ri­muo­se, kon­cer­tuo­se.

Iš Bal­ta­ru­si­jos ki­lęs ir bal­ta­ru­siu sa­ve įvar­di­jan­tis O. Štel­ma­nas pri­si­me­na, jog dai­nos ir gies­mės jį ly­dė­jo nuo vai­kys­tės.

"Ma­no mo­čiu­tės la­bai gra­žiai dai­nuo­da­vo, – pa­sa­ko­ja. – Ma­no se­ne­liai bu­vo sta­čia­ti­kiai, jų tro­bo­je rink­da­vo­si pa­ra­pi­jos žmo­nės, bend­rau­da­vo, gie­do­da­vo gies­mes ir dai­nuo­da­vo liau­dies dai­nas."

"Šiau­lius la­bai pa­mi­lau, – tei­gia dva­si­nin­kas. – Čia daug įdo­mių žmo­nių, ak­ty­vi bend­ruo­me­nė, daug tau­ti­nių ma­žu­mų drau­gi­jų, kū­ry­bi­nių ko­lek­ty­vų, or­kest­rų, cho­rų."

Pats ren­gia du mi­sio­nie­riš­kus kon­cer­tus per me­tus: vie­ną – po Vi­sų Šven­tų­jų, o ki­tą – po Šven­čiau­sio­sios Tre­jy­bės, ku­ri šiais me­tais bus bir­že­lio 26 die­ną. Pa­si­džiau­gia, jog kon­cer­te pa­si­ro­dys vai­kai, lan­kan­tys pa­ra­pi­jos sek­ma­die­ni­nę mo­kyk­lė­lę, pa­ts gi­ta­ra gros ir dai­nuos.

"Šie­met tai bus ju­bi­lie­ji­nis kon­cer­tas, – pa­brė­žia dva­si­nin­kas. – Šiau­liuo­se vi­sus de­šimt me­tų juos ren­giu, o man pa­de­da bend­ruo­me­nės na­riai. No­ri­si žmo­nes jung­ti, vie­ny­ti, pri­trauk­ti dva­si­niais da­ly­kais."

Kvie­čia į ren­gi­nius ne tik ru­sa­kal­bės bend­ruo­me­nės ir sa­vo pa­ra­pi­jos žmo­nes – ir ki­tus krikš­čio­nis, ir mu­sul­mo­nus.

"Ma­nau, jog tu­ri­me bend­rau­ti, drau­gau­ti, tik mels­tis tu­ri­me kiek­vie­nas sa­vo baž­ny­čio­je, – sa­ko O. Štel­ma­nas. – Ir kaip Evan­ge­li­jo­je pa­ra­šy­ta, su ki­tais elg­tis taip, kaip no­rė­tum, kad bū­tų el­gia­ma­si su ta­vi­mi."

Są­sa­jos su Lie­tu­va

Lie­tu­vo­je yra sta­čia­ti­kių dva­si­nin­ko gi­mi­nės at­ša­kos. Ne­to­li Vil­niaus, Mich­no­vo kai­me, gy­ve­no jo se­ne­lio bro­lis ir dvi se­se­rys. Pri­si­me­na, jog daž­nai pas juos nu­va­žiuo­da­vo.

"Ma­no tė­vai, nors gy­ve­no Bal­ta­ru­si­jo­je, tuo­kė­si Lie­tu­vo­je, Mich­no­ve, nes ten bu­vo la­bai stip­ri bal­ta­ru­sių sta­čia­ti­kių bend­ruo­me­nė, – pa­si­da­li­ja šei­mos is­to­ri­ja. – Esu su­si­gi­mi­nia­vęs ir su lie­tu­viš­ka Sa­pie­gų gi­mi­ne. Te­ta, ma­mos se­suo, bu­vo iš­te­kė­ju­si už Sa­pie­gų gi­mi­nės at­sto­vo."

Lie­tu­vo­je ir į vie­nuo­ly­ną įsto­jo, ir dva­si­ni­n­ku ta­po. Tik pa­brė­žia, jog link Die­vo ėjo ne vie­ną die­ną.

"Au­gau Mins­ke, o tais lai­kais mo­kyk­lo­je pro­tus "ap­dir­bi­nė­jo", jog Die­vo nė­ra, – pri­si­me­na. – Vai­kys­tė­je se­ne­lis vis ves­da­vo­si ma­ne į cerk­vę, o kai paau­gau, ati­to­lau. Bet vi­są lai­ką kir­bė­jo klau­si­mas: "Yra Die­vas, ar nė­ra?"

"Kai po ar­mi­jos nu­vy­kau kar­tu su ma­ma į Mich­no­vą ap­lan­ky­ti dė­dės, jis pa­klau­sė: "Tai ką to­liau da­ry­si?" At­sa­kiau, kad ne­ži­nau, – ir pa­si­da­li­ja, jog ta­da dar svars­tė bū­ti dai­ni­nin­ku ar ak­to­riu­mi. – Dai­na­vau, gro­jau gi­ta­ra ir sva­jo­jau apie teat­rą. Vė­liau ir vai­di­nau Mins­ko jau­ni­mo teat­re. O ma­no ma­ma ne­ti­kė­tai dė­dei at­sa­ko: "Eis mo­ky­tis dva­siš­kuo­ju tė­ve­liu". Ma­tau, kad ne­juo­kau­ja, rim­tai kal­ba. Taip ir at­si­ti­ko. Tik Die­vas man at­si­vė­rė ne iš kar­to."

Lem­tin­gą ženk­lą pa­ju­tęs per iš­gy­ven­tą li­gą.

"Kar­tą la­bai su­si­rgau, taip blo­gai bu­vo, kad tie­siog jau­čiau, jog nu­mir­siu, – pa­sa­ko­ja. – Ma­ma ne­be­ži­no­jo nė ką da­ry­ti. Po pa­gal­ve man bu­vo pa­dė­ju­si Evan­ge­li­ją, se­no­vi­nę, prieš­re­vo­liu­ci­nę, iš dė­dės Mich­no­ve par­si­vež­tą, pa­siė­miau ją, pri­spau­džiau prie krū­ti­nės ir mel­džiau: "Die­ve, jei­gu ma­nęs neiš­gel­bė­si, nie­kas neiš­gel­bės." Pra­dė­jau mal­dą "Tė­ve mū­sų". Jos nė ne­bai­giau, kai krū­ti­nę at­lei­do, ėmiau leng­viau kvė­puo­ti. Tie­siog fi­ziš­kai pa­ju­tau at­si­trau­ku­sią li­gą. Džiaugs­mas apė­mė, su­šu­kau: "Ma­ma, Die­vas ma­ne iš­gy­dė!" Nuo ta­da ti­kiu, kad Die­vas yra."

Lie­tu­vo­je Ole­gas Štel­ma­nas gy­ve­na nuo 1991 me­tų, kai įsto­jo į Vil­niaus Šv. Dva­sios vie­nuo­ly­ną.

Pats ste­bi­si, jog pir­mą kar­tą at­va­žia­vęs į Vil­nių, o ir vė­liau, ei­da­mas nuo sto­ties link mies­to cent­ro vis kaž­ko­dėl at­si­dur­da­vo prie sta­čia­ti­kių Šv. Dva­sios vie­nuo­ly­no.

"Tik ta­da nė ne­ži­no­jau, kad tai vie­nuo­ly­nas. Vie­ną kar­tą iš vie­nos pu­sės priė­jau, ki­tą kar­tą – iš ki­tos pu­sės. O kai kaž­kie­no pa­klau­siau, kur Vil­niu­je yra Šv. Dva­sios vie­nuo­ly­nas, tai pa­si­ro­dė, kad prie jo jau bu­vau."

Įk­vė­pi­mo šal­ti­niai

"Ma­no kū­ry­ba re­li­gi­nio tu­ri­nio – se­miuo­si te­mų iš Evan­ge­li­jos, iš šven­tų­jų gy­ve­ni­mo, – sa­ko O. Štel­ma­nas. – Dar mo­kyk­lo­je ban­džiau ra­šy­ti ei­les. Kai įsto­jau į vie­nuo­ly­ną ir ruo­šiau­si tap­ti vie­nuo­liu, ma­niau, jog rei­kia mes­ti tuos poe­ti­nius ban­dy­mus. Bet at­si­ti­ko taip, kad bū­tent vie­nuo­ly­ne pa­ra­šiau sa­vo pir­mą­ją ba­la­dę."

Įk­vė­pi­mas atė­jęs, ren­gian­tis mi­nė­ti or­to­dok­sų baž­ny­čios šven­tų­jų Vil­niaus kan­ki­nių 650-ąsias me­ti­nes.

"Tu­rė­jo at­va­žiuo­ti pa­triar­chas Alek­se­jus, ki­lo idė­ja Vil­niu­je ras­ti ru­siš­kai ra­šan­tį poe­tą, kad pa­ra­šy­tų ei­les apie tris šven­tuo­sius Vil­niaus kan­ki­nius An­to­ni­jų, Jo­ną ir Eus­ta­chi­jų, ku­rių re­lik­vi­jos il­si­si Šv. Dva­sios ka­ted­ro­je, – pa­sa­ko­ja. – Kad poe­tui bū­tų leng­viau šven­tų­jų is­to­ri­ją paaiš­kin­ti, sė­dau ra­šy­ti pla­ne­lį ir sa­vai­me ėmė lie­tis ei­lės – taip išė­jo pir­mo­ji ba­la­dė. Jai ir mu­zi­ką pa­ra­šiau."

Vie­nuo­ly­ne mu­zi­kos ne­pa­mir­šo, gie­do­jo cho­re, ku­riam tuo­met va­do­va­vo gar­sus Lie­tu­vos ope­ros ar­tis­tas Leo­ni­das Mu­raš­ka.

"Pats L. Mu­raš­ka mo­kė ma­ne vo­ka­lo, – pa­si­džiau­gia O. Štel­ma­nas. – Iš vi­sos šir­dies trauk­da­vau gies­mes, kai apei­da­vau cerk­vę va­ka­rais už­da­ri­nė­da­mas du­ris, nes vie­nuo­ly­ne bu­vau pa­skir­tas rak­ti­nin­ku. Sie­nos sto­ros, nie­kas ne­gir­di. Tik cho­re vie­nuo­liai vis pa­bur­bė­da­vo, kad "ne­rei­kia čia taip gra­žiai gie­do­ti."

Kas jun­gia, kas ski­ria

"Ge­riau­sius san­ty­kius ga­li­ma su­ga­din­ti, jei­gu pra­de­di juos aiš­kin­tis, – juo­kia­si pa­šne­ko­vas. – To­dėl ver­čiau ieš­ko­ki­me, kas mus jun­gia, o ne kas ski­ria. Konf­lik­tai ky­la, kai tar­pu­sa­vy­je ne­bend­rau­ja­me. Kai bend­rau­ji, pa­ma­tai, kaip daug kas mus jun­gia."

Ta te­ma pa­po­ri­na ir šmaikš­tų anek­do­tą: "At­va­žia­vo bal­ta­sis mi­sio­nie­rius į Af­ri­ką, žmo­nės žiū­ri į jį su ne­pa­si­ti­kė­ji­mu, o vie­ti­nis ku­ni­gas ir sa­ko: "Ne­žiū­rė­ki­te, kad jis bal­ta­sis, jo sie­la to­kia pat juo­da, kaip jū­sų."

Kai­my­ni­nių vals­ty­bių san­ty­kių dva­si­nin­kas ne­sii­ma ver­tin­ti. Bet pri­si­me­na at­ve­jį, kai pa­čiam te­ko pa­si­tar­nau­ti Bal­ta­ru­si­jos ir Lie­tu­vos ry­šiams.

Vie­nas iš jo po­mė­gių – fo­tog­ra­fi­ja. Prieš de­vy­ne­rius me­tus Lie­tu­vos am­ba­sa­da Mins­ke ren­gė jo fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dą "Lie­tu­vos sta­čia­ti­kių baž­ny­čios". Su­ži­no­jo, kad pa­ro­dos ati­da­ry­me tri­mi­tu ke­ti­na gro­ti Vy­tau­tas Grub­liaus­kas, tuo­met bu­vęs Sei­mo na­riu.

"Aš pa­siė­miau gi­ta­rą, pa­re­pe­ta­vo­me ir kar­tu su­gro­jo­me, – pa­sa­ko­ja. – Ati­da­ry­me bend­ra­vo Bal­ta­ru­si­jos ir Lie­tu­vos par­la­men­ta­rai. Po ren­gi­nio Vac­lo­vas Stan­ke­vi­čius, bu­vęs Sei­mo na­rys, o tuo­met dir­bęs dip­lo­ma­ti­nė­je tar­ny­bo­je, man sa­ko: "Ar ži­nai, dva­siš­ka­sis tė­ve, kad po­li­ti­ku ta­pai?" Pa­si­ro­do, Bal­ta­ru­si­jos par­la­men­ta­rai ven­gė Lie­tu­vos am­ba­sa­dos, ir ry­žo­si atei­ti tik ta­da, kai iš­gir­do, kad da­ly­vaus bal­ta­ru­sis dva­si­nin­kas iš Lie­tu­vos. Atė­jo net tuo­me­ti­nis Bal­ta­ru­si­jos kul­tū­ros mi­nist­ras."

"Aš sa­vo tar­nys­te ir kū­ry­ba sten­giuo­si žmo­nes jung­ti, ska­ti­nu ieš­ko­ti Die­vo ir at­ras­ti, kaip aš at­ra­dau", – sa­ko O. Štel­ma­nas.