Naujausios
Žygį prie Juodosios jūros primins žirgas
Raitelių žygio iki Juodosios jūros dalyvis Antanas Narmontas iš Gražaičių (Pakruojo rajonas) artimiausiu laiku iš Vilniaus žirgyno į Pakruojo dvarą ketina parsigabenti savo keturkojį partnerį — žemaituką Kaktusą. Ugningo charakterio žirgas kelionėje tapo jo draugu.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Kaktusas „įpuolė į dūšią“
Ponas Antanas važinėja į Vilnių — į žirgyną aplankyti savojo žygio draugo. O netrukus parsiveš Kaktusą į Pakruojo dvarą, savo darbovietę: su žirgyno administracija susitarė, kad žemaitukas čia bus prižiūrimas. Juo jodinės pats Antanas.
„Žirgui, kaip ir rimtai sportuojančiam žmogui, negalima staiga visko mesti. Reikia treniruotis nuolat. O žygyje dalyvavę žirgai ir raiteliai kas dieną įveikdavo po pusšimtį kilometrų“, — sakė A. Narmontas.
Pakruojiškis neslepia labai rimtai svarstantis galimybę Kaktusą iš žirgyno nusipirkti. Mat juodbėris papirko vyrą savo beveik neišsenkančia energija, kuria užkrėsdavo ir raitelį. A. Narmontas spėja, kad jiedu su žirgu kažkiek panašūs charakteriu. O dar paaiškėjo, jog Kaktuso motinos vardas — Kruoja.
„Kaktusas tiesiog “įpuolė į dūšią“.Tai labai protingas žirgas, tik iki didžiojo žygio greičiausiai buvo mažai jodinėtas. Teko įrodyti, jog nebijau nei jo kanopų, nei kaprizų, jog galiu jį valdyti“, — prisiminė ponas Antanas.
Nuo peštynių iki draugystės
Kaktusas ir jo būsimasis raitelis susipažino prieš savaitę iki starto. A. Narmontas gavo balną, jam parodė, kurį žirgą balnoti. Nedidukas tamsaus plauko žemaitukas iš pradžių Antanui ypatingo įspūdžio nepadarė: na ką gi toks mažas arklys padarys? Bet iš pradžių elgęsis ramiai Kaktusas, atėjus laikui sėsti į balną, surengė vyrui pirmą išbandymą: leidosi ratais. O po trejeto dienų Trakuose užsispyrusį žirgą prisiėjo balnoti trims vyrams. Ir tai Kaktusas pašoko, priekine koja tvojo raiteliui į krūtinę.
„Pakrikštijo“, — su šypsena prisimena Antanas.
Paaiškėjo, jog Kaktusas — eržilas, nors visi žygiui išrinkti žemaitukai buvo kastruoti. Dėl to raiteliams kilo abejonių, ar nevertėtų jo pakeisti kitu arkliu. Bet A. Narmontas tvirtai nutarė, kad jos tik eržilu.
Žemaitukas pasirodė tiesiog trykštantis energija — jam buvo sunku ramiai eiti kolonoje kartu su kitais arkliais: raiteliui teko nuolat prilaikyti žirgą.
Antanas juokiasi, jog balne net parūkyti nebūdavo laiko, nors ramesniais žirgais joję žygio dalyviai traukdavo dūmą. O vakare pririštas ganytis, Kaktusas dar eidavo ratais, sprandą išrietęs. Žirgas kiek aprimo tik nuo pusiaukelės. Bet nė vienos dienos nevažiavo mašina su kitais, labiau pavargusiais arkliais.
„Kaktusas netruko įprasti prie savo vietos kolonoje — mudu buvome antri. Ir jei kuris raitelis sumanydavo mus aplenkti, jis tuoj suskliausdavo ausis, šiepdavosi kąsti. Bet nė karto nepakėlė kojos prieš kumelaitę, kuri kolonoje būdavo už mūsų. Dėl savo ūmaus charakterio Kaktusas gavo Spygliuko pravardę“, — prisiminė A. Narmontas.
Žygeivis juokauja, kad po kurio laiko turėtų paaiškėti, ar po didžiosios kelionės nepasipildys žemaitukų kaimenė. Mat Kaktusas, nutaikęs progų, kai raitelis išleisdavo jį iš akių, apsisuko apie visas žygio metu ėmusias ieškoti meilės kumelaites.
Bendravimą pradėjęs nuo bandymų primesti raiteliui savo valdžią, Kaktusas kelionėje labai prisirišo prie jo.
„Susidraugavome taip, kad žirgas netgi gamtinius reikalus ėmė prie manęs derinti — šalia manęs šiuo tikslu sustodavo“, — juokėsi A. Narmontas.
Žygis — įspūdis visam gyvenimui
Jeigu būtų pakviestas dar kartą sudalyvauti tokiame žygyje, A. Narmontas svarsto, kad atsisakytų. Nes antrą kartą to paties pakartoti neįmanoma, o įgyta patirtis — unikali. Nors žygis buvo planuojamas metus laiko, bet visko numatyti negalėjo net labiausiai patyrę raiteliai. Tokių dalykų neįmanoma pajusti, tradiciškai atostogaujant kur nors svečiose šalyse.
„Žygyje patirti įspūdžiai gali būti vieninteliai tokie. Kasdieninis žmogaus ir žirgo bendravimas, nakvynės palapinėse, senovinės pilys ar griuvėsiai... Taip pasitaikė, kad į kiekvieną miestą įjodavome nuo tos pusės, kur pilys. Ir kiekvieną kartą jojant į jas Kaktusas iškeldavo galvą, eidavo garsiai žvengdamas. Girdint nuo senovinių akmenų ataidintį žirgo balsą, apimdavo mintis: o kaip prieš šimtmečius turėjo atrodyti Vytauto kariuomenė, jeigu jau nedidelė raitelių senoviniais drabužiais grupė — įspūdinga“, — prisiminė ponas Antanas.
A. Narmontui dar neišdilęs pojūtis — kokia anuomet didelė buvo Lietuva, o žygį prie Juodosios jūros visada primins šalia esantis žirgas. šį . (pkfo raiteliu zygis) PATIRTIS: Pakruojo dvare dirbantis Antanas Narmontas sakė žygyje įgavęs unikalios patirties.
Autorės nuotr.
BENDRAVIMAS: Žygio dalyviams nuolat teko bendrauti su Baltarusijos bei Ukrainos gyventojais.
SENOVĖ: Senovės riterių apranga, senieji lietuvių žirgai žemaitukai (A. Narmontas — pirmame plane), senoviniai pastatai — tokia buvo žygeivių aplinka.
Nuotraukos iš Antano NARMONTO albumo