Naujausios
Vakar minėta Policijos – Angelų Sargų diena
Ar gera iššūkių kupiname darbe turėti nuo vaikystės pažįstamą kolegą? Trys Šiaulių apskrities policijoje tarnaujantys pareigūnai tuo nedvejoja: smagu dirbti su gerais draugais, o prireikus pagalbos nebaisu paskambinti ir paprašyti patarimo. Susipažinę dar vaikystėje, pirmos klasės suole, ir tapę gerais draugais, vėliau visi trys jaunuoliai baigė Lietuvos policijos mokyklą, o dabar susitinka ne tik laisvalaikiu, bet ir iššūkių kupinoje tarnyboje.
Daumantas Miniauskas, Lukas Paliūnas ir Ignas Balčiūnas – trys Šiaulių apskrities policijoje dirbantys vyriausieji patruliai, tarnybą prieš dvejus metus pradėję tą pačią rugpjūčio 17 dieną. Trijulę vienija ne tik ši data, bet ir gilioje vaikystėje užgimusi draugystė bei bendras siekis tarnauti Lietuvai.
Tiesa, vizija apie tarnybą policijoje vaikinų galvose atsirado skirtingu metu: Ignas sako pareigūno profesija žavėjęsis nuo mažų dienų, Lukas taip pat, nors pripažįsta svarstęs pasukti ugniagesio ar karininko keliu, tuo tarpu Daumantas neslepia vaikystėje turėjęs įvairiausių svajonių, o policija domėtis pradėjo besibaigiant mokyklos metams – 11 klasėje.
Taigi, baigusi mokyklą ir užsibrėžusi išpildyti bendrą užmojį, jaunuolių trijulė paliko gimtuosius namus Kuršėnuose, Šiaulių rajone, ir išvyko studijuoti. Nors policijos mokykloje nepateko į tą patį būrį, Luko teigimu, dėl to jų bendravimas nepasikeitė – vaikinai tapo kambario draugais, todėl ir toliau palaikė puikius santykius bei skatino vienas kitą judėti į priekį. Galiausiai, sėkmingai užbaigę mokslus ir rankose laikydami diplomus, visi trys draugai grįžo dirbti į gimtąjį kraštą – jie papildė Šiaulių apskrities policijos pareigūnų gretas.
Dabar Daumantas, Lukas ir Ignas – ne tik geri draugai, bet ir paslaugūs kolegos.
Visi trys lyg susitarę sako, jei tik galėtų, daug dažniau laiką leistų kartu. Deja, pareigūnų darbo grafikas gana įtemptas ir tarpusavyje ne taip jau paprastai suderinamas.
I. Balčiūnas patikina, kad laisvalaikį jie leidžia kartu, jei tik sutampa laisvadieniai, nors taip nutinka gana retai. D. Miniauskas priduria, kad pavyksta drauge net vienur ar kitur nukeliauti. Vis dėlto, net ir matydamiesi rečiau nei tada, kai kartu studijavo, vaikinai savo ilgos draugystės nenurašo ir metams bėgant vis labiau ją vertina. L. Paliūnas pabrėžia – nors susitinka rečiau, per visus draugystės metus pasitikėjimas vienas kitu niekur nedingo, o prireikus pagalbos visada gali drąsiai kreiptis į draugus, nes žino – jie visada padės.
Kasdienybėje trijulė, kaip ir kiti policijos pareigūnai, pradėdami tarnybą susiduria su nežinomybe dėl to, kas gali nutikti, į kokį nenuspėjamą iškvietimą teks vykti, su kokiais žmonėmis susidurti. Ši nežinomybė gali kiek bauginti, tačiau niekas nepaneigtų – ji visada jaudina, kuria smalsumą ir skatina pasirengti netikėčiausioms situacijoms.
Paklausti, kas, jų manymu, tarnyboje sunkiausia, o kas sukelia geriausias emocijas, visi trys pareigūnai pirmiausia pabrėžia, kad darbe nutinka visko, tenka patirti nemažai neigiamų emocijų, tvarkytis su netikėčiausiais išbandymais, bendrauti su įvairiai nusiteikusiais asmenimis. Visgi visi trys vieningai pritaria: geriausias emocijas, atperkančias visas įtampos kupinas akimirkas, sukelia žmonių šypsenos ir nuoširdus „ačiū“, išgirstas iš žmogaus, kuriam ką tik suteikė pagalbą.