Naujausios
KOMENTARAS
Už kiek parduotum savo kojas?
Regina MUSNECKIENĖ
Vidudienis. Pučia žvarbus, dar nepavasariškas vėjas. Kas antras gatve žingsniuojantis žmogus kosčioja ar šnypščiasi į nosinę. Ištisi būreliai suka į vaistinę. Slogos, bronchitai ir laringitai dar labiau apsunkina vargingus metus. Iš vaistinės žmonės išeina gerokai palengvėjusia pinigine. O nuo brangių vaistų, ko gero, palengvės tik ligos simptomai. Nenumirsi, bet ir nepagysi. Virusai priprato prie vaistų įvairovės. Jie taip pat įvairuoja.
Netyčia nugirstu jaunos praeivės skundą draugei. Teksią pereiti prie „Margaritos“ kremų. Brangesnių neįpirksianti — penktadaliu sumažino atlyginimą.
***
Socialinį miesto skerspjūvį paįvairina du pikti garsiakalbiai vyrai. Savo šneką pariebindami keiksmažodžiais jie skuba į automobilių aikštelę. Versti tokį Seimą ir tokią Vyriausybę — visus baigia suriesti į ožio ragą. Staiga pikčiurnos suglumo. Palei jų kojas šaligatviu ritosi ratukai. Ant jų — žmogaus galva ir liemuo. Kojų nėra. Neįgalusis prieš jėga trykštančius vyrus atrodė beveik lygus su žeme. Rankomis jis ramiai suko savo ratukus ir tyliai yrėsi į priekį. Žmonės, pro kuriuos jis yrėsi, minutei aptildavo. Tikriausiai, suvokė, jog nieko nereiškia jų sloga, išlaidos vaistams ar sumažinti atlyginimai prieš šito žmogaus nelaimę?
„Už kiek tu parduotum savo kojas?“ — staiga vėl taip pat garsiai savo draugo paklausė vienas vyrų. “Už milijoną!“ — visai rimtai atsakė antrasis. “Tai matai, mes — milijonieriai. Turime kojas ir rankas,“ — džiugiai jau nieko nebekeikdamas apreiškė pirmasis. Antrasis, kiek pamąstęs, patikslino, kad kojų neparduotų nė už milijoną.
Iš tiesų kiek nedaug kartais tereikia, kad užuot dejavę ir keikę visus iš eilės, mes suvoktume, kokie esame turtingi ir laimingi. Tik reikia, kad šalia atsirastų dar vargingesnis ir nelaimingesnis.
Tačiau ar galima rasti kokį bendrą nelaimės ir laimės vardiklį? Juk laimę ir nelaimę kiekvienas suvokiame vis kitaip.
***
Prisiminiau neseniai viename interviu kalbintą verslininkę. Ji įsitikinusi, jog žmogus, kuriam Dievas davė kojas, akis ir rankas, negali neužsidirbti duonos.
Tačiau visai kitaip manė į redakciją užsukusi kita pašnekovė — jauna aukštąjį išsilavinimą turinti mergina. Kaime gyvenantys ir sunkiai besiverčiantys merginos tėvai iš paskutiniųjų ją mokslino. Tačiau dar ir įkurdinti dideliame mieste nepajėgė. Mergina grįžo tėviškėn. Tačiau provincijoje darbo nėra.
Kelis kartus išvažiavo uždarbiauti į užsienį. Ten iš tiesų turėdamas kojas, rankas ir akis gali užsidirbti tiek kad išgyventum. „Tris valandas padirbėjusi patį paprasčiausią darbą, aš jau galėjau nusipirkti batus arba maisto visai savaitei. Čia žmonės — nemokūs. O gyvenimo standartai — aukšti. Norėdamas gauti darbą bent už tūkstantį litų, privalai turėti aukštojo mokslo diplomą, kompiuterį, automobilį, gerai mokėti užsienio kalbą, vairuoti, gauti geras rekomendacijas ir turėti pažinčių. Čia gėda važiuoti viešuoju transportu. Jau vidurinės mokyklos mokinukai važinėja nuosavais automobiliais. Jau darželinukas turi mobilųjį telefoną. Tuo tarpu užsieniuose vidutiniajai klasei priklausantys žmonės nesivaiko madų. Tik įpusėję ketvirtą dešimtį metų daugelis nusiperka automobilį. Čia atvažiavę užsieniečiai stebisi, kad uždirbame po kelis šimtus eurų, o patenkiname tokius didelius savo poreikius.“
***
Žirklės tarp didelių poreikių, įpročio daug vartoti ir mažų pajamų veikiausiai, ir yra didžioji mūsų gyvenimo drama.
Tačiau pašnekovei buvo keistas ir kitas dalykas. Kai kurios bendrovės tiesiog medžioja darbuotis invalidus. Mat valstybė juos įdarbinančioms bendrovėms skiria paramą. Tačiau niekas neskatina nei tų biudžetinių įstaigų, nei bendrovių, kurios įdarbina jaunimą, turintį išsilavinimą, sveikas kojas, rankas ir sveiką galvą.
Valstybė leido pinigus jaunus žmones lavindama, bet nesuteikia šanso savo darbu atsilyginti valstybei. Juk, regis, visiškai nusenusioje provincijoje jaunas ir dar išsilavinęs žmogus turėtų būti sutinkamas išskėstomis rankomis. Deja, visi žiūri kaip į priešą, potencialų konkurentą, galintį atimti duonos kąsnį. „Belieka pavydėti invalidams, kurie gauna bent jau pensiją kukliai egzistencijai“, — sakė pašnekovė.
***
Traumatologai nupjovė žmogui nušalusias kojas. Žmogelis keliavo namo iš savo draugo. Buvo gerokai padauginęs. Nuvirto patvoryje. Namų nebepasiekė. Rytą jį rado nušalusiom kojom. Žaizdos negijo — teko amputuoti kojų pėdas. Po operacijos paklausiau, kaip jis jaučiasi. Nejuokas bepėdėm kojom lyg basliais remtis į žemę. O jis atsakė: „Dabar man viskas bus gerai — nereikės nuolatos ieškoti darbo, gausiu pensiją.“
Supratau, kad mano užuojauta šįkart bevertė. Pareikšta ne tuo adresu. Nejaugi periodiškai besikartojantys sunkmečiai taip supainioja vertybes ir sumaišo protus? Užuot troškę kuo ilgiau būti gražūs, energingi ir jauni, kai kurie žmonės lyg didžiausios svajonės išsipildymo laukia pensijos. Užuot didžiavęsi gera sveikata siekia invalido statuso. Ar iš tiesų tokia didžiulė socialinio saugumo kaina?
Ar iš tiesų žmogus, turintis sveikas kojas, rankas ir akis prilygsta milijonieriui? Ar ir čia veikia rinkos dėsniai? Kai kojų ir rankų nėra kur dėti, jas galima amputuoti už invalido pašalpą.
Tuomet pamaniau, jog nė už milijardą neparduočiau savo akių, rankų ir kojų. Jos yra tikroji mano laisvė. O skrendantis paukštis visuomet suranda bent smulkų grūdą. Galiausiai gyvenimas nėra vien grūdo ieškojimas. Yra dangus ir medžiai, kuriuos smagu regėti, toliai, kuriuos įdomu įveikti savo kojomis, žmonės, kuriuos reikia paglostyti.
citata: „Ar iš tiesų žmogus, turintis sveikas kojas, rankas ir akis prilygsta milijonieriui? Ar ir čia veikia rinkos dėsniai? Kai kojų ir rankų nėra kur dėti, jas galima amputuoti už invalido pašalpą. “