Naujausios
Teisybė pagal Kazį
„Teisybės nėra, net neieškok“, — nukerta meškuitiškis Kazys Stankus, paklaustas, ar lengva šiais laikais gyventi doram žmogui. Aktyvus 68-erių vyras, ilgametis “Šiaulių krašto“ skaitytojas, kupinas idėjų bei pasiūlymų, kaip kovoti su kaimuose siautėjančiais nusikaltėliais, kaip turėtų dirbti policija, vietos valdžia, netgi Seimas, dažnai suka į Šiaulių rajono Meškuičių seniūniją.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Planas „Bendrovė“ neišdegė
Prieš kelis dešimtmečius K. Stankaus idėja Meškuičiuose įkurti žemės ūkio bendrovę taip ir liko tik idėja, nes, iširus kolūkiui, kaimiečiai, subliuškusios idėjos autoriaus žodžiais, ne rodė iniciatyvą burtis, o kiekvienas stengėsi kuo daugiau prisitempti į savo kiemą arba užimti kadais svarbius kolūkio statinius.
„Sukurti bendrovę buvo neįmanoma, nes visiems atrodė, kodėl reikia dalytis, jei vienam galima kokią fermą pasiimti, — prisimena K. Stankus. — Mažiau įtakingi kolūkiuose svarbesniems nelabai ką ir pasakyt galėjo, tai tie ir tempė viską į savo kiemus.“
K. Stankus įsitikinęs, kad pajais išparceliuoti kolūkiai buvo esminė tuometinės valdžios klaida, nes retas kuris gautus statinius ir techniką panaudojo pagal paskirtį. Tai todėl dabar esą daugelis šalies kaimų yra nustekenti, o iš sostinės pažiūrėjus — visiškas nulis. Kodėl kiti ūkiai išsilaikė? Pono Kazio nuomone, kai kurie ūkiai gyvuoja, nes žmonės galvojo apie ateitį, o ne kuo greičiau viską išsinešiot.
Teisė ir demokratija
— Ponas Kazy, nepavykus įsteigti bendrovės, idėjų neatsisakėte. Gal turite ir kokią idėją, kaip kaimo žmogui savo turtą nuo vagių apsaugoti?
— Savo turtą, kad jo nepavogtų, pirmiausia reikia saugoti. Iš dalies mes patys leidžiame, kad mus apvogtų. Ar tikrai, žinodami, kas vyksta, viską uždarome ir užrakiname?
Kaip nebus nusikalstamumo, jei visoje seniūnijoje tik vienas policininkas dirba. Ir tas pats po gyvenvietes važinėja ir popierius tvarko. Trumpiau sakant, pareigų daug turi, o teisių — beveik jokių.
— Policininkas neturi teisių?
— Teisių tiek, kad galėtų veikti ir nuveikti policininkas neturi. Žiūrėkit, kaip dabar yra — vairuotojas padaro akivaizdų pažeidimą, policija jam surašo protokolą, skiria nuobaudą, bet jos pažeidėjas nemoka, sprendimą skundžia, ir teismas jį išteisina.
Arba už sunkesnį nusikaltimą, kurio ikiteisminį tyrimą metų metus gvildeno policija, teismas iš kaltojo priteisia 50-ies tūkstančių litų už moralinę žalą. Nusikaltęs bedarbis pinigų nemokės, nes neturės. Kitas reikalas, jei būtų kokia gamykla prasižengusiems bedarbiams. Pats turėtų iš ko gyventi ir kompensacijai uždirbtų.
Grįžkim prie teisių. Ir mokytojai šiais laikais kur kas daugiau turi pareigų negu teisių. Tarybiniais metais jie galėjo vaiką ir pabarti, ir į kampą pastatyti. Būdavo, pareina prasikaltęs vaikas namo, tai tėvai jam moralą paskaitys už tai, kad mokytojo neklausė. Dabar tėvai mokytojus puola, kad tas vaiką bandė auklėti. Dabar mokytojas — beteisis.
Arba apie tėvų teises: griežtesnis tėvas prasižengusį vaiką bandys auklėti už kokius nedorus darbus, o vaikas nulėks ir pasiskųs teisių gynėjams. Tėvas bus pačiuptas už apykalkės.
— Tai ar egzistuoja šiais laikais teisybė?
— Mūsų teisybė yra grįsta tik pinigais ir niekuo daugiau. Pinigai viską valdo: laimėsi jei „bagotas“, o jei “biednas“, geriau teisybės ir neieškok. Anksčiau, būdavo, nepatinka, pavyzdžiui, kolūkio pirmininko vadovavimas, susirenka vairuotojai ir nuvažiuoja į Centro komitetą pasiskųsti. Pirmininkui “ant kilimėlio“ atskaitomas moralas — supykęs grįžta, bet taikstytis turi. O kam dabar pasiskųsi?
— Jei ne teisybės, tai demokratijos gal pakankamai turime?
— Parodykit man nors vieną sritį, kurioje yra demokratija. Lietuvoje demokratijos iš viso nėra, o tik diktatas. Kad ir kalbant apie šiukšles — atsiunčiamas žmogui mokestis. Penki litai per mėnesį, bet ir tie penki kitam nemaži pinigai. Aš turiu automobilį, tai pats galiu šiukšles, sukrovęs į priekabėlę, išsivežti. Bet niekas neklausia — mokėk ir tylėk.
Arba apie šildymą. Žmogus nebenori, kad jo butą šildytų, jei reikia po septynis— aštuonis šimtus mokėti, o pinigų nėra. Pasistatytų sau „buržuikę“ ar elektrinį šildytuvą įsijungtų ir šildytų vieną kambarėlį. Dabar nukirsta: atjungti šildymo negalima. Parodykit man nors vieną pavyzdį, kad demokratija yra. Bent vieną pavyzdėlį iš mūsų santvarkos.
Skirtumas yra toks: didesniuose miestuose, daugiausiai Vilniuje, teisybės yra daugiau. Ir ne dėlto, kad ten sėdi „aukštieji“ sluoksniai, o todėl, kad didmiestyje žmonės kitaip reaguoja — streikuoja, mitinguoja, piketuoja. O va akcijos prieš kaimo bendruomenės pirmininką, seniūną ar kitą žmogų, galintį tiesiogiai bendrauti su išrinktaisiais, aš neįsivaizduoju. Net pasakyti, ką apie jį galvoja, ne kiekvienas drįsta.
— Kritikuojate išrinktuosius, tarsi mes, tauta, juos ne patys išsirinkome?
— Norint, kad į Seimą patektų tikri Lietuvos patriotai, atsidavę žmones, reikia keisti balsavimo taisykles. Žmonės turėtų balsuoti ne už partijas, o tik už asmenybes. Atlyginimas Seime turėtų būti — pagal esamą finansinę padėtį, bet ne didesnis trys— keturi tūkstančiai — nenori neik. Kurie bus patriotai, vis tiek eis.
Dabar tie, kurie eina į Seimą tik dėl atlyginimo, Lietuvos niekada nepakels. Tada lieka tik vienas kelias — tapsim baltaisiais vergais.
Talka — už butelį
— Gyvenimas kaime. Koks jis?
— Apie gyvenimą kaime galiu pasakyti taip: neprasigerk, ir galėsi gyventi. Jeigu žmogus gyveni kaime, nereikia tingėti. Daržovių tikrai pasiauginti. Iš kitos pusės nėra taip paprasta tai padaryti — reikia žemę įdirbti, trąšų nusipirkti.
O žmonės geria ir mieste, ir kaime. Jei jau žmogus geria, daugeliu atvejų ir kiti dėl to atsakomybę turėtų prisiimti. Sakykim, noriu aš pasisamdyti žmogų, kad prie žemės ar ūkyje padėtų. Geriau gyvenantis, jei jis ne kaimynas, neis, nes neturės laiko, o prisikviesti įmanoma tik tą, kuris mėgsta pagerti. Nueini, paprašai, jis nežiūri, kiek jam sumokėsi, žiūri, ar butelį nupirksi. Paskaičiuoji, butelis pigiau nei 50 litų. Naudinga ir man, ir tam, kuris nori išgerti. Manau, kad pati visuomenė padaro žmones geriančius.
Turiu pasiūlymą: kaimų seniūnijoje galėtų užsirašyti, tie, kurie gali kuo nors patalkinti — tada Jonas, Petras ar kas kitas užsiregistruotų. Aš irgi užsiregistruočiau — turiu laiko ir jėgų. Bet už butelį aš neisiu ir protingai paskaičiuosiu, už kiek apsimoka talkinti. Jei atsirastų negeriančių talkininkų ir geriantiems nebebūtų progų.
MIGLA: Meškuitiškis Kazys Stankus teigia, kad gyvename tarsi migloje: nei demokratijos, nei teisybės nėra.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.