Naujausios
Teisme atsidūręs ginčas kilo tarp velionio vaikų ir jo antrosios sutuoktinės, kuri, mirus vyrui, buvo tapusi atsakinga už mirusiojo šeimos kapo priežiūrą.
Teigiama, kad našlė mirusiojo sūnui ir užsienyje gyvenančiai dukteriai apie netektį pranešė likus vos porai valandų iki laidotuvių. Lietuvoje gyvenantis sūnus spėjo atsisveikinti su tėvu, palydėti jį į paskutinę kelionę, tačiau kitoje šalyje gyvenanti duktė tokios galimybės nebeturėjo. Urna su velionio pelenais buvo palaidota jo šeimos kape.
Esant komplikuotiems santykiams tarp velionio vaikų ir antrosios sutuoktinės, sūnus ir duktė teismui pateikė ieškinį, prašydami negaliojančiu pripažinti įrašą kapinių laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale, kuriuo mirusiojo našlė įrašyta kaip atsakinga už šeimos kapavietės priežiūrą, bei atsakingu paskirti mirusiojo sūnų. Be to, buvo prašoma iš tėvo sutuoktinės priteisti po 1 000 eurų kiekvienam neturtinei žalai atlyginti bei 3 640 eurų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė teismo prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Ieškinį išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nurodė, kad leidimas laidoti mirusįjį jo sutuoktinei buvo išduotas, sąmoningai suklaidinus seniūnijos darbuotojus bei pateikus informaciją apie kitų artimų giminaičių nebuvimą.
Pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, ieškovas – mirusiojo sūnus – nebūdamas atsakingas už kapavietės priežiūrą negalėtų visapusiškai ja rūpintis, o velionio sutuoktinė, būdama atsakinga už kapavietės priežiūrą, turėtų teisę spręsti dėl kitų asmenų palaidojimo kapavietėje.
Teismo vertinimu, nepranešimas apie artimo žmogaus – tėvo – mirtį, skubotas kremavimo organizavimas, nesitarimas ir nesudarymas galimybių atsisveikinti su mirusiuoju jo pilnamečiams vaikams turėjo esminės įtakos jų patirtų išgyvenimų stiprumui, elgesio ir nuotaikos pokyčiams. Teismas pabrėžė, kad byloje nustatyta, jog tiek vyro mirties dieną, tiek kitą darbo dieną po sutuoktinio laidotuvių atsakovė su savo sūnumi atliko visus teisiškai reikšmingus ginčo situacijai veiksmus – iš bankomato, pasinaudodami mirusio žmogaus banko kortele, išgrynino tam tikrą pinigų sumą, o dar po kelių dienų iš ryto kreipėsi į valstybės institucijas („Sodrą“, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinį skyrių, notarą) su prašymais priimti palikimą.
Mirusiojo našlė teisme teisinosi, kad mirus sutuoktiniui abu su sūnumi buvo ištikti šoko, atsakovė gėrusi šeimos gydytojo išrašytus raminamuosius vaisus, o viską organizavo ir viskuo rūpinosi neva laidojimo įmonės atstovas, kuris jų pasiūlymų neklausė, tik norėjo greičiau paimti pinigus.
Teisme kaip liudytojas apklaustas nurodytas įmonės atstovas pareiškė, kad tai mirusiojo sutuoktinė teigusi norinti, jog „būtų sudegintas šis kūnas ir kuo greičiau“. Liudytojo teigimu, laidotuvės vyko pagal užsakovės – mirusiojo sutuoktinės – pageidavimus.
Atsakovės teiginius teismas atmetė kaip neįrodytus, o ieškovų ieškinį patenkino visiškai, nurodė panaikinti kapinių laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo knygoje įrašą, kuriuo atsakovė įrašyta atsakinga už minėtos kapavietės priežiūrą, paskirti ieškovą – mirusiojo sūnų – atsakingu už kapavietės priežiūrą.
Su minėtu teismo sprendimu velionio našlė nesutiko ir sprendimą apskundė Šiaulių apygardos teismui.
Apeliacinį skundą išnagrinėjusi teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovai su apeliante turėjo lygias teises spręsti dėl jų mirusio tėvo laidojimo organizavimo. Tačiau apeliantė, nesilaikydama nurodytų įstatymo nuostatų, ieškovams nepranešė apie jų tėvo mirtį, pati vienasmeniškai suorganizavo laidotuves.
Teismas pažymėjo, kad palikimas priimamas per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, todėl tokie apeliantės veiksmai kaip vykimas pas notarą dėl palikimo priėmimo iš karto po vyro mirties rodo apeliantės norą kuo skubiau atlikti visus teisinius veiksmus, o ne patvirtina, kad ji buvo šoko būsenos.