Smurtas – visos šeimos liga

Smur­tas – vi­sos šei­mos li­ga

Ne­rims­tant aist­roms dėl mo­ti­nos ir jos su­gy­ven­ti­nio už­muš­to ke­tur­me­čio Ma­tu­ko iš Kė­dai­nių, tu­ri­me pri­pa­žin­ti: smur­tas mū­sų kas­die­ny­bė­je, kai­my­nys­tė­je kles­ti. Mo­ti­na – prieš vai­ką, sū­nus – prieš neį­ga­lų tė­vą, vy­ras – prieš žmo­ną, bro­lis – prieš bro­lį. Vien Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jo­je per­nai pra­dė­ta 1320 iki­teis­mi­nių ty­ri­mų dėl smur­to Šiau­lių ap­skri­ties šei­mo­se. Ko­dėl smur­tau­ja­ma, kur ri­ba, kai tai­kus kal­bė­ji­mas tam­pa neį­ma­no­mas?

Po­kal­bis apie smur­to šak­nis, smur­tau­to­jus ir smur­to au­kas – su Šiau­lių apy­gar­dos teis­mo psi­cho­lo­ge Vai­da ŠA­RAUS­KIE­NE.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Nuo smur­to iki smur­to

– Ar daž­nai dar­bo pra­kti­ko­je su­si­du­ria­te su smur­tu ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je?

– Dau­ge­liui žo­dis "smur­tas" aso­ci­juo­ja­si su fi­zi­niais su­ža­lo­ji­mais, ta­čiau daž­nai jis pra­si­de­da įvai­rio­mis for­mo­mis kur kas anks­čiau nei ant kū­no pa­si­ro­do mė­ly­nės. Dirb­da­ma teis­me ir in­di­vi­dua­liai kon­sul­tuo­da­ma šei­mas pa­ste­biu, kad daž­niau smur­tą ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je nau­do­ja vy­rai, au­ko­mis tam­pa vai­kai, mo­te­rys.

Po ša­lį su­krė­tu­sių įvy­kių per pa­sta­ruo­sius me­tus dar­bo su smur­to au­ko­mis pa­dau­gė­jo ko­ne tris kar­tus. Vi­suo­me­nė ta­po ma­žiau pa­kan­ti smur­tui, daž­niau apie tai pra­ne­ša po­li­ci­jos pa­rei­gū­nams, pa­dau­gė­jo iki­teis­mi­nių ty­ri­mų skai­čius dėl smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je, ypač prieš vai­kus. Per 2017 me­tus ga­vau dau­giau nei 400 pra­šy­mų ap­klaus­ti vai­kus Šiau­lių re­gio­ne, nu­ken­tė­ju­sius ar­ba ste­bė­ju­sius muš­ty­nes sa­vo na­muo­se, pa­ty­ru­sius įvai­rių su­ža­lo­ji­mų ir pa­na­šiai.

Dau­gu­ma smur­to at­ve­jų šei­mo­je įvyks­ta var­to­jant al­ko­ho­lį, iš­ger­tu­vė­se da­ly­vau­jant ir jas ste­bint vai­kams.

Bend­rau­da­ma su smur­tau­to­jais pa­ste­biu, kad iki smur­to jie nau­do­ja įvai­rias ga­lios de­monst­ra­vi­mo for­mas: per­se­kio­ja, do­mi­si su kuo su­si­tin­ka, bend­rau­ja au­ka, kri­ti­kuo­ja jos dar­bo ap­lin­ką, sva­jo­nes, drau­gų ra­tą, nau­do­ja eko­no­mi­nį smur­tą, ka­da ri­bo­ja ar­ba per­dė­tai kont­ro­liuo­ja au­kos fi­nan­sus.

Daž­nai iš­girs­tu, jog šei­mo­je nau­do­ja­mas sek­sua­li­nis smur­tas. Vi­suo­me­nė­je, kar­tais bend­rau­da­ma su pa­rei­gū­nais, gir­džiu sa­kant, jog sek­sua­li­nės prie­var­tos šei­mo­je bū­ti ne­ga­li. Tai vie­nas di­džiau­sių mi­tų. Pa­si­tai­ko at­ve­jų, ka­da mo­te­rys yra ver­čia­mos ten­kin­ti vy­rų, su­gy­ven­ti­nių sek­sua­li­nius po­rei­kius prieš sa­vo va­lią, kar­tais net gir­dint ar ste­bint vai­kams. Apie tai kal­bė­tis su au­ko­mis bū­na ypač sun­ku. Kar­tais tu­ri praei­ti lai­ko, kad mo­te­ris pra­bil­tų.

– Ko­kius jaus­mus, min­tis iš­gy­ve­na smur­tą pa­ty­ru­sios mo­te­rys? Kaip tei­si­na­si smur­ta­vę vy­rai?

– Sa­vo veiks­mus smur­tau­ti lin­kę as­me­nys daž­nai pa­tei­si­na pa­vy­du, stip­ria mei­le. Smur­tą jie pa­tei­kia kaip be­reikš­mį da­ly­ką, pa­sa­ko­ja, kad jė­ga pa­nau­do­ta prieš silp­nes­nį šei­mos na­rį – ne smur­tas, o iš­pro­vo­kuo­tas žings­nis.

Tuo tar­pu smur­tą pa­ti­rian­čios au­kos iš­gy­ve­na be­jė­giš­ku­mą, bė­gant lai­kui yra emo­ciš­kai smuk­do­mos, že­mi­na­mos, daž­nai jau­čia ne­tgi kal­tę.

Dirb­da­ma su au­ko­mis pa­ste­biu, kad daž­nai jos pri­sii­ma vi­są at­sa­ko­my­bę už tai, kad nu­ken­tė­jo, ran­da „ob­jek­ty­vių“ prie­žas­čių pa­tei­sin­ti smur­tau­to­jo el­ge­sį, pa­vyz­džiui, „ga­lė­jau jam nie­ko ne­sa­ky­ti, ne­pro­vo­kuo­ti“ ar­ba „ma­no žvilgs­nis įžie­bė jo pyk­tį“, „pra­dė­jo verk­ti vai­kas ir truk­dė jam il­sė­tis“ ir pan.

Prieš ke­le­rius me­tus pas ma­ne atė­jo su­muš­ta mo­te­ris. Jau­na, ta­čiau su­gniuž­dy­ta as­me­ny­bė, ku­rios vie­nin­te­lis no­ras – pa­ma­ty­ti suim­tą su­gy­ven­ti­nį, at­leis­ti jam ir kad jis kuo grei­čiau grįž­tų na­mo. Tai daž­nas pa­vyz­dys, ka­da nuo smur­to nu­ken­tė­ju­si au­ka ne tik at­lei­džia, bet ne­tgi sten­gia­si at­siim­ti kal­ti­ni­mus, ti­ki­na po­li­ci­ją kvie­tu­si „iš di­de­lio pyk­čio“, „kerš­to troš­ki­mo“.

– Ko­dėl au­koms ne­re­tai sun­ku pa­lik­ti smur­tau­to­ją?

– Smur­to au­kos tar­si įsi­su­ka į už­bur­tą ra­tą – sten­gia­si ten­kin­ti smur­tau­to­jo rei­ka­la­vi­mus, kad tik iš­veng­tų smur­to pro­trū­kio. Vis tik mo­ters pa­stan­gos su­švel­nin­ti si­tua­ci­ją lau­kia­mų re­zul­ta­tų daž­niau­sia neat­ne­ša – pa­dė­tis šei­mo­je ne­ge­rė­ja, įtam­pa to­liau au­ga. Tai ga­li truk­ti sa­vai­tes, mė­ne­sius, me­tus. Po „tai­kaus“ pe­rio­do vėl smur­tas.

Prak­ti­ko­je pa­ste­biu, kad smur­tas šei­mo­je ne­re­tai vyks­ta be liu­dy­to­jų. Daž­nai au­kos ven­gia kreip­tis pa­gal­bos, ma­no, kad nie­kas ne­pa­dės, gal­vo­ja, kad jų ne­sup­ras, ne­bus už­tik­rin­tas sau­gu­mas. Ir smur­tas, de­ja, daž­nai bai­gia­si „su­si­tai­ky­mu“. Smur­tau­to­jas at­si­pra­šo ir pa­ža­da dau­giau taip ne­sielg­ti, jei­gu ji „ge­rai elg­sis ir jo ne­pro­vo­kuos“.

Smur­tau­to­jai pa­tys ti­ki, kad dau­giau ne­skriaus au­kos, nes ma­no, kad ga­li sa­ve kont­ro­liuo­ti, jei tik ji ne­pa­mirš „iš­mok­tos pa­mo­kos“ ir atei­ty­je elg­sis tin­ka­mai, ne­su­teik­da­ma prie­žas­čių ją muš­ti. Smur­tą nau­do­jan­tys as­me­nys ne­tgi su­da­ro il­gą pa­ža­dų są­ra­šą, pa­vyz­džiui: mes ger­ti, įsi­dar­bins, nu­stos loš­ti ir pan.

Il­gai­niui mo­te­rys iš­moks­ta at­pa­žin­ti gre­sian­tį smur­tą ir ne­tgi pri­si­tai­ky­ti. Ne­pai­sant vis­ko, jos bi­jo ne­tek­ti smur­tau­to­jo mei­lės, dė­me­sio. Daž­niau tai mo­te­rys, fi­nan­siš­kai pri­klau­so­mos nuo sa­vo vy­rų, ku­rios bai­mi­na­si, kad be vy­ro už­dir­ba­mų pi­ni­gų neiš­lai­kys sa­vęs ir vai­kų, ne­su­ge­bės iš­si­nuo­mo­ti būs­to, pa­ten­kin­ti sa­vo bei vai­ko po­rei­kių. To­dėl daž­nai lie­ka gy­ven­ti „dėl vai­kų“, „fi­nan­siš­kai sau­giai“, ta­čiau au­ko­ja ra­my­bę.

Smur­to šak­nys – ir vai­kys­tė­je

– Ko­dėl tam­pa­ma smur­tau­to­ju?

– Daug kal­ba­ma apie smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je prie­žas­tis. Man at­ro­do, kad smur­tą daž­niau­siai sukelia smur­tas. Smur­tau­to­ju ne­gims­ta­ma, smur­to iš­moks­ta­ma dar vai­kys­tė­je ir tai, de­ja, ga­li tap­ti nuo­la­ti­niu el­ge­siu.

Dirb­da­ma su smur­tau­jan­čiai­siais pa­ste­biu, kad toks jų el­ge­sys bū­na stip­raus pyk­čio, ku­rį su­val­dy­ti yra sun­ku, iš­raiš­ka, taip pat men­ka­ver­tiš­ku­mo, že­mos sa­vi­ver­tės po­žy­mis.

Gai­la, bet mū­sų vi­suo­me­nė­je ma­žai dė­me­sio ski­ria­ma vai­kų emo­ci­niam ug­dy­mui. Vai­kai ne­mo­ka, nė­ra mo­ko­mi įvar­din­ti sa­vo jaus­mų. Daž­nai pa­vy­dą, pyk­tį, vie­ni­šu­mą sten­gia­si nu­slo­pin­ti ar­ba iš­reiš­kia smur­tau­da­mi, nau­do­da­mi jė­gą dar­že­ly­je, mo­kyk­lo­je, na­muo­se. Di­de­lė ti­ki­my­bė, kad šių svar­bių da­ly­kų neiš­mo­kęs vai­kas nau­dos smur­tą su­kū­ręs sa­vo šei­mą.

Į ma­ne, kaip į psi­cho­lo­gę, krei­pia­si smur­tau­ti lin­kę as­me­nys. Daž­nai tai bū­na žmo­nės, vai­kys­tė­je pa­tys nu­ken­tė­ję ar­ba ste­bė­ję smur­tą, pa­vyz­džiui, ma­ty­da­vę kaip tė­vas mu­ša ma­mą, ma­ma mu­ša vai­kus ir pa­na­šiai. To­kio­se šei­mo­se užau­gę vai­kai pa­tys nau­do­ja smur­tą ar­ba yra lin­kę smur­tą kęs­ti sa­vo šei­mo­se, pa­vyz­džiui, jei vai­kys­tė­je dir­žu auk­lė­tas ber­niu­kas, bi­jo­da­mas mu­ši­mo, pa­klus­da­vo tė­vams, ti­kė­ti­na, kad fi­zi­nį smur­tą jis nau­dos ir sa­vo vai­kų, o gal ir žmo­nos „auk­lė­ji­mui“.

Mo­te­rys, vai­kys­tė­je ma­čiu­sios mu­ša­mą ma­mą, ne­drį­su­sią pa­lik­ti smur­tau­jan­čio tė­vo ar pa­tė­vio, su­si­tai­ko su au­kos vaid­me­niu. To­kioms mo­te­rims smur­tas tam­pa nor­ma, priim­ti­nu el­ge­siu.

Kar­tą pas ma­ne at­vy­ko 20-me­tė, nu­ken­tė­ju­si nuo sa­vo vy­ro. Jos ma­ma ra­gi­no „ne­kel­ti skan­da­lo į vie­šu­mą, ne­si­kreip­ti į po­li­ci­ją, iš­si­gy­dy­ti žaiz­das pa­čiai, nes taip da­ro vi­sos nor­ma­lios mo­te­rys“. Mer­gi­na bu­vo taip įbau­gin­ta, jog kreip­tis pa­gal­bos, kvies­ti po­li­ci­ją ne­drį­so. To­kie at­ve­jai bū­na di­de­lis iš­šū­kis psi­cho­lo­gui, ka­dan­gi rei­kia mo­ty­vuo­ti au­ką kreip­tis pa­gal­bos, dirb­ti su jos „sa­vęs“ ver­ti­ni­mu, daž­nai di­de­liu men­ka­ver­tiš­ku­mu.

Gi­na smur­tau­to­ją, nes my­li

– Pa­kal­bė­ki­me apie jaut­riau­sią smur­to gran­di­nės da­lį – vai­kus. Kaip jau­čia­si jie?

– Bend­rau­da­ma su vai­kais, ku­rie tam­pa smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je liu­dy­to­jais. Ruoš­da­ma­si po­kal­biui su vai­ku daž­nai iš­girs­tu klau­si­mų: „Ma­ma ar tė­tis ma­ne čia ma­tys? Aš ne­no­riu"; „Kas bus, jei pa­pa­sa­ko­siu tie­są?“. No­rė­da­mi „ap­gin­ti“ sau bran­gius žmo­nes (ma­mą ar tė­tį) vai­kai at­si­sa­ko pa­sa­ko­ti apie šei­mo­je pa­tir­tus skau­džius iš­gy­ve­ni­mus, su­gal­vo­ja ap­lin­ky­bių, dėl ku­rių ga­li­mai pa­ty­rė įvai­rių su­ža­lo­ji­mų ("su­pau­si ir nu­kri­tau“, „už­kliu­vau už du­rų“ ir pan.).

Su­dė­tin­giau­sia, ka­da į teis­mą dėl smur­to vai­kas at­vyks­ta ly­di­mas abie­jų tė­vų (net ir įta­ria­mų­jų). Atei­nu pa­siim­ti vai­ko ir nu­si­ves­ti į ap­klau­sos kam­ba­rį, o jis sė­di su „mei­liai“ ap­si­ka­bi­nu­siu pa­tė­viu ir ma­ma, ku­rią stip­riai su­mu­šė. Vai­ko nuo­mo­nė daž­nai bū­na su­for­muo­ta ku­rio nors iš tė­vų, grįs­ta no­ru at­leis­ti, daž­nai net kal­tin­ti sa­ve.

Vai­kai at­sa­ko­my­bę už pa­tir­tą ar­ba ste­bė­tą smur­tą pri­sii­ma kal­bė­da­mi apie sa­vo el­ge­sį, pa­vyz­džiui, „per gar­siai kal­bė­jau"; „laks­čiau po na­mus“, „truk­džiau žiū­rė­ti te­le­vi­zo­rių“, „man ne­pa­si­se­kė mo­kyk­lo­je“, „ga­lė­jau bū­ti ge­res­nis“, „ga­lė­jau ne­si­kiš­ti į konf­lik­tą“, „ne­per­jun­giau tė­čio my­li­miau­sios dai­nos, to­dėl ir ga­vau“.

Pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai vai­kai kaip žir­nius iš­be­ria, jog jų nie­kas ne­mu­šė, kad jie vi­siems me­la­vo, kad jų šei­mo­je vi­si su­ta­ria.

Pra­dė­jus pa­sa­ko­ti apie tai­syk­lę, jog rei­kės sa­ky­ti tie­są ma­žes­nie­ji daž­nai su­si­grau­di­na, ta­da ir pra­si­de­da „tik­ra­sis“ po­kal­bis. Vai­kui sun­ku me­luo­ti, sun­ku pa­sa­ko­ti suau­gu­sių ver­si­ją. Skau­du ma­ty­ti, kaip į teis­mą kar­tu su liu­dy­ti tu­rin­čiais vai­kais atei­na ma­mos, ban­dy­da­mos ap­sau­go­ti sa­vo su­gy­ven­ti­nius, su­tuok­ti­nius pa­ruo­šia vai­ką ap­klau­sai, iš anks­to „su­re­pe­tuo­ja“ at­sa­ky­mus.

Da­lis vai­kų iš­reiš­kia nuo­gąs­ta­vi­mus, bai­mes dėl sa­vo atei­ties gy­ve­ni­mo su smur­tau­jan­čiu ar­ti­mu žmo­gu­mi, pa­sa­ko­ja, jog su­si­tai­ky­ti no­ri ki­tas iš tė­vų, nes be smur­tau­jan­čių ma­mos ar tė­čio ne­bus lai­min­gas, ne­ga­lės nu­si­pirk­ti mais­to, su­mo­kė­ti mo­kes­čių, iš­leis­ti vai­ko į mo­kyk­lą ir pan.

– Kaip vai­kys­tė­je pa­tir­tas smur­tas pa­si­reiš­kia atei­ty­je?

– Smur­to pa­ty­ri­mas, ste­bė­ji­mas vai­ką ža­lo­ja ne tik fi­ziš­kai, ta­čiau pa­lie­čia ir vi­sas jo gy­ve­ni­mo sri­tis – mo­ky­mą­si, emo­ci­jas, el­ge­sį, san­ty­kius. To­kie vai­kai daug daž­niau jau­čia ne­ri­mą, ver­ti­na sa­ve kaip pra­stes­nį, blo­gą, ne­pil­na­ver­tį, ne­rei­ka­lin­gą, jie daž­niau ser­ga dep­re­si­ja. Jiems sun­kiau se­ka­si val­dy­ti emo­ci­jas, to­dėl daž­nai ga­li pa­si­reikš­ti pyk­čio, ag­re­si­jos pro­trū­kiai ar net sa­vi­žu­diš­kos idė­jos. Kai ku­rie sun­ku­mai ne­si­bai­gia vai­kys­tė­je, jie ža­lo­ja ir suau­gus, su­kur­da­mi ne­si­bai­gian­tį smur­to ra­tą. To­kie vai­kai užau­ga men­kus tė­vys­tės ge­bė­ji­mus tu­rin­čiais tė­vais ir mo­ti­no­mis, jie daž­nai bū­na ag­re­sy­vūs ir smur­tau­jan­tys par­tne­riai.

Bū­ti­na ieš­ko­ti išei­čių

– Su ko­kio­mis pro­ble­mo­mis šei­mos krei­pia­si į psi­cho­lo­gą?

– Krei­pia­si dėl įvai­rių prie­žas­čių: tar­pu­sa­vio ne­su­ta­ri­mų, konf­lik­tų, vai­kų auk­lė­ji­mo, fi­nan­si­nių sun­ku­mų, neiš­ti­ki­my­bės, pri­klau­so­my­bių al­ko­ho­liui, nar­ko­ti­kams, lo­ši­mams, po­rnog­ra­fi­jai ir t.t.

Daž­nai pro­ble­ma, dėl ku­rios atei­na šei­mos, bū­na tik led­kal­nio vir­šū­nė, po ku­ria sly­pi įvai­rių rū­šių smur­tas šei­mo­je, vi­di­niai konf­lik­tai at­ke­lia­vę iš vai­kys­tės.

Atė­ju­sie­ji pri­pa­žįs­ta, jog ne­mo­ka, ne­ge­ba val­dy­ti sa­vo pyk­čio, ki­tų emo­ci­jų. Pri­pa­ži­ni­mas – pir­ma­sis žings­nis spren­di­mo link. Ra­gi­nu kreip­tis pa­gal­bos į spe­cia­lis­tus, spręs­ti sa­vo pro­ble­mas, kol si­tua­ci­ja ne­pa­sie­kė kri­ti­nės ri­bos.

Esant smur­tui šei­mo­je „ser­ga vi­si jos na­riai“, to­dėl pa­gal­ba bū­ti­na ab­so­liu­čiai vi­siems ar­ti­mie­siems. Na­tū­ra­lu, jog ne­no­ri­ma į sa­vo šei­mos gy­ve­ni­mą įtrauk­ti ne­pa­žįs­ta­mus as­me­nis, pa­vyz­džiui, psi­cho­lo­gą. Ap­ta­ri­nė­ti sa­vo pro­ble­mas, „skalb­ti šei­mos skal­bi­nius“ daž­niau­siai ne­jau­ku. Pa­si­tai­ko, kad, pa­skam­bi­nus vy­rui, pas psi­cho­lo­gą sė­din­ti žmo­na me­luo­ja, jog yra pas drau­gę, ma­mą, par­duo­tu­vė­je.

Vis tik bend­rau­da­mos su „pa­ša­li­niu“, tu­rin­čiu spe­cia­lių ži­nių psi­cho­lo­gu, po­ros ga­li at­ras­ti bū­dą „iš­bris­ti iš su­dė­tin­gos si­tua­ci­jos“.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Anot psi­cho­lo­gų, šei­ma, ku­rio­je smur­tau­ja­ma, ser­ga. Pa­gal­bos rei­kia ieš­ko­ti ne­del­siant.

Vai­da_­Sa­raus­kie­ne_­teis­mo_p­si­cho­lo­ge_0­3A_GBs

Psi­cho­lo­gė Vai­da Ša­raus­kie­nė tvir­ti­na, kad vai­kys­tė­je šei­mo­je pa­tir­tas ar ma­ty­tas smur­tas vai­ką su­ža­lo­ja vi­sam gy­ve­ni­mui.