Naujausios
Skurdo grimasos
Keturiasdešimtmetį perkopusi Renata į redakciją atėjo pasimetusi, ieškodama finansinės paramos arba darbo. Ligota moteris neslėpė savo gyvenimo istorijos, kurioje — klajonės be nuosavo būsto virš galvos, dvejos skyrybos su smurtaujančiais vyrais, keturi vaikai, išdalinti globos namams ir globėjų šeimai, per suspardymą patirta galvos trauma, lėmusi neįgalumą visam gyvenimui.
Gyvenimo nuskurdintų žmonių, neišmokusių arba dabar nebesugebančių savimi pasirūpinti, ypač padaugėjo per šį sunkmetį.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Vedina nevilties
„Nebeturiu ko valgyti ir iš ko gyventi. Pusė mano invalidumo pensijos išskaičiuojama kaip alimentai dviems vaikams, gyvenantiems pas globėjus Anykščių rajone. Iš likusių dviejų šimtų turiu mokėti mokesčius už elektrą, šiukšlių išvežimą mane priglaudusiems žmonėms, prasimaitinti ir nusipirkti vaistų, kurie nekompensuojami. Kadangi sergu epilepsija, be vaistų gyventi negaliu. Gal jūs man galėtumėte padėti? Gal atsirastų žmonių, kas sušelptų ar duotų darbo?“ — savo pasakojimą pradeda Renata.
Moteris sako galinti padėti senukams, dirbti valytoja, indų plovėja. Sunkaus darbo neįveiktų dėl sveikatos būklės. Jos dėl per didelio neįgalumo Darbo biržoje neregistravo.
Vaikai augo pas svetimus
Moteris sako suprantanti, kad daugeliui jos gyvenimas pasirodys nesuvokiamas ir galbūt smerktinas: visi keturi vaikai iš jos atimti. Du užaugo vaikų globos namuose, kuriuose motina tikina juos dažnai lankiusi, savaitgaliais pasiimdavusi pas save. Tik namuose tekdavę kęsti šaltį, nes trūkdavo malkų, o ir gero maisto nepakakdavo. Nors badauti neteko.
Dabar vyresnėliai suaugę. Motinos jie neatsisakė, tačiau paremti finansiškai negali. Tuo tarpu, mažieji 14-metė dukra ir 12 metų sūnus auga pas globėjus Anykščių rajone.
„Nežinau net jų adreso, negaliu aplankyti. O dabar ir pinigų neturiu kelionei. Kai prieš penkerius metus gulėjau ligoninėje, buvo atvažiavę aplankyti. Tada dukra mane teta vadino, o globėją mama. Paskui skambinau vaikams, bet tik kartą. Globėjai pasikeitė telefonus. Turbūt nenori, kad su manimi sūnus ir dukra bendrautų, nors jie — mano vaikai, aš jų neatsisakiau. Valdžia juos paėmė dėl mano nesugebėjimo tvarkytis, apsiginti ir už save pakovoti. Aš nemoku teisintis,“ — tvirtino vaikus praradusi mama.
Po spyrių į galvą susirgo epilepsija
Moteris mano vaikų netekusi dėl to, kad gyveno su vyrais, kurie jai ne tik nepadėjo, niekada nedirbo ir pinigų neparnešdavo, bet pirmasis mušdavęs iki mėlynumo, o antrasis pats apskundęs felčerei ir pasirūpinęs, kad motina sūnų su dukra prarastų.
Ištekėjo ji 18 metų, norėdama greičiau išeiti iš namų, kuriuose blaškydavosi geriantis tėvas. Jis atimdavo paskutines kapeikas, uždirbtas kavinėje indus plaunant ir grindis valant. Uždarbiauti pradėjo nuo 16 metų. Baigė 8 klases pagalbinėje mokykloje.
„Esu lėto mąstymo. Tėvas iš motinos namų mane šešerių metų parsivežė pas save, viena šeimoje augau,“ — žodžius renka moteris.
Pamotė jai buvo gera, rūpinosi kaip galėdama, nors pati akla buvo.
Renata sako negalvojusi, kad toks nevykęs bus gyvenimas. Nesisekė su vyrais. Pirmasis neišeidavo iš kalėjimo. Bet tekėdama sako to nežinojusi. Susipažino su juo autobusų stotyje. Jaunas vaikinas kalbėjo, kad grįžęs iš kariuomenės, o buvo tik iš kalėjimo parėjęs. Susituokę išvyko gyventi į Radviliškio rajoną. Gimė du vaikai. Vyras buvo neramus, dažnai triukšmaudavo, keldavo ranką ne tik prieš žmoną, bet ir vaikus.
„ Kartą vyras man suspardė galvą. Susirgau epilepsija, medikai skyrė invalidumą. Ta pensija maža, nes beveik neturėjau darbo stažo,“— mena Renata.
Kai sutuoktinis dar kartą sėdo į kalėjimą, nusprendė skirtis. Sako, pavėlavusi. Iki to laiko jos teisės į vaikus buvo apribotos, abu jie atsidūrė vaikų globos namuose. Paskui vis nebuvę tinkamų sąlygų susigrąžinti.
Antras vyras per moteris mėgo eiti. Jis, anot Renatos, buvęs gudrus, pats parūpinęs, kad kitų dviejų vaikų netektų.
„Aš neslepiu, kad mano tokia istorija. Ką dabar padaryti? Šiuo metu neturiu išeities, todėl kreipiuosi pagalbos,“ — moters akys žvelgia tiesiai.
Moteris dingo nuo pavasario
Joniškio seniūnė Janina Augustinaitienė klausosi šios istorijos ir linguoja galvą. Ji prisimena Renatą, tik nežinojo pavardės. Moteris ne vieną kartą mynė seniūnijos slenkstį, bet nuo pavasario dingo kaip į vandenį. Kadangi rajone neregistruota, jai paramos negalėta skirti.
Tačiau seniūnė prisimena, kad Renata apsigyveno pas vyriškį, kuris anuomet vienas globojo savo vaikus. Atrodė, kad sutiko žmogus savo puselę, moteris tikrai darbšti — namai buvo iššveisti, atsirado daržas, gėlės, ūkyje — gyvulių. Vyriškis plušėjo Latvijoje. Kadangi pora gyvena socialiniame būste, seniūnė pasiūlė atvykėlei registruotis pas gyvenimo draugo tėvus, tada ji galėtų pretenduoti į pašalpą.
„Gyvenimas, matyt, pavasarį nebuvo toks aršus, žmonės vertėsi iš ūkio ir vyro pajamų, kurios, greičiausiai, buvo nelegalios. Dabar darbo Latvijoje neliko, pašalpa maža. Vaikų istorija jų kartojasi. Iš pradžių gerai rūpinosi. Pamenu, Velykoms vežėme dovanėlių — namuose pakūrenta, ant ugnies puodas su spirgais pagardinta sriuba garuoja“, — mena senūnė. Bet vėliau išsilaikyti nepavyko. Slydo nuslydo, kažkada išgėrė, kažkada vaikus vienus paliko, nevalgiusius, išsigandusius.
Seniūnė sako, kad moteris atrodė sugebanti tvarkytis. Jei atėjo skųstis į redakciją, matyt, blogai. Gal pavyks skirti pašalpą. Tik reikia susitvarkyti skyrybų dokumentus. Nors Renata išsituokė, ištuokos liudijimo neturi. Tai kainuoja tik kiek daugiau negu 20 litų, bet Anykščių rajono apylinkės teismas priteisė apmokėti 200 litų išlaidų. Kai kam tai — dideli pinigai.
„Ji tvarkysis, draugas gal patalkins. Matysim, jei neišsiims dokumento, padėsim. Dabar žinau jos bėdą, yra mūsų akiratyje. Nepaliksim“, — tikina seniūnė.
Besiskundžiančių seniūnė regi kasdien
Janina Augustinaitienė panašių istorijų išgirsta beveik kasdien. Užėjęs sunkmetis atveda tokius žmones, kurie buvo pamiršę kelią į savivaldybės pastatą.
„Atėjo neįgali moteris. Darbo birža pasiuntė viešųjų darbų atlikti. Ji, pagal medikų rekomendacijas, negali dirbti pasilenkusi. Bet kaip gatves šluoti, lapus grėbti ar tarp šaligatvių plytelių sudygusias piktžoles ravėti nė karto per dieną nepasilenkus? Nėra tokio darbo. Tačiau priėmėme. Moteris labai prašė, ji valgyti neturi iš ko, nekalbant jau apie tai, kad negali susidėti dantų. Kiek pajėgs, tiek dirbs.
Kita moteris prašė paskolinti pinigų. Daviau 20 litų. Gal vėl ateis. Jai taip pat, kaip Renatai, iš invalidumo išskaičiuojami alimentai. Vienas antstolis išieškojo pinigų. Paskui antstoliai keitėsi, alimentų mokėtoja pamanė, kad galbūt per permainas išsisuks. Neišėjo. Skolinga 800 litų, o jos invalidumas — apie 500„, — kalba kasdienybės grimasas savo kabinete reginti seniūnė Janina Augustinaitienė.
Matydami valdžios piktnaudžiavimus, Seimo narių automobilių nuomai išleidžiamus tūkstančius, eiliniai žmonės mano, kad iš jų reikalaujama per daug. Kai kurie irgi pabando išvengti darbo, jei gali gauti pinigų kitu būdu.
Į seniūnės kabinetą galvą įkišo vyriškis. Neseniai grįžęs iš kalėjimo žmogus. Pamatęs, kad ji užsiėmusi, užsuko į gretimą kabinetą pasiskųsti savo padėtimi. Specialistė pasisiūlė jam nupirkti pietus. Kartu nuėjo į valgyklą, pavalgė. Grįžęs jis vėl praveria seniūnės kabineto duris: „Aš šiandien nieko dar nevalgiau, todėl dirbti negaliu. Kai gausiu socialinę pašalpą, tada atidirbsiu“.
Joniškio rajono Taryba šią vasarą nusprendė, jog už paramą reiktų padirbėti. Kai kurie žmonės atidirba net ir už 30 ar už 90 litų socialines pašalpas. Kiti pasipiktinę burnoja niekada nedirbsiantys. Vienai tokiai šeimai tenkančių pašalpų socialiniai darbuotojai suskaičiavo už 1800 litų.
Autorės nuotr.
PINIGAI: Skurdas žmones verčia skaičiuoti centus ir pastarųjų ne visada pakanka išgyvenimui.
Antano ADOMAIČIO nuotr.
PASTEBĖJIMAS: Joniškio seniūnė Janina Augustinaitienė sako, kad sunkmetis į jos kabinetą atveda tokius žmones, kurie buvo pamiršę kelią į savivaldybės pastatą.