Naujausios
Permainos – po reformos
– Neseniai suėjo metai, kai Šiaulių tardymo izoliatorius transformavosi į Šiaulių kalėjimą. Kas pasikeitė?
P. Blažukas:
– Nuo 2023 metų sausio 1 sienos Lietuvoje nebeliko nei pataisos namų, nei izoliatorių – visos aštuonios šalies kalinimo įstaigos tapo kalėjimais, Lietuvos kalėjimų tarnybos dalimi. Taip Šiaulių tardymo izoliatorius tapo Šiaulių kalėjimu. Realiai niekas labai dėl to nepasikeitė, išskyrus tai, kad, skirtingai negu Šiaulių tardymo izoliatorius, kalėjimas tapo vienu juridiniu asmeniu – Lietuvos kalėjimų tarnybos padaliniu. Nebeliko ir direktoriaus bei dviejų jo pavaduotojų, atsirado viršininkas ir liko tik du jam pavaldūs skyriai – Saugumo valdymo ir Resocializacijos. Visi kiti – Turto valdymo, Finansų ir kiti kadaise Šiaulių tardymo izoliatoriaus, kaip atskiro juridinio vieneto pavaldume buvę skyriai – centralizuoti. Taigi nors minėtų skyrių darbuotojai realiai ir dirba Šiaulių kalėjime, jie yra Kalėjimų tarnybos pavaldume.
– Gal po minėtos pertvarkos pakito kardomųjų ir nuteistųjų santykis Šiaulių kalėjime?
– Pas mus nuteistųjų ir suimtųjų skaičius visada buvo kintantis, nepaisant įstaigos statuso. Pernai Šiaulių kalėjime gyveno vidutiniškai 380–390. Po reformos nežymiai padaugėjo tik asmenų, kurie teismo sprendimu privalo bausmę atlikti uždaro tipo sąlygomis (rakinamose kamerose), kokios yra Šiaulių kalėjime.
Ir moterų šiuo metu, skirtingai negu buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nebeturime – tiek arešto bausmę atliekančios, tiek suimtosios dabar laikomos Panevėžio kalėjime. Pas mus moterys atvežamos nebent kelioms dienoms dėl ikiteisminio tyrimo.
Nuteistieji motyvuojami laisvei
– Pastaraisiais metais vis garsiau kalbama apie darbą su nuteistaisiais – socialinę pagalbą jiems, švietimą, laisvalaikio organizavimą ir t. t. Tam, kad išėję iš kalėjimo jie mokėtų gyventi, prisitaikyti prie aplinkos, net gimė Pusiaukelės namų idėja. Kaip sekasi resocializuoti daug metų už grotų praleidusius žmones?
S. Andrulienė:
– Žiūrint apie ką kalbėsime – resocializaciją, vykstančią kalėjime, ar vykstančią Šiaulių kalėjimui priklausančiuose dviejuose Pusiaukelės namuose – Šiauliuose ir Tauragėje. Juose nuteistiesiems resocializuotis sekasi puikiai, nes ten, galima sakyti, nuteistieji jau yra viena koja laisvėje – dirba įmonėse, planuoja laisvalaikį, eina apsipirkti. Skirtumas nuo tikrų namų, į kuriuos jie grįš po dvejų metų, tas, kad Pusiaukelės namuose jie privalo praleisti nuo 9 valandos vakaro iki 6 valandos ryto. Pusiaukelės namų idėja – labai vykęs projektas, padedantis buvusiems kaliniams išmokti tvarkytis su savo gyvenimu, prisitaikyti prie aplinkos, rasti arba atnaujinti socialinius ryšius, santykius su šeima, artimaisiais.
Pusiaukelės namuose jie susiranda darbą laisvėje, dirba įmonėse, ir tikrai yra pavyzdžių, kai tų namų gyventojai iš paprastų darbininkų jau tapo vadybininkais, sėkmingai kabinasi į gyvenimą. Jau net neabejoju, kad po kelerių metų išėję iš Pusiaukelės namų tie žmonės jau turės pagrindą po kojomis, bus pasitikintys savimi.
Tuo tarpu nuteistųjų resocializacija kalėjime kiek kitokia. Žmonių, kurie turi norą stengtis, motyvuoti save čia yra nemažai, bet tikrai ne visuma. Vilties teikia tai, kad tokių „nemotyvuotų“ gal tik apie 20 procentų. Apie pastaruosius, deja, galima sakyti: išeis į laisvę ir greičiausiai vėl pareis. Kaip kitaip pasakyti, jei žmogus, sėdėdamas kalėjime, nerodo jokio noro tiestis gyvenime, tarsi kažkokį bloką užsidėjęs. Stebuklų nebūna, kad išėjęs į laisvę jis staiga taptų motyvuotas.
Neseniai turėjome keistą atvejį. Informavome vieną suimtąjį apie numatomą jo paleidimą. Baisiausiai nustebo, net garsiai pasvarstė, ką jis ten, laisvėje, veiks. Ir ką galvojate – po paleidimo praėjo tik dvi dienos, o jis vėl pas mus. Sako, aš gi sakiau, kad neturiu ką ten veikti.
– Šiais metais Šiaulių kalėjimo pusiaukelės namus ketinama atidaryti ir Plungėje. Kaip tokią žinią sutiko plungiškiai?
P. Blažukas:
– Kalbėjomės su Plungės bendruomene, buvo klausimų, į kuriuos atsakėme. Tikimės, jog vis dėlto žmonės patikėjo, kad nuteistųjų buvimas šalia nieko nekeičia. Šiuose Pusiaukelės namuose maksimaliai yra galimybė apgyvendinti 28 nuteistuosius, tačiau, ankstesnė praktika rodo, Pusiaukelės namai nėra iš karto pilnai apgyvendinami, tai daroma atsižvelgus į daugelį aplinkybių.
Šių Pusiaukelės namų veiklos pradžios data dar nėra numatyta.
Galiu patvirtinti, kad Pusiaukelės namus prieš metus atidarius Šiauliuose, prieš pusmetį – Tauragėje, nusikalstamų veikų skaičius nė trupučio neišaugo. Tiesą sakant, žmonės tada labai atsargiai su tuo sutiko, net dviejų metrų tvoros norėjo. Dabar nebenori – sako, kam jos reikia. Tikrai kol kas negavome nė vieno pranešimo, kad nusikalstamą veiką įvykdė Pusiaukelės namuose gyvenantis nuteistasis, nėkart nesvarstyta tokį žmogų grąžinti į kalėjimą.
Nepaisant to, kad incidentų, bent jau mūsų regione, nebuvo, nuo šių metų pradžios į Pusiaukelės namus perkelti nuteistieji lygiai vieną mėnesį po perkėlimo turi būti stebimi elektroninėmis stebėjimo priemonėmis.
– Kaip vyksta resocializacijos procesas? Pokalbiais, pamokymais dešimtmečius kalėjime praleidusiam žmogui vargu ar įmanoma padėti...
S. Andrulienė:
– Suimtiesiems, kurie kalėjime gal tik mėnesiui, resocializacija reikalinga išskirtiniais atvejais ir tikrai yra mažesnė negu su nuteistaisiais, kurie laisvę pamatys po kelerių metų ar net dešimtmečio. Darbuotojai stengiasi kaip įmanoma prisidėti, kad jie neprarastų, o kiti gal ir įgytų socialinių įgūdžių – dirba socialiniai darbuotojai, psichologai, pedagogai, kitų sričių specialistai. Išėję į laisvę jie taip pat nepaliekami – stengiamasi padėti su apgyvendinimu, socialinėmis paslaugomis, su jais toliau dirba socialiniai darbuotojai, „Caritas“, Raudonasis Kryžius. Kaip sakau, tik norėk ir gausi visokeriopą pagalbą, kad į įkalinimo įstaigą nebegrįžtum.
Turime bendradarbiavimo sutartį su Šiaulių miesto savivaldybe dėl aplinkos tvarkymo, bendradarbiaujame su Gamtininku stotimi – nuteistieji daro inkiliukus, lesyklėles, jie savanoriauja „Maisto banke“ – smagu, kad visuomenė, sužinojusi, jog prie tokių veiklų prisidėjo nuteistieji, tai sutinka palankiai.
Džiaugiuosi, kad žmonės geriau priima nuteistuosius – požiūris tikrai nebėra toks, koks buvo prieš kelis dešimtmečius.
– Veiklų nuteistiesiems netrūksta ir Šiaulių kalėjimo viduje.
P. Blažukas:
– Šiaulių kalėjime nuteistieji gyvena nuo vieno iki penkių žmonių kameroje, o tai reiškia, kad nemažą laiko dalį jie būna atskirti. Grupėse pabūna ribotą laiką – tik pasivaikščiojimo laiku arba leisdami numatytą laiką sporto salėje, žaisdami biliardą, tenisą, krepšinį.
S. Andrulienė:
– Šiaulių kalėjimas ne tik uždaro tipo, bet ir kultūros paveldas. Vietos čia yra ribotai, taigi ir galimybės plėstis naujoms veikloms, kurių metu nuteistieji galėtų resocializuotis ir ruoštis visaverčiam gyvenimui laisvėje, beveik nebelikę.
Tiesą sakant, prieš kelerius metus jutome labai didelį darbuotojų trūkumą – tiesiog nebuvo, kas organizuotų veiklas. Šiuo metu darbuotojų problemos praktiškai nebėra – Šiaulių kalėjimas turi netgi užimtumo komandą, kuri organizuoja renginius, įgyvendina programas pagal individualų kiekvieno nuteistojo resocializacijos planą, kuriame aiškiai išdėstyti konkretaus asmens trūkumai, pavyzdžiui, finansinio raštingumo, socialinių įgūdžių, kompiuterinio raštingumo stoka, kalbų nemokėjimas ir pan., ir ką privalu padaryti, kad tie trūkumai būtų panaikinti arba bent sumažinti.
Suprantu, kad kai kurie skaitantys dabar pasakys, jog nereikia rūpintis nusikaltėliais, kad jie už tai, kaip pasielgė, turi būti laikomi kuo prastesnėmis sąlygomis. Privalau taip nusiteikusiems pasakyti: mes ruošiame nuteistuosius gyvenimui laisvėje, šalia – kaimyniniame name, bute, tame pačiame darbe, parke, visur. Piktas išėjęs iš kalėjimo, žmogus gali tapti dar piktesnis. Dirbame, kad taip nenutiktų.
Pusiaukelės namuose turime vyrą, kuris kalėjime praleido 18 metų. Prieš perkėlimą į Pusiaukelės namus jis sakė, kad nenori į laisvę, net bijo jos, nes nėra matęs išmaniojo telefono, neturi supratimo apie banko korteles, internetinius užsakymus, prisiregistravimą pas gydytoją – socialiniai įgūdžiai prarasti, nes didžiąją gyvenimo dalį jis praleido kalėjime.
Daug su juo kalbėjome, teko raminti, kad yra specialistų, socialinių darbuotojų komanda, kuri tikrai padės susigaudyti šiandieniniame pasaulyje ir pakeisti suvokimą to, kas buvo prieš tuos 18 metų. Mums padedant šiandien su juo viskas yra gerai, jis puikiai motyvuotas.
Naujas kalėjimas – po penkerių metų
– Šiaulių kalėjimas, anuomet Šiaulių tardymo izoliatorius, dar neseniai vis gynėsi nuo kalinčiųjų skundų, jog jų gyvenimo sąlygos, daugiausiai dėl perpildytų kamerų, neatitinka Europos Sąjungos direktyvų. Vis dar tenka gintis?
P. Blažukas:
– Dabar kamerose kali nuo vieno iki penkių nuteistųjų. Skirstant juos į kameras, kvadratūra – svarbus rodiklis, dabar teismuose tokių skundų beveik nepasitaiko. Kalėjimas gali talpinti 440 asmenų, o metinis kalinčiųjų vidurkis – apie 380. Skundai – iš tų laikų, kai tose pačiose kamerose tekdavo sutalpinti 1 000–1 200 nuteistųjų, po 10–12 asmenų kiekvienoje.
Tiesą sakant, kai Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, kuriame buvo uždaro laikymo sąlygos kaip ir Šiauliuose, uždarytas, manėme, kad Šiaulių kalėjimui teks didesnis krūvis. Taip neatsitiko.
Žinoma, krūvį palengvino ir Pusiaukelės namai – Šiauliuose gyvena 20 nuteistųjų, Tauragėje taip pat baigia užsipildyti – iš 27 galimų vietų užpildytos 25.
– Metai iš metų kalbama apie Šiaulių kalėjimo iškėlimą į užmiestį. Pakalbama ir vėl tyla. Ar toks planas dar yra?
P. Blažukas:
– Pagal paskutinį planą Šiaulių kalėjimas į greta Kairių (Šiaulių rajonas) esantį Malavėniukų kaimą turėtų būti perkeltas iki 2028 metų.
Šiuo metu viešosios ir privačios partnerystės būdu pateikti keli techniniai projektai, kuriuose numatytas naujojo Šiaulių kalėjimo teritorijos, pastatų ir t. t. išdėstymas ir visi kiti techniniai dalykai. Šiuo metu derinamos techninės specifikacijos su projektų pateikėjais. Kai su vienu iš tų trijų bus pasirašyta sutartis, turėtų pagaliau prasidėti projekto įgyvendinimas.
Dabartiniais skaičiavimais, pradinė investicijų vertė – beveik 48 milijonai eurų.
Kalėjime numatyta 400 vietų nuteistiesiems ir 216 darbo vietų darbuotojams. Kamerose kaliniai, numatyta, bus laikomi po vieną ar du. Užimtumo formos taip pat bus kur kas platesnės, kitokios, be to, išsikėlimas iš dabartinės Raudonų plytų pilies, kuri yra Šiaulių miesto centre, turėtų padėti labiau užtikrinti draudžiamų daiktų patekimo į kalėjimą kontrolę.
Šiaulių kalėjimas pagal naują projektą bus pirmas naujai pastatytas kalėjimas šalyje po Nepriklausomybės atkūrimo.
Bet kol statybos darbai bus pradėti, būsimo Šiaulių kalėjimo teritoriją juosia kelių metrų aukščio tvora.
