Naujausios
Seneliai ir anūkas – gelbėtojai
Neseniai Plaučiškių (Pakruojo rajonas) kaimo gyventojas Nikolajus Maličevas iš degančio namo išgelbėjo kaimyną. Sodiečio biografijoje – tai jau antras toks atvejis. O pernai vasarą gelbėtoju tapo ir jo septyniolikmetis anūkas Vygantas.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Gaisrą pajuto iš tolo
Aistringas meškeriotojas Nikolajus Maličevas, kelias valandas praleidęs ant Daugyvenės upės ledo netoli Plaučiškių, ėjo namo. Kaimo pradžioje užuodė kažką degant.
„Pirmiausiai pagalvojau, kad koks kaimynas medžių šakas uždegė. Bet kvapui stiprėjant, supratau, kad čia ne šakos ir ne krosnis kūrenasi, o kažkur gaisras kyla“, – prisiminė plaučiškietis.
Dar paėjėjęs, vyras pamatė, kad pro beveik aklo našlio kaimyno Adolfo trobos langus veržiasi dūmai. Nikolajaus akyse stiklai sprogo, tuomet pasimatė ir ugnies liežuviai viduje.
„Eidamas žvejoti, mobilųjį telefoną palikau namie. Kaip kviestis pagalbą? Lėkiau pas Adolio artimiausią kaimyną Klemą Jušką: einam, sakau, padėt – gaisras. Kol Klemas rengėsi, nubėgau į Adolio kiemą – iš ten girdėjosi, kaip prislopintai šaukia: „Gelbėkit!“
Nikolajus kaimyną rado suklupusį prie namo laukujų durų: neįgalus septyniasdešimt ketverių šeimininkas išsigelbėjo nuo didžiausių liepsnų, tačiau atsistoti nebepajėgė. Jo veidas ir rankos buvo apdegę.
N. Maličevas plonais drabužiais apsirengusį kaimyną pakėlė ir vedė į K. Juškos namus. Pakeliui nukentėjėlis, kiek atgavęs kvapą, įsitvėrė sodybos tvoros ir sustojo.
„Ir nė iš vietos. Sako, aš čia pastovėsiu. Teko tempti pas Klemą, kad nesušaltų“, – pasakojo Nikolajus.
Kol jis gelbėjo Adolfą, prie degančios sodybos atlėkė daugiau plaučiškiečių. Neįgaliajam buityje tvarkytis padedanti Roma Zakšauskienė bei kaimynė Stefanija Tamošaitienė mobiliaisiais telefonais kvietė gaisrininkus.
Nuvedęs Adolfą pas kaimynus, Nikolajus grįžo prie degančio mūrinuko – bandė viduje ieškoti dujų baliono, kad šis įkaitęs nesusprogdintų namo. Bet kambariuose nebuvo kuo kvėpuoti nuo dūmų, o virtuvė – visa apsiausta ugnies.
N. Maličevui teko grįžti į kiemą, kur ir sulaukė iškviestų greitosios pagalbos medikų bei ugniagesių.
Kaimynus gelbėjo ir anksčiau
Kaimynus nuo gaisro Nikolajus gelbėjo ne pirmą kartą.
Prieš keliolika metų tik jo pastabumas padėjo išvengti didžiulės nelaimės kaimyninio keturbučio gyventojams.
„Naktį pabudęs pamačiau pro miegamojo langą raudoną šviesą. Nusistebėjau – tai bent mėnulis! Bet kažkoks keistas – jo šviesa juda. Užsidėjau akinius, geriau įsižiūrėjau. Vaje, čia gi ne mėnulis šviečia, o kaimyno bute ugnys šokinėja!" – prisiminė N. Maličevas.
Nikolajus ir jo žmona Vladija šoko į drabužius, nulėkė pas kaimynus. Nikolajus beldė į langus, Vladija bėgo koridoriumi, belsdama į duris, šaukdama: „Kelkitės, degat!“ Prižadino visus keturbučio gyventojus. Šie nė nejuto, kad iš mėgstančio išgerti kaimyno užsidegusio buto po visą namą sklinda dūmai ir smalkės.
Gaisras buvo užgesintas, aukų išvengta.
Vladijai Maličevai įsiminė, kad keturbutyje gyvenę maži vaikai po gaisro gatvėje ne kartą pribėgdavo apkabinti Nikolajaus, dėkodami už išgelbėjimą.
Anūkas pakartojo senelių poelgį
Pernai gegužę gelbėtoju tapo ir septyniolikmetis Maličevų anūkas Vygantas, Šiaulių profesinės mokyklos moksleivis. Vakarodamas kaime prie parduotuvės su kitais jaunuoliais, V. Maličevas pastebėjo netoliese stovinčiame name kilusį gaisrą.
Merginos ir vaikinai dar iki atvykstant ugniagesiams vandeniu užpylė degančias lauko duris ir koridorių. Vygantas su draugais puolė į vidų, gesino beįsidegančias lubas.
Nuslopinę liepsnas, vaikinai, pasišviesdami mobiliaisiais telefonais ir nuo dusinančių dūmų veidus dangstydamiesi marškinėliais, padegtame name ieškojo žmonių. Jaunieji plaučiškiečiai prikėlė ir išvedė į lauką namie miegojusią sugyventinių porą, atjungė ir išnešė į kiemą dujų balioną.
Apie nelaimę papasakojusį Vygantą seneliai sveikino ir gyrė. Pasak Vladijos, taip ir dera elgtis – kaimyniškai vienas kitam padėti, ypač, jei ištinka tokia nelaimė.
Lietuva – savas kraštas
Iš Totorijos kilęs rusas Nikolajus Kurnonių (Linkuvos valsčius) ūkininkų tremtinių dukrą Vladiją sutiko Sibire, kur ji ir gimė. Du vyriausieji Maličevų vaikai taip pat gimę šiaurėje.
Į Lietuvą 1976-aisiais šeima grįžo paskatinta į tėviškę vis besiveržusios Vladijos mamos.
Trumpam prisiglaudė Pakruojyje pas giminaitį. Šis rekomendavo darbštų Nikolajų priimti tuomečiam „Ąžuolo“ kolūkio pirmininkui Alfonsui Zigmantavičiui. Darbas kolūkyje buvo pasiūlytas ir Vladijai.
Plaučiškiuose Maličevai įleido šaknis. Tvarkėsi kolūkio duotoje sodyboje, augino penketą vaikų, dirbo. Čia išlydėjo amžinojo poilsio Vladijos mamą. O kai šeimą ištiko didžiulė tragedija, kai mirtis netikėtai pasiglemžė mažą dukrelę ir sūnelį – Maličevai sulaukė visų kaimynų atjautos ir paramos.
Netoli nuo tėvų savo lizdus susuko jau suaugę vaikai.
Totorijoje gimęs N. Maličevas Lietuvą ir jos žmones vadina savais: „Čia mūsų namai, čia palaidoti ir mūsų šeimos žmonės.“
Autorės nuotr.
GELBĖTOJAS: Nikolajus Maličevas jau du kartus išgelbėjo gaisro užkluptus kaimynus.
POŽIŪRIS: Vladija Maličeva išsakė šeimos požiūrį – kaimynams dera visada padėti, ypač, jeigu ištinka tokia nelaimė kaip gaisras.
Aurimo BIČKOS nuotr.
MŪRINUKAS: Iš šio mūrinuko karščio išsprogdintais langais Nikolajus Maličevas išgelbėjo neregintį kaimyną.
Asmeninio albumo nuotr.
TĄSA: Septyniolikmetis Vygantas Maličevas tęsia senelių pradėtą pagalbos tradiciją – pernai gegužę vaikinas su kitais jaunuoliais gelbėjo žmones iš padegto namo.