Naujausios
Nuosprendis
A. Šumskytė kaltinama neteisėtu disponavimu psichotropiniais vaistais be tikslo juos platinti, J. Kazlauskienė – prichotropinių vaistų platinimu, turint tikslą juos platinti. Ketvirta kaltinamoji teisminio proceso metu mirė.
Už padarytas nusikalstamas veikas K. Remeikaitei teismas paskyrė laisvės apribojimą 2 metams, įpareigojo per pusmetį neatlygintinai išdirbti 80 valandų socialinėse įstaigose, dirbti arba būti registruota Užimtumo tarnyboje. Taip pat jai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 800 eurų įmoka į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą ir konfiskuoti 837 eurai, gauti už parduotas psichotropines medžiagas.
J. Kazlauskienei skirtas laisvės apribojimas 1 metams, nuteistoji įpareigota dirbti arba būti registruota Užimtumo tarnyboje.
Pakruojietę A. Šumskytę teismas atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bylą jai nutraukė.
Vyko prekyba
Baudžiamosios bylos duomenimis, 2019–2020 metais Šiauliuose K. Remeikaitė suklastojo 38 psichotropinių vaistų receptus bei panaudojo suklastotą gydytojo spaudą. Šiaulietė receptuose įrašydavo pažįstamų ir išgalvotų asmenų vardus, pavardes, gimimo duomenis, tariamai skirtą gydymą medikamentais bei patvirtindavo juos suklastotu gydytojo parašu ir antspaudu. K. Remeikaitė neteisėtai įsigijo 1 200 tablečių vaistų su bromazepamo, alprozolamo, lorazepamo ir klonezepamo psichotropinėmis medžiagomis. Didžiąją dalį tokių tablečių už didesnę nei rinkos kainą ji pardavė moterims, kurios internete tokių vaistų ieškojo.
Per ikiteisminį tyrimą ir bylą nagrinėjant teisme K. Remeikaitė tvirtino, kad maždaug prieš porą metų įvairių vaistų reikėję jos močiutei. Tačiau, kaltinamosios žodžiais, sugauti šeimos gydytoją būdavo sunku, tekdavo pagalbos kreiptis pas kitą, pažįstamą gydytoją. Kartą socialiniame tinkle K. Remeikaitė pamačiusi A. Šumskytės skelbimą – Pakruojo gyventoja ieškojo vaistų, todėl nutarė jai padėti – gavo receptą, vaistus, su šia moterimi susitiko Šiaulių centre ir jai perdavė reikalingas tabletes.
K. Remeikaitė teigė, kad pakruojietė jai pradėjo rašinėti ir prašyti kitų vaistų. Tada moteriai kilusi mintis, kad greičiau būtų pasidaryti receptus, greičiau galėtų padėti šiai moteriai arba močiutei. Šiaulietė pasakojo, kad vieną dieną pas jos draugą atėjo vienas jo klientas, kuris pokalbio metu pasakė, jog gamina dokumentus ir spaudus. Tada ji ir sugalvojo pasigaminti receptus ir spaudą – turėjo pavyzdinį receptą, kurį padavė draugo klientui ir paprašė, kad būtų pagaminti tokie pat receptai ir jos nurodyto konkretaus gydytojo spaudas. Moters teigimu, vyras sutiko su jos prašymu.
Šiaulietė su A. Šumskyte susirašinėjo per „Messenger“ programėlę, kiekvieną kartą receptus išrašinėdavo ir eidavo į vaistinę pati. K. Remeikaitė tvirtino, kad vaistus pagal suklastotus receptus pirkdavo įvairiose vaistinėse, bet dažniausiai eidavo į vieną iš vaistinių, esančių miesto centre.
K. Remeikaitė tvirtino, kad vaistus moterims siųsdavo paštu, nes šios gyveno Pakruojyje. Kaltinamosios tvirtinimu, viena iš moterų pinigus jai pervesdavo iš savo giminaičio banko sąskaitos, o pinigų pervedimo paskirtyje parašydavo, kad tai „už knygą“.
J. Kazlauskienė savo kaltės, kaip ir A. Šumskytė, neneigė, moteris sakė, kad su viena kaltinamąja, kuri yra jau mirusi, susirašinėjo per „Messenger“ programėlę. Esą ta moteris jos paprašiusi psichotropinių vaistų. Kadangi jai gydytojas tokių vaistų buvo išrašęs, bet jų ji nevartojusi, nutarė minėtai moteriai savo vaistus perduoti.
Suklastotų receptų istorija išaiškėjo, kai vienos vaistinės vedėja peržiūrėdama receptus pamatė, kad ant vieno recepto nėra spaudo. Susisiekusi su gydytoju, kurio pavardė buvo nurodyta recepte, sužinojo, kad šis gydytojas tokio recepto neišrašė.