Naujausios
Valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje šiuo metu ugniagesėmis gelbėtojomis dirba 21 moteris, net šešios dirba Šiaulių priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje. Iš jų – dvi vairuoja gaisrinius automobilius.
Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 3-iosios komandos vyresnioji ugniagesė gelbėtoja Ligita Valinčiūtė ugniagese gelbėtoja dirba šešerius metus. Ji prisipažįsta, kad dirbdama šį darbą siekė naujų patirčių. Todėl sulaukusi buvusio viršininko Mečislovo Jurio pasiūlymo mokytis vairuoti gaisrinį automobilį, labai apsidžiaugė ir nedvejodama priėmė iššūkį, kurio siekti nesutrukdė net motinystės atostogos. Paaugus vaikui, ji toliau tęsė mokslus, praėjo atranką ir jau daugiau nei metus vairuoja gaisrinį automobilį.
„Dabar man gaisrinio automobilio vairuotojos darbas netgi įdomesnis nei ugniagesės gelbėtojos. Tie švyturėliai, tas garsas, važiavimas į įvykį... Labai geras jausmas“, – sako Ligita.
L. Valinčiūtės tėtis – taip pat ugniagesys gelbėtojas. Su tėčiu Ligita dirba vienoje valdyboje, tik skirtingose komandose. Kodėl ji pasekė tėčio pėdomis, matyt, stebėtis nereikia – Ligita nuo vaikystės lankydavosi gaisrinėje, žavėjosi gaisriniais automobiliais, technika. Svajonė tapti ugniagese gelbėtoja buvo tokia stipri, kad nusprendė šią profesiją pasirinkti nieko nesakiusi artimiesiems, net tėčiui.
„Tik kai praėjau patikrą, tada jam pasakiau. Tėtis labai apsidžiaugė. Sesė juokėsi iš mano sumanymo, o mama žiūrėjo skeptiškai. Bet taip buvo iš pradžių. Dabar šeima mane labai palaiko“, – pasakoja Ligita.
Prisimindama pirmuosius iškvietimus, ji atsimena ir jaudulį, ir atsakomybę, kurie nepalikdavo jos nė minutei, kol neužbaigdavo darbo.
„Turiu ne tik greitai ir saugiai atvykti į įvykio vietą, bet ir prijungti siurblį, tiekti vandenį. Tai labai atsakingas darbas. Pradžioje labai jaudinausi, ar viskas pavyks. Bet kiekvienas išvykimas – nauja patirtis, naujos pamokos, vedančios tobulėjimo keliu“, – sako ji.
Džiaugiasi, kad tarnyboje visi kaip šeima, vieni kitiems padeda. Sunkiau būna, kai tenka kilnoti didesnius svorius, bet kolegos visada ateina į pagalbą.
Pamainoje L. Valinčiūtė – vienintelė moteris, bet ne vienintelė komandoje. Be jos Šiaulių priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje dirba dar trys ugniagesės gelbėtojos.
„Moterų statutinėse organizacijose daugėja. Keičiasi karta, keičiasi ir požiūris į vyriškus ir moteriškus darbus. Manau, kad lytis nesvarbi, kai kalbame apie gebėjimą atlikti darbą. Mūsų profesija reikalauja ne tik fizinės, bet ir emocinės ištvermės, nes dažnai reikia ne tik greito sprendimo, bet ir empatijos, moteriškos atjautos, ypač kai tenka raminti gaisre netekusius namų, nukentėjusius ar jų artimuosius“, – sako Ligita.
Skaudžiausia jai, kai žmonės gaisruose netenka savo turto, skaudu matyti verkiančius, nelaimės palaužtus. Dar skaudžiau, kai gaisruose žūsta žmonės. Jai ne kartą teko matyti, kaip paliktas be priežiūros puodas ant įjungtos viryklės, metų metais nevalyti kaminai, neatsargus rūkymas ar netvarkingos elektros instaliacijos visą gyvenimą žmonių kauptą turtą paverčia pelenais, o kartais – atima ir gyvybę.