Pasaka: KAIP SENELIS SUSIPYKO SU DAR SENESNIU

Pa­sa­ka. Kaip senelis susipyko su dar senesniu 

(Skir­ta tik ži­ny­bi­niam nau­do­ji­mui: au­to­riaus vai­kams ir anū­kams. Sve­ti­miems ka­te­go­riš­kai drau­džia­ma kiš­ti no­sį į teks­tą, nes jis ke­lia grės­mę vi­suo­me­nės sau­gu­mui, griau­na vals­ty­bės pa­ma­tus ir tar­nau­ja tik­tai Krem­liui ir Pu­ti­nui.)

Mie­li vai­ke­liai ir bran­gūs anū­kė­liai, la­bai se­niai, o konk­re­čiai (įvar­din­siu, kol neap­si­lan­kė Alz­hai­me­ris) 1988 me­tais Vil­niaus mies­te, Ge­di­mi­no kal­no pa­pė­dė­je, su­si­kū­rė Są­jū­dis. O gal su­si­bū­rė ar kas iš Mask­vos su­bū­rė.

Žo­džiu, kur bu­vus, kur ne­bu­vus iš kaž­kur at­si­ra­do ini­cia­ty­vi ini­cia­ty­vių kvai­lių gru­pė. Taip švent­va­giš­kai drįs­tu teig­ti, nes ir pa­ts ten kaž­kaip pa­kliu­vau. (Ti­kiuo­si, be KGB pa­gal­bos.) Bu­vau tuo­met jau­nas, kvai­las ir kaip da­bar sa­ko­ma hi­pe­rak­ty­vus. To­dėl nuo­šir­džiai ti­kė­jau švie­sia atei­ti­mi ir kad tik nuo mū­sų pri­klau­so, vai­ku­čiai, ar jū­sų gy­ve­ni­mas taps ge­res­nis.

Su­si­rin­ko au­to­ri­te­tin­gi idio­tai, vė­liau pa­si­gar­si­nę kaip pa­trio­tai, ir me­tė iš­šū­kį ta­ry­bi­nei sis­te­mai. Sis­te­mai, ku­rio­je jie bu­vo ger­bia­mi, my­li­mi, no­menk­la­tū­ros dar­buo­to­jai, ti­tu­luo­ti aka­de­mi­kai ir pro­fe­so­riai, gar­sūs dai­li­nin­kai, ar­chi­tek­tai, ak­to­riai, re­ži­sie­riai, po­pu­lia­rūs ra­šy­to­jai, poe­tai, re­dak­to­riai, gar­bin­gi fi­lo­so­fai, eko­no­mis­tai, ki­ti gar­būs vi­suo­me­nės vei­kė­jai. Tie, ku­rie lais­vai nau­do­jo­si vi­so­mis tei­kia­mo­mis san­tvar­kos pri­vi­le­gi­jo­mis: spec. par­duo­tu­vė­mis, ko­mu­na­li­niais bu­tais, o kai kas ir tar­ny­bi­niais au­to­mo­bi­liais, gar­bin­gais po­stais, aukš­tais ap­do­va­no­ji­mais. Juos ger­bė, my­lė­jo liau­dis ir val­džia, ku­ri da­bar juos ne tik pa­mir­šo, bet net pri­si­min­ti ne­no­ri.

Įsi­vaiz­duo­ja­te, vai­ku­čiai, tie kvai­šos vi­sus sa­vo pa­sie­ki­mus ir nuo­pel­nus su­dė­jo ant Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės au­ku­ro ir gie­do­da­mi "Tau­tiš­ką gies­mę" iš­kil­min­gai su­de­gi­no. Tam, kad da­bar jie su­lauk­tų ne­pel­ny­to pa­smer­ki­mo dėl kaž­ko­kių pu­šų, ku­rios juo­kė­si; kaž­ko­kio dur­nių lai­vo; kaž­ko­kio bend­ra­dar­bia­vi­mo su KGB; ne­prik­lau­so­mai nuo to, gy­vi jie ar mi­rę. Kas iš­drįs man pa­prieš­ta­rau­ti, kad jie ne­bu­vo nai­vūs ar kaž­ko­kie keis­ti žmo­nės? O anuo­met bu­vo au­to­ri­te­tai. Jų nie­kas ne­tam­pė po teis­mus. Ir pien­bur­niai ne­drį­so pra­var­džiuo­ti mar­gi­na­lais. Ir nie­kas kaip in­dė­nų jų ne­lai­kė už­ri­bio gy­ven­to­jais, be­tei­siais, be­lais­viais, be ga­li­my­bės vie­šai ofi­cia­liai pa­si­sa­ky­ti.

Tad ko jiems dar trū­ko, pa­sa­ky­kit man vai­ku­čiai? Ko neuž­te­ko? Lais­vės? Gar­bės? Šlo­vės? Dė­me­sio? Lai da­bar lais­vi ir ga­no­si už­marš­ty­je.

Mums nuo to, vai­ku­čiai, tik ge­riau.

Tu­riu gal­vo­je ne jus, ma­no tom­kiu­kai, o sa­ve su ger­bia­mu pro­fe­so­riu­mi. Kuo dau­giau mu­du ap­juo­din­si­me sa­vo Są­jū­džio bend­ra­žy­gių, tuo la­biau bū­si­me pa­tys šva­res­ni. Ir kuo la­biau pa­že­min­si­me jų at­mi­ni­mą, tuo la­biau mu­du bū­si­me iš­ki­les­ni. Vie­nin­te­liai ne­pa­kar­to­ja­mi Są­jū­džio įkū­rė­jai, ty­ri tar­si du Bal­ti­jos gin­ta­rė­liai ant del­no: nie­kas ne­bed­rįs klaus­ti, ko­dėl aš pa­vo­giau tik vie­ną Są­jū­džio laik­raš­tį, o pro­fe­so­rius pa­si­sa­vi­no vi­są Są­jū­dį?

Kur Bro­ly­bė, Ly­gy­bė, Tei­sy­bė?! Gal­vo­ja, jei pro­fe­so­rius, tai vis­kas jam ga­li­ma?!!

Tai va, jau­tė ma­no šir­dis, kad anks­čiau ar vė­liau su pro­fe­so­riu­mi lik­si­me dvie­se ir mud­viem teks rim­tai dėl vie­tos po sau­le ka­po­tis. (Be­je, in­tui­ci­ja ma­nęs neap­ga­vo, vė­liau taip ir at­si­ti­ko, aš nu­kir­tau tik vie­ną, „Juo­zą“, o li­ku­sių ne­spė­jau – iš­ka­po­jo pro­fe­so­rius.)

Nors pra­džio­je su juo la­bai su­si­drau­ga­vo­me. Abu bu­vo­me gar­sūs. Aš sa­vo straips­niais dre­bi­nau Lie­tu­vą, o jis sa­vo mu­zi­ka net vi­są laip­ti­nę. Abu į LPS Ini­cia­ty­vi­nę gru­pę bu­vo­me pa­rink­ti są­mo­nin­gai, o vi­si ki­ti pa­puo­lė at­si­tik­ti­nai per bal­sa­vi­mą. Vie­nas ki­tam ti­kom, kaip dvi po­ros ba­tų: pro­fe­so­rius – kai­ry­sis, o aš de­ši­ny­sis, nes jo­kiai par­ti­jai ne­prik­lau­siau.

Ypač, vai­kai ma­no, pro­fe­so­rius ėmė gerb­ti jū­sų se­ne­lį po to, kai toks Ka­pe­liu­šy­nas iš „Iz­ves­ti­jų“ jį ir mus, „jo ra­di­ka­lią ko­man­dą,“ iš Mask­vos už­si­puo­lė. At­seit šiaip są­jū­di­nin­kai Lie­tu­vo­je lyg ir ne­blo­gi, bet va tas pro­fe­so­rius su sa­vo ra­di­ka­liu jau­ni­mė­liu vis­ką Mask­vai ga­di­na. Ži­no­ma, puo­liau jį nuo Mask­vos gin­ti ir sua­gi­ta­vau jau­ni­mą, tiks­liau – sa­vo drau­ge­lius, lai­ki­nai, tik pu­sei me­tų, pra­stum­ti pro­fe­so­rių į Są­jū­džio Ini­cia­ty­vi­nės gru­pės va­dus. (Ta pro­ga at­si­pra­šau po­no Če­kuo­lio, ku­ris tuo­met su­si­rin­ki­mui pir­mi­nin­ka­vo ir da­rė vis­ką, kad tik pro­fe­so­rius ne­bū­tų iš­rink­tas, bet vis tiek bu­vo ap­kal­tin­tas, kad pro­fe­so­rių iš­rin­ko: nors kas ma­tė Lai­mos Pan­go­ny­tės fil­mą – tas ži­no, jog dėl vi­sų Lie­tu­vos ne­lai­mių kal­tas aš. Aš jį pra­stū­miau, o po to at­stū­miau.)

Nuo ta­da mes su pro­fe­so­riu­mi il­gai ir gra­žiai drau­ga­vo­me, kar­tu vyk­da­vo­me pas rin­kė­jus – jis kaip ma­no vai­ruo­to­jas, aš kaip jo štur­ma­nas, o pas rin­kė­jus pa­ne­vė­žie­čius vie­nas ki­tą pa­pil­dy­da­vo­me, jis mur­mė­da­mas au­di­to­ri­ją už­mig­dy­da­vo, aš sa­vo pi­giais juo­ke­liais pa­ža­din­da­vau, kad to­liau mur­me­sio klau­sy­tų. Taip mus abu į TSRS de­pu­ta­tus ir iš­rin­ko.

O juo­da ka­tė tarp mū­sų per­bė­go po pir­mo­jo „Res­pub­li­kos“ nu­me­rio pa­si­ro­dy­mo.

Pro­fe­so­rius man pa­skam­bi­no ir pa­pra­šė į na­mus už­va­žiuo­ti. Ma­niau, pa­svei­kins su pir­mu Są­jū­džio dien­raš­čio nu­me­riu, šam­pa­no iš­ger­sim, o jis baks­no­ja pirš­tu į pir­mą­jį pus­la­pį ir bu­kai kar­to­ja: „Kas čia? Kas čia?“ Pra­džio­je pa­ma­niau, kad jis, ko ge­ro, be ma­nęs „Res­pub­li­kos“ pa­si­ro­dy­mą at­šven­tė, kad vi­sai ap­lin­ko­je ne­be­sio­rien­tuo­ja... Bet ne, žiū­riu, blai­vas, ir to­liau kar­to­ja: „Kas čia?“ Pa­ban­džiau paaiš­kin­ti: „Res­pub­li­kos“ laik­raš­tis, pro­fe­so­riau.“ O jis to­liau it už­suk­tas: „Bet čia kas?“ Ir dū­rė į pir­mą pus­la­pį. Pa­ma­niau, kad mu­zi­ko­lo­gui yra ne kas su arit­me­ti­ka, to­dėl man­da­giai pa­suf­le­ra­vau: „Čia pir­mas pus­la­pis, pro­fe­so­riau. Po to ei­na ant­ras, tre­čias, ket­vir­tas...“ Ta­da jam, ma­tyt, ner­vai ir neiš­lai­kė: „Nuot­rau­kos kaip su­dė­tos?!“ Pa­gal­vo­jęs, kad su­ge­do jo aki­niai, iš­var­di­nau: „Res­pub­li­kai“ sėk­mės lin­ki kar­di­no­las Vin­cen­tas Slad­ke­vi­čius, LKP CK pir­ma­sis sek­re­to­rius Al­gir­das Bra­zaus­kas ir LPS Sei­mo ta­ry­bos pir­mi­nin­kas pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Lands­ber­gis.“ Pro­fe­so­rius sė­dė­jo amo ne­te­kęs, to­dėl tę­siau: „Pers­kai­ty­ti, ką lin­ki­te ar dar pri­si­me­na­te pa­ts?“ Ta­da ir pra­trū­ko: „Kaip nuo­trau­kas, re­dak­to­riau, su­dė­jai – ko­dėl ne aš pir­mas?“

Išė­jau įsi­žei­dęs ir gal­vą lau­žy­da­mas: iš kur aš ga­liu ži­no­ti, ko­dėl jis ne pir­mas? Gal mo­kyk­lo­je kaip ir aš blo­gai mo­kė­si? Gal lai­ku į ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją neįs­to­jo, kad kar­di­no­lu ne­ta­po, o gal pra­stai mark­siz­mo-le­ni­niz­mo ka­ted­ro­je dar­ba­vo­si, kad pir­muo­ju LKP CK sek­re­to­riu­mi ne­pas­ky­rė... Ta­da pir­mą kar­tą pa­si­gai­lė­jau, kad gal­būt be rei­ka­lo jį sa­vo pir­mi­nin­ku iš­rin­kom.

Po to, vai­ku­čiai, ir pra­si­dė­jo mū­sų konf­lik­tai. Tai ma­no ko­res­pon­den­tė ne taip jo žo­džius iš­šif­ra­vo, tai ne taip laik­raš­tis jo min­tį skai­ty­to­jams per­tei­kė... (Nors pa­ts vi­sa­da mur­ma per no­sį, kad nie­kas nie­ko ne­ga­li aiš­kiai su­pras­ti.) O po kri­ti­nio straips­nio „Lie­tu­vos da­ly­bos“, ku­ria­me mes ap­ra­šė­me, kaip nau­jai iš­kep­ti po­nai su­sku­bo nau­do­tis pri­vi­le­gi­jo­mis, pro­fe­so­rius LPS Sei­mo ta­ry­bo­je ma­ne už­puo­lė, ko­dėl sa­vus kri­ti­kuo­ju – juk va­do­vau­ju Są­jū­džio laik­raš­čiui, to­dėl pri­va­lau kri­ti­kuo­ti tik ko­mu­nis­tus. Aš jam su ma­lo­nu­mu pri­ta­riau ir pra­dė­jau var­din­ti vi­sus są­jū­die­čius ko­mu­nis­tus... Ta­da jau vi­sas Są­jū­džio Sei­mas ant ma­nęs už­siu­to. Be­li­ko pri­dur­ti, kad ši­tas skan­da­las laik­raš­čiui bus tik į nau­dą. Tik ta­da jie pri­ti­lo.

Žo­džiu, ma­no mie­li vai­ku­čiai, neuž­si­bu­vau aš il­giau ta­me Są­jū­dy­je. La­bai jau cha­rak­te­riai nea­ti­ti­ko. Pa­siė­miau „Res­pub­li­ką“ ir išė­jau, o jie iš ma­nęs atė­mė Są­jū­dį. Taip ir iš­si­sky­rė­me vi­siems lai­kams ir dau­giau mū­sų ke­liai ne­be­su­si­ti­ko.

Klau­sia­te, ma­no mie­lie­ji, ar la­bai gai­liuo­si, kad pik­tą pro­fe­so­rių LPS Ini­cia­ty­vi­nės gru­pės pir­mi­nin­ku iš­rin­kau? Pri­si­pa­žin­siu at­vi­rai: jei­gu ga­lė­čiau pa­kar­to­ti iš nau­jo, nė ne­mirk­te­lė­jęs vėl iš­rink­čiau tą pa­tį. Ki­to to­kio gud­raus ir klas­tin­go int­ri­gų meist­ro Lie­tu­vo­je ir su ži­bu­riu ne­ras­tum. Tik toks ir ga­lė­jo su­griau­ti So­vie­tų Blo­gio Im­pe­ri­ją.

Iki.