Numeriu 112 pagalba turėtų būti kviečiama iš įvykio vietos

Svar­bu tiks­liai nu­sta­ty­ti įvy­kio vie­tą

To­kie at­ve­jai ne­re­tai pa­si­tai­ko, kai į ava­ri­nes si­tua­ci­jas pa­ten­ka tar­ny­bi­nis trans­por­tas. Tuo­met vai­ruo­to­jai apie in­ci­den­tus pir­miau­sia pra­ne­ša sa­vo va­do­vy­bei, o jau po to įmo­nės at­sto­vai skam­bi­na nu­me­riu 112. Ge­rai, jei jie bū­na iš­si­klau­si­nė­ję apie įvy­kio ap­lin­ky­bes ir tiks­liai ži­no, ku­rio­je vie­to­je įvy­ko ne­lai­mė. De­ja, taip nu­tin­ka ne vi­sa­da. Jei ne­lai­mė įvyks­ta ke­ly­je, to­lo­kai nuo gy­ven­vie­čių, ky­la ne­ma­žai sun­ku­mų ban­dant nu­sta­ty­ti tiks­lią jos vie­tą.

Štai, pa­vyz­džiui, šių me­tų lie­pos mė­ne­sį, trak­to­riui nu­ver­tus elekt­ros stul­pą Anykš­čių ra­jo­no Skie­mo­nių se­niū­ni­jo­je, po­kal­bis su pra­ne­šė­ju tru­ko il­giau nei 5 mi­nu­tes, kol pa­gal jo api­bū­di­ni­mus ir že­mė­la­pį bu­vo iden­ti­fi­kuo­ta įvy­kio vie­ta. Jei nu­me­riu 112 bū­tų pa­skam­bi­nęs pa­ts trak­to­rių vai­ra­vęs dar­bi­nin­kas, vie­tos nu­sta­ty­mo duo­me­nys bū­tų gau­ti iš mo­bi­lio­jo ry­šio ope­ra­to­riaus ar mo­bi­lio­jo ry­šio te­le­fo­no, jei jis bū­tų bu­vęs iš­ma­nu­sis.

Rei­kia pa­žy­mė­ti, kad vie­tos nu­sta­ty­mo duo­me­nys, siun­čia­mi į Bend­rą­jį pa­gal­bos cent­rą pa­čių iš­ma­nių­jų te­le­fo­nų, daž­nai bū­na la­bai tiks­lūs – jų pa­klai­da ga­li siek­ti vos 3–6 met­rus ir ne­lai­mės vie­tą ga­li­ma nu­sta­ty­ti grei­tai bei ne­su­dė­tin­gai. De­ja, kai skam­bi­na­ma ne iš įvy­kio vie­tos, gau­na­mi skam­bi­nan­čio­jo bu­vi­mo vie­tos duo­me­nys ne­be­ten­ka pra­smės.

Pra­ne­ša ar­ti­mie­ji, ki­ti as­me­nys

Daž­nai sku­bio­sios pa­gal­bos tar­ny­bų te­le­fo­no nu­me­riu 112 apie eis­mo įvy­kius pra­ne­ša ir į juos pa­te­ku­sių žmo­nių ar­ti­mie­ji: vai­kai, su­tuok­ti­niai, drau­gai. To­kiais at­ve­jais pra­ne­šė­jai sa­ko, kad į eis­mo įvy­kį pa­te­kęs žmo­gus pa­ts ne­mo­ka, ne­ži­no, kaip skam­bin­ti, yra per­ne­lyg su­si­jau­di­nęs. Ta­čiau ne­re­tai ir pa­tys pra­ne­šė­jai bū­na ne ma­žiau su­si­jau­di­nę dėl jų ar­ti­muo­sius iš­ti­ku­sios bė­dos, to­dėl pa­mirš­ta pa­si­tei­rau­ti au­to­mo­bi­lių vals­ty­bi­nių nu­me­rių, mar­kių ir mo­de­lių, ki­tų įvy­kio de­ta­lių. Ne­ga­li pa­dik­tuo­ti ir į eis­mo įvy­kį pa­te­ku­sio as­mens te­le­fo­no nu­me­rio, nes min­ti­nai jo neat­si­me­na.

Taip nu­ti­ko šių me­tų gruo­džio 2 die­ną, kai Kel­mės ra­jo­ne su­si­dū­rė du au­to­mo­bi­liai. Apie įvy­kį pra­ne­šu­siai vie­no iš vai­ruo­to­jų duk­rai te­ko skam­bin­ti nu­me­riu 112 du kar­tus, nes rei­kė­jo pa­sa­ky­ti au­to­mo­bi­lių vals­ty­bi­nius nu­me­rius ir pa­dik­tuo­ti įvy­kio vie­to­je esan­čios ma­mos te­le­fo­no nu­me­rį.

Pers­kam­bi­nant po ke­lis kar­tus gaiš­ta­mas lai­kas, pra­ran­da­mos bran­gios mi­nu­tės. Ge­rai, jei tai tik tech­ni­nis eis­mo įvy­kis, kai nė­ra su­žeis­tų žmo­nių ir ne­rei­kia sku­bios me­di­kų pa­gal­bos. Ta­čiau bū­na at­ve­jų, kai net grei­to­sios pa­gal­bos me­di­kai kvie­čia­mi per tar­pi­nin­kus. Taip daž­nai nu­tin­ka, kai svei­ka­tos su­tri­ki­mus pa­jun­ta vie­ni gy­ve­nan­tys vy­res­nio am­žiaus žmo­nės – jie pir­miau­sia skam­bi­na sa­vo vai­kams, tie, sa­vo ruož­tu, nu­me­riu 112. Jei tai tik pa­ki­lęs krau­jos­pū­dis, gal ir nie­ko bai­saus, bet jei tai daug rim­tes­nis su­tri­ki­mas, kai bū­ti­nos re­ko­men­da­ci­jos, ką da­ry­ti ir kaip su­lauk­ti at­vyks­tan­čių me­di­kų?

Bū­ti­nas grei­tas rea­ga­vi­mas

Ne ma­žiau pra­žū­tin­gi to­kie tar­pi­nin­kų skam­bu­čiai gais­rų at­ve­ju, kai grei­tas rea­ga­vi­mas itin svar­bus. Kol gais­rą pa­ste­bė­jęs žmo­gus in­for­muo­ja apie jį sa­vo su­tuok­ti­nį, suau­gu­sius ir at­ski­rai gy­ve­nan­čius vai­kus ar kai­my­nus, o tie pa­skam­bi­na iš­kvies­ti sku­bio­sios pa­gal­bos tar­ny­bas, bė­ga se­kun­dės ir iš­ti­sos mi­nu­tės, nors ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų pa­jė­gos gais­ro at­ve­ju ga­li bū­ti aliar­muo­ja­mos per ke­lias aki­mir­kas.

Vie­nas to­kių pa­vyz­džių – lie­pos mė­ne­sį ki­lęs gais­ras Anykš­čių ra­jo­no Ka­vars­ko se­niū­ni­jo­je. Na­mo šei­mi­nin­kė apie gais­rą pra­ne­šė sa­vo vy­rui, o jau jis pa­skam­bi­no te­le­fo­no nu­me­riu 112. Lai­mė, jog gais­ras ne­spė­jo smar­kiai įsi­plieks­ti ir at­vy­ku­sių ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų bu­vo grei­tai už­ge­sin­tas.

Liūd­niau bai­gė­si gais­ras, ki­lęs nak­tį iš gruo­džio 7-osios į 8-ąją Vil­niaus ra­jo­no Ru­da­mi­nos se­niū­ni­jo­je. At­vy­kus ug­nia­ge­siams gel­bė­to­jams me­di­nis pa­sta­tas de­gė at­vi­ra lieps­na. Gal­būt nuo­sto­liai bū­tų bu­vę ma­žes­ni, jei gais­rą pa­ste­bė­ję liu­di­nin­kai pir­miau­sia bū­tų pa­skam­bi­nę nu­me­riu 112, o jau pa­skui bū­tų ieš­ko­ję ir in­for­ma­vę apie gais­rą pa­sta­to šei­mi­nin­ką.

To­dėl Bend­ra­sis pa­gal­bos cent­ras no­ri pri­min­ti gy­ven­to­jams, kad, no­rė­da­mi su­lauk­ti ope­ra­ty­vios ir tiks­lios pa­gal­bos, sku­bio­sios pa­gal­bos tar­ny­bų te­le­fo­no nu­me­riu 112 tu­rė­tų skam­bin­ti pa­tys į ne­lai­mę pa­te­kę žmo­nės ar ša­lia esan­tys liu­di­nin­kai.

Tik to­kiu at­ve­ju Bend­ro­jo pa­gal­bos cent­ro gau­na­mi vie­tos nu­sta­ty­mo duo­me­nys ro­dys ne tik skam­bi­nan­čio­jo, bet ir įvy­kio vie­tą, pra­ne­šė­jas ga­lės pa­teik­ti tiks­lią ir iš­sa­mią in­for­ma­ci­ją, iš­klau­sy­ti pa­ta­ri­mus, o į įvy­kį rea­guo­jan­čios pa­jė­gos bus grei­čiau aliar­muo­ja­mos.