Naujausios
Mintis apie savižudybę nuveja pokalbis
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnai skambučių apie ketinimą nusižudyti sako sulaukiantys gana dažnai. Ne visi pranešimai būna pagrįsti – pasitaiko, kad pareigūnus trukdo dėmesio pasiilgę, išsikalbėti arba artimuosius pagąsdinti norintys asmenys.
Pasaulinės savižudybių prevencijos dienos proga patirtimi dalijasi policijos vyresnieji specialistai Arūnas Valčiukas ir Dainius Valaitis.
Skambutis – pagalbos prašymas
Operatyvaus valdymo skyriaus vyresniojo specialisto A. Valčiuko teigimu, policija yra ta instancija, kuri visada jaučia, kada yra išmokamos pašalpos, pensijos, kada – mėnulio pilnatis.
Policijos duomenimis, dažniausiai skambina ir apie ketinimus nusižudyti praneša neblaivūs vyrai, ir skambina jie dažniau naktį.
Tačiau ne visi skambučiai, A. Valčiuko žodžiais, yra pagalbos šauksmas.
„Nemanau, kad žmogus, skambinantis pagalbos, ryžtųsi savižudybei, – sako A. Valčiukas. – Jei jis tam rimtai ryžtųsi, tai padarytų be skambučio. Tas, kuris skambina, dažniausiai reikalingas pagalbos, kad išvengtų savižudybės.“
Policininkams neretai tenka išklausyti ir tuos, kurie iš tiesų negalvoja apie savižudybę, o tik nori dėmesio.
„Gal žmogus vienas gyvena, gal su kuo nors susipyko, gal jam šiaip nesiseka, gal ką pagąsdinti nori, – patirtimi dalijasi A. Valčiukas. Tai tokie, sakyčiau, netikri savižudžiai.“
D. Valaitis sako, jog kartais pasitaiko ir kuriozų.
„Nuskubėjo kartą patruliai pas vieną tokį paskambinusį savižudį, o jam viskas gerai, sako: praėjo, aš su drauge buvau susipykęs, dabar susitaikėm, gyvensiu toliau“, – prisimena policininkas.
Svarbiausia – pokalbis
Pareigūnų teigimu, pagalbos reikalingi paskambinusieji neretai būna sudirgę, susijaudinę, todėl tenka išklausyti ir keiksmų, ir grasinimų, ir užgauliojimų. Tačiau policijos budėtojų užduotis – išklausti priežastį, kodėl žmogus nebenori gyventi.
Po kelių minučių pokalbio su policijos pareigūnais savižudžio tonas paprastai švelnėja.
Tada policininkai pradeda atkalbinėti, kad neverta žudytis, bando rasti kokią nors priežastį, kad ir pačią mažiausią, dėl kurios verta gyventi.
Pokalbis trunka penkiolika, dvidešimt minučių ir ilgiau. Jo metu pareigūnas sprendžia, ar reikia siųsti patrulius ir greitosios medikus į vietą, ar nereikia.
„Atsimenu atvejį, kai patruliai nuo viaduko turėklų nutraukė telefonu su budėtoju apie savižudybę bekalbantį žmogų, – sako Operatyvaus valdymo skyriaus specialistas D. Valaitis. – Pokalbis vyko tol, kol policininkai nuvyko ant tilto ir savižudį sulaikė.“
Pasigenda psichologo pagalbos
Kartais apie savižudybę prabilusiam asmeniui pakanka išsikalbėti, ir pyktis, nusivylimas nuslūgsta.
„Kai policininkų pokalbis baigiasi pašnekovą perdavus medikams, palengvėja – jautiesi žmogui padėjęs“, – sako A. Valčiukas.
Jis stebisi, kad vaistais nusižudyti bandžiusiam žmogui ligoninėje tik išplaunamas skrandis ir, jeigu nėra jokio apsinuodijimo, jis paleidžiamas gydytis ambulatoriškai, nesuteikus psichologinės pagalbos. Praktika rodo, kad žmonės, vieną kartą pabandę žudytis, žudosi ir antrąsyk.
„Kolegoms teko su tuo susidurti. Štai ateina į kitą pamainą, žiūri – įrašas apie savižudybę. Labai pergyvena“, – sako A. Valčiukas.
Nelengva ir pareigūnams
Anot jo, pokalbiai su apie savižudybę kalbančiu žmogumi reikalauja daug psichologinės stiprybės.
„Po tokio pokalbio prireikia kelių minučių pertraukėlės apmąstyti, ką kalbėjai, kaip kalbėjai, kaip tas žmogus reagavo, ką jis sakė, – teigia A. Valčiukas. – Neįmanoma iš karto atsiriboti nuo išgyventos situacijos.“
Ar sunku kalbėti su savižudžiu?
D. Valaitis tvirtina, kad tokiuose pokalbiuose svarbiausia yra ramybė ir susivaldymas, reikia tiesiog dirbti darbą, bet nesusisieti emociškai su žmogumi ir jo problemomis.
Anot A. Valčiuko, būtina į situaciją žiūrėti tarsi šiek tiek iš šono – mąstyti ir spręsti, ką galima padaryti.
Reikšminga kiekviena užuomina
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato psichologo Arūno Norkaus teigimu, psichologai skiria keturias savižudžių grupes: tikruosius, impulsyvius (nusižudančius spontaniškai), gąsdintojus (grasinimą nusižudyti naudoja kaip įrankį saviems tikslams pasiekti) ir parasuicidinius (nesiekia nusižudyti, bet linkę susižaloti, taip norėdami išvengti emocinės kančios).
„Bet kuriuo atveju kiekvieną skambutį reikėtų vertinti labai rimtai: gali būti, kad tai yra paskutinis žmogaus pagalbos šauksmas“, – akcentavo policijos psichologas.
Besižudantieji, anot A. Norkaus, nenori mirties, bet trokšta nutraukti esamą gyvenimo situaciją. Todėl ir skambinama – pasąmonėje toks žmogus nori būti perkalbėtas, išgelbėtas. Tuo pačiu tai yra pasitikrinimas: va, visi blogi, jei ir policija manęs nesupras, reiškia, tikrai man nėra, dėl ko gyventi.
„Toks žmogus gali kaltinti atsiliepusįjį, kad jis nieko nepadės, kad nesupras, nes neturi problemų, kad nieko nesupranta apie gyvenimą, – sakė A. Norkus. – Jo kančia jam atrodo vienintelė, unikali ir šiuo metu pati svarbiausia.“
Bet jeigu asmuo pajaučia, kad rūpi bent vienam žmogui – suicidiškumas iš karto sumažėja. Todėl pirmas ir pats svarbiausias pokalbio tikslas – pasitelkiant visą kantrybę ir vidinį stiprumą, nenutraukti pokalbio, maksimaliai ilgai išlaikyti kontaktą.
Parengta pagal Šiaulių apskr. VPK inf.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
POKALBIAI: Šiaulių apskrities policijos Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnams tenka teikti pagalbą įvairiose gyvenimo situacijose, tačiau pokalbiai su apie savižudybę galvojančiais žmonėmis bene sudėtingiausi psichologiškai.
Jono TAMULIO nuotr.
PYKTIS: Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato psichologo Arūno Norkaus teigimu, kalbantis su apie savižudybę užsiminusiu žmogumi, būtina leisti jam išlieti pyktį, išsikalbėti.