
Naujausios
Komisaro darbus tęs kolegos
24 metus kelių policijoje išdirbęs, iš jų beveik devynerius metus jai vadovavęs Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos viršininkas Kęstutis Dičius išėjo į užtarnautą pensiją. Tačiau ilgiau poilsiauti pareigūnas nežada, sako šiek tiek atsipūsiąs ir kibsiąs į darbus.
„Gal žemę arsiu, gal dar ką sugalvosiu“, – juokais ar rimtai sako vyresnysis komisaras. – Visiems sakau, kad kelis pirmus mėnesius būsiu išrankus, o paskui jau atviras bet kokiam darbo pasiūlymui“.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Atėjo laikas
– Jaučiatės pavargęs nuo atsakomybės, ar, kaip sakoma, tiesiog atėjo laikas?
– Vienoje įstaigoje dirbta tikrai ne trumpai – 24 metai penki mėnesiai ir devynios dienos. Privalomas stažas, norint įgyti teisę į pareigūno pensiją, – 20 metų. Vadinasi, išdirbau tik ketveriais metais ilgiau, negu priklauso.
Atėjo laikas kažką keisti, išbandyti save kitoje srityje. Norisi tobulėti. Manau, dabar pats laikas tai daryti – netrukus gali būti per vėlu. Juk darbo rinka nėra labai atvira pagyvenusiems... (juokiasi)
Tikiu, kad man pavyks išbandyti save kitoje srityje. Norėčiau, kad būsima mano veikla bent kažkuo sietųsi arba bent jau drastiškai nesiskirtų nuo to, ką dariau daugybę metų.
Gal dirbdamas kitokį darbą daugiau laiko turėsiu savo šeimai?
– Kokia buvo karjeros pradžia?
– Policijos stažuotoju, dirbančiu keliuose, pradėjau dirbti 1991 metų rudenį. Tada sudėtingiau būdavo nei dabar. Kad ir kalbant apie transportą. Gerai tam, kuriam pasisekdavo dirbti ratuotam. O jei ne, tai dokumentų aplanką po pažastimi, ir pirmyn.
Nors nelengva buvo, šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad būtent kelių policija – ta sritis, kurioje atradau savo vietą. Kur kitur galėjau dirbti, žinodamas, ką reikėtų padaryti, ir tikėdamas, kad galima padaryti. Juk čia viskas konkretu, tikslu ir aišku.
– Nemažai jūsų sumanymų šiuo metu įgyvendinami. Tikite, kad jie nebus užmesti?
– Aš išėjau, bet liko žmonės, specialistai, pareigūnai. Jie, profesionalai, ne blogiau už mane žino, ką reikėtų dar nuveikti, kad pradėti darbai įgautų pagreitį ir duotų rezultatą eismo reguliavimo ir saugumo reikaluose.
Manau, pirmieji sąmoningumo eisme vaisiai jau bręsta. Nors vis dar pasitaiko visko, tačiau galiu drąsiai pasakyti, kad keliuose vis daugiau atsakingų eismo dalyvių.
Beje, daugiau ir tų, kurie nepakantūs chuliganams, leidžiantiems keliuose elgtis, kaip patiems atrodo esant normalu.
Dabar praktiškai nebebūna dienų, kad kelių policija nesulauktų skambučių, nuotraukų ar vaizdo registratorių įrašų, kuriuose užfiksuoti chuliganiškai vairuojantys asmenys. Anksčiau tokius pranešėjus žmonės vadindavo skundikais, o dabar vis daugiau manančiųjų, kad nepakantieji pažeidimams daro gerą darbą.
Karas keliuose turi liautis. Tačiau to teks dar šiek tiek palaukti. Turi užaugti karta, nemananti, kad kelyje kiekvienas pats sau šeimininkas ir gali elgtis, kaip sugalvojęs.
Kalasi pirmieji daigai. Kad ir kaip ten būtų, tačiau jau pastebimos ir pagarbos kelyje, ir pakantumo vienas kitam apraiškos.
Galiu pasigirti, mes, kelių policijos pareigūnai, saugumo klausimais darome iš tiesų nemažai. Štai įrengėme tarp mokyklų itin populiarią Saugaus eismo klasę. Ji spalvingai apipavidalinta įvairia prevencine medžiaga, nepamirštant, kad pagrindiniai lankytojai – vaikai. Taigi prevencinė, auklėjamoji medžiaga jiems pateikta pasakų veikėjų lūpomis ir vaizdais.
Šiaulių kelių policija – pirmoji šalyje, kuri ant tarnybinio automobilio užklijavo šviesą atspindinčią juostą. Ši naujovė bematant prigijo visoje šalyje. Tačiau tik mažuma žino, kad iš užsienio nusižiūrėta idėja pradėta įgyvendinti būtent Šiauliuose.
Didžiausia problema – greitis
– Kalbant apie eismo reguliavimą Šiaulių mieste, nuveikta irgi nemažai. Manau, tai ne tik Savivaldybės saugaus eismo komisijos, bet ir kelių policijos nuopelnas.
– Buvo panaikinta ir rekonstruota daug pėsčiųjų perėjų. Naujos perėjos gerai apšviestos, su salelėmis. Tai duoda rezultatų: su rekonstrukcijomis avarijų perėjose sumažėjo kone perpus.
Tačiau vien tik policija nepajėgi sumažinti avaringumo. Didžiausias Lietuvoje žuvusiųjų skaičius buvo užfiksuotas 1991 metais. Jei gerai atsimenu, tais metais žuvo daugiau kaip tūkstantis žmonių. Policijos pajėgos tuo metu buvo kone didžiausios: mieste buvo trys kelių policijos būriai, užmiesčio keliuose dirbo vadinama respublikinė kelių policija, rajonuose – patruliai. Policijos buvo labai daug, o situacija keliuose buvo prasta...
Didelį postūmį davė 2005--2010 metais įgyvendinta valstybinė programa eismo saugumui gerinti. Joje buvo numatyta, kad 2010 metais žuvusiųjų keliuose turi būti perpus mažiau nei 2005-aisiais. Netikėjau, kad įmanoma to pasiekti. Bet pavyko.
2005 metais šalies keliuose žuvo per 600 žmonių, po penkerių metų – 299. Atrodė, kad žmonės patys suprato, kas yra eismo saugumas, kokia jo svarba.
Į ką reikėtų dar atkreipti dėmesį? Į greitį. Deja, jis dar labai labai didelis. Skraidoma ne tik užmiestyje, bet ir miesto gatvėmis, kur daug pėsčiųjų, kur į kelią bet kada gali išbėgti vaikai. Tuo klausimu vairuotojų atsakomybės dar labai labai trūksta. Sakykite, kodėl susimąstoma tik tuomet, kai įvyksta nelaimė? Kodėl nepasimokoma iš svetimų klaidų, o posakis: „Neskubėk vis tiek susitiksime prie šviesoforo“ nepasiekia kai kurių vairuotojų ausų?
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
TĄSA: Šiaulių apskrities Kelių policijos tarnybą palikęs viršininkas Kęstutis Dičius sako, kad jo pradėti darbai bus tęsiami. Komisaras sako palikęs kompetentingą kolektyvą, kuris žino, ką daro.