Ko­mi­sa­ro dar­bus tęs ko­le­gos

Ko­mi­sa­ro dar­bus tęs ko­le­gos

24 me­tus ke­lių po­li­ci­jo­je iš­dir­bęs, iš jų be­veik de­vy­ne­rius me­tus jai va­do­va­vęs Šiau­lių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Ke­lių po­li­ci­jos tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Kęs­tu­tis Di­čius išė­jo į už­tar­nau­tą pen­si­ją. Ta­čiau il­giau poil­siau­ti pa­rei­gū­nas ne­ža­da, sa­ko šiek tiek at­si­pū­siąs ir kib­siąs į dar­bus.

„Gal že­mę ar­siu, gal dar ką su­gal­vo­siu“, – juo­kais ar rim­tai sa­ko vy­res­ny­sis ko­mi­sa­ras. – Vi­siems sa­kau, kad ke­lis pir­mus mė­ne­sius bū­siu iš­ran­kus, o pa­skui jau at­vi­ras bet ko­kiam dar­bo pa­siū­ly­mui“.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Atė­jo lai­kas

– Jau­čia­tės pa­var­gęs nuo at­sa­ko­my­bės, ar, kaip sa­ko­ma, tie­siog atė­jo lai­kas?

– Vie­no­je įstai­go­je dirb­ta tik­rai ne trum­pai – 24 me­tai pen­ki mė­ne­siai ir de­vy­nios die­nos. Pri­va­lo­mas sta­žas, no­rint įgy­ti tei­sę į pa­rei­gū­no pen­si­ją, – 20 me­tų. Va­di­na­si, iš­dir­bau tik ket­ve­riais me­tais il­giau, ne­gu pri­klau­so.

Atė­jo lai­kas kaž­ką keis­ti, iš­ban­dy­ti sa­ve ki­to­je sri­ty­je. No­ri­si to­bu­lė­ti. Ma­nau, da­bar pa­ts lai­kas tai da­ry­ti – ne­tru­kus ga­li bū­ti per vė­lu. Juk dar­bo rin­ka nė­ra la­bai at­vi­ra pa­gy­ve­nu­siems... (juo­kia­si)

Ti­kiu, kad man pa­vyks iš­ban­dy­ti sa­ve ki­to­je sri­ty­je. No­rė­čiau, kad bū­si­ma ma­no veik­la bent kaž­kuo sie­tų­si ar­ba bent jau dras­tiš­kai ne­si­skir­tų nuo to, ką da­riau dau­gy­bę me­tų.

Gal dirb­da­mas ki­to­kį dar­bą dau­giau lai­ko tu­rė­siu sa­vo šei­mai?

– Ko­kia bu­vo kar­je­ros pra­džia?

– Po­li­ci­jos sta­žuo­to­ju, dir­ban­čiu ke­liuo­se, pra­dė­jau dirb­ti 1991 me­tų ru­de­nį. Ta­da su­dė­tin­giau bū­da­vo nei da­bar. Kad ir kal­bant apie trans­por­tą. Ge­rai tam, ku­riam pa­si­sek­da­vo dirb­ti ra­tuo­tam. O jei ne, tai do­ku­men­tų ap­lan­ką po pa­žas­ti­mi, ir pir­myn.

Nors ne­leng­va bu­vo, šian­dien ga­liu drą­siai pa­sa­ky­ti, kad bū­tent ke­lių po­li­ci­ja – ta sri­tis, ku­rio­je at­ra­dau sa­vo vie­tą. Kur ki­tur ga­lė­jau dirb­ti, ži­no­da­mas, ką rei­kė­tų pa­da­ry­ti, ir ti­kė­da­mas, kad ga­li­ma pa­da­ry­ti. Juk čia vis­kas konk­re­tu, tiks­lu ir aiš­ku.

– Ne­ma­žai jū­sų su­ma­ny­mų šiuo me­tu įgy­ven­di­na­mi. Ti­ki­te, kad jie ne­bus už­mes­ti?

– Aš išė­jau, bet li­ko žmo­nės, spe­cia­lis­tai, pa­rei­gū­nai. Jie, pro­fe­sio­na­lai, ne blo­giau už ma­ne ži­no, ką rei­kė­tų dar nu­veik­ti, kad pra­dė­ti dar­bai įgau­tų pa­grei­tį ir duo­tų re­zul­ta­tą eis­mo re­gu­lia­vi­mo ir sau­gu­mo rei­ka­luo­se.

Ma­nau, pir­mie­ji są­mo­nin­gu­mo eis­me vai­siai jau bręs­ta. Nors vis dar pa­si­tai­ko vis­ko, ta­čiau ga­liu drą­siai pa­sa­ky­ti, kad ke­liuo­se vis dau­giau at­sa­kin­gų eis­mo da­ly­vių.

Be­je, dau­giau ir tų, ku­rie ne­pa­kan­tūs chu­li­ga­nams, lei­džian­tiems ke­liuo­se elg­tis, kaip pa­tiems at­ro­do esant nor­ma­lu.

Da­bar pra­ktiš­kai ne­be­bū­na die­nų, kad ke­lių po­li­ci­ja ne­su­lauk­tų skam­bu­čių, nuo­trau­kų ar vaiz­do re­gist­ra­to­rių įra­šų, ku­riuo­se už­fik­suo­ti chu­li­ga­niš­kai vai­ruo­jan­tys as­me­nys. Anks­čiau to­kius pra­ne­šė­jus žmo­nės va­din­da­vo skun­di­kais, o da­bar vis dau­giau ma­nan­čių­jų, kad ne­pa­kan­tie­ji pa­žei­di­mams da­ro ge­rą dar­bą.

Ka­ras ke­liuo­se tu­ri liau­tis. Ta­čiau to teks dar šiek tiek pa­lauk­ti. Tu­ri užaug­ti kar­ta, ne­ma­nan­ti, kad ke­ly­je kiek­vie­nas pa­ts sau šei­mi­nin­kas ir ga­li elg­tis, kaip su­gal­vo­jęs.

Ka­la­si pir­mie­ji dai­gai. Kad ir kaip ten bū­tų, ta­čiau jau pa­ste­bi­mos ir pa­gar­bos ke­ly­je, ir pa­kan­tu­mo vie­nas ki­tam ap­raiš­kos.

Ga­liu pa­si­gir­ti, mes, ke­lių po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, sau­gu­mo klau­si­mais da­ro­me iš tie­sų ne­ma­žai. Štai įren­gė­me tarp mo­kyk­lų itin po­pu­lia­rią Sau­gaus eis­mo kla­sę. Ji spal­vin­gai api­pa­vi­da­lin­ta įvai­ria pre­ven­ci­ne me­džia­ga, ne­pa­mirš­tant, kad pa­grin­di­niai lan­ky­to­jai – vai­kai. Tai­gi pre­ven­ci­nė, auk­lė­ja­mo­ji me­džia­ga jiems pa­teik­ta pa­sa­kų vei­kė­jų lū­po­mis ir vaiz­dais.

Šiau­lių ke­lių po­li­ci­ja – pir­mo­ji ša­ly­je, ku­ri ant tar­ny­bi­nio au­to­mo­bi­lio už­kli­ja­vo švie­są at­spin­din­čią juos­tą. Ši nau­jo­vė be­ma­tant pri­gi­jo vi­so­je ša­ly­je. Ta­čiau tik ma­žu­ma ži­no, kad iš už­sie­nio nu­si­žiū­rė­ta idė­ja pra­dė­ta įgy­ven­din­ti bū­tent Šiau­liuo­se.

Di­džiau­sia pro­ble­ma – grei­tis

– Kal­bant apie eis­mo re­gu­lia­vi­mą Šiau­lių mies­te, nu­veik­ta ir­gi ne­ma­žai. Ma­nau, tai ne tik Sa­vi­val­dy­bės sau­gaus eis­mo ko­mi­si­jos, bet ir ke­lių po­li­ci­jos nuo­pel­nas.

– Bu­vo pa­nai­kin­ta ir re­konst­ruo­ta daug pės­čių­jų pe­rė­jų. Nau­jos pe­rė­jos ge­rai ap­švies­tos, su sa­le­lė­mis. Tai duo­da re­zul­ta­tų: su re­konst­ruk­ci­jo­mis ava­ri­jų pe­rė­jo­se su­ma­žė­jo ko­ne per­pus.

Ta­čiau vien tik po­li­ci­ja ne­pa­jė­gi su­ma­žin­ti ava­rin­gu­mo. Di­džiau­sias Lie­tu­vo­je žu­vu­sių­jų skai­čius bu­vo už­fik­suo­tas 1991 me­tais. Jei ge­rai at­si­me­nu, tais me­tais žu­vo dau­giau kaip tūks­tan­tis žmo­nių. Po­li­ci­jos pa­jė­gos tuo me­tu bu­vo ko­ne di­džiau­sios: mies­te bu­vo trys ke­lių po­li­ci­jos bū­riai, už­mies­čio ke­liuo­se dir­bo va­di­na­ma res­pub­li­ki­nė ke­lių po­li­ci­ja, ra­jo­nuo­se – pa­tru­liai. Po­li­ci­jos bu­vo la­bai daug, o si­tua­ci­ja ke­liuo­se bu­vo pra­sta...

Di­de­lį po­stū­mį da­vė 2005--2010 me­tais įgy­ven­din­ta vals­ty­bi­nė pro­gra­ma eis­mo sau­gu­mui ge­rin­ti. Jo­je bu­vo nu­ma­ty­ta, kad 2010 me­tais žu­vu­sių­jų ke­liuo­se tu­ri bū­ti per­pus ma­žiau nei 2005-ai­siais. Ne­ti­kė­jau, kad įma­no­ma to pa­siek­ti. Bet pa­vy­ko.

2005 me­tais ša­lies ke­liuo­se žu­vo per 600 žmo­nių, po pen­ke­rių me­tų – 299. At­ro­dė, kad žmo­nės pa­tys su­pra­to, kas yra eis­mo sau­gu­mas, ko­kia jo svar­ba.

Į ką rei­kė­tų dar at­kreip­ti dė­me­sį? Į grei­tį. De­ja, jis dar la­bai la­bai di­de­lis. Skrai­do­ma ne tik už­mies­ty­je, bet ir mies­to gat­vė­mis, kur daug pės­čių­jų, kur į ke­lią bet ka­da ga­li iš­bėg­ti vai­kai. Tuo klau­si­mu vai­ruo­to­jų at­sa­ko­my­bės dar la­bai la­bai trūks­ta. Sa­ky­ki­te, ko­dėl su­si­mąs­to­ma tik tuo­met, kai įvyks­ta ne­lai­mė? Ko­dėl ne­pa­si­mo­ko­ma iš sve­ti­mų klai­dų, o po­sa­kis: „Nes­ku­bėk vis tiek su­si­tik­si­me prie švie­so­fo­ro“ ne­pa­sie­kia kai ku­rių vai­ruo­to­jų au­sų?

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

TĄ­SA: Šiau­lių ap­skri­ties Ke­lių po­li­ci­jos tar­ny­bą pa­li­kęs vir­ši­nin­kas Kęs­tu­tis Di­čius sa­ko, kad jo pra­dė­ti dar­bai bus tę­sia­mi. Ko­mi­sa­ras sa­ko pa­li­kęs kom­pe­ten­tin­gą ko­lek­ty­vą, ku­ris ži­no, ką da­ro.