
Naujausios
Gaisre žuvo menininkai Gintaras ir Adolfina Martinioniai
Sekmadienio rytą Šiauliuose, Vytauto gatvės privataus namo mansardoje, kilęs gaisras nusinešė žinomo keramiko Gintaro Martinionio ir jo žmonos restauratorės Adolfinos Martinionienės gyvybes. Sutuoktiniai greičiausiai užduso nuo smalkių.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Mirtį pasėjo greičiausiai cigaretė
Gaisras namo antrajame aukšte, mansardoje, kur gyveno sutuoktiniai, pastebėtas sekmadienį, apie septynias ryto – pro namo langus vertėsi dūmų kamuoliai.
Atvykę ugniagesiai pateko į uždūmintas patalpas ir čia surado dviejų žmonių kūnus be gyvybės ženklų. Išnešus į lauką nukentėjusiuosius medikai dar mėgino gaivinti, tačiau pastangos nedavė rezultato.
Teigiama, kad kūnai buvo neapdegę, manoma, kad pagrindinė abiejų menininkų mirties priežastis – apsinuodijimas smalkėmis.
Gaisro metu kambaryje apdegė lova, aprūko mansarda, apsilydė lubų ir sienų apdailos lentelės.
Tyrėjai gaisro židinį aptiko ties lova. Todėl manoma, kad realiausia gaisro kilimo priežastis – neatsargus rūkymas.
„Nekenčiu chaltūros. Nemelavau“
60-metis G. Martinionis – žinomas keramikas, skulptorius, buvęs Šiaulių universiteto dėstytojas, ne vienos respublikinės ir tarptautinės parodos dalyvis, surengęs nemažai personalinių parodų. Svarbesni jo darbai: „Netektis“, „Gimtadienis“, „Nešantis aitvarą“, „Kristoforas“ ir kt.
Su talentingu menininku ir jo žmona „Šiaulių kraštas“ kalbėjosi 2003 metais. Pokalbis vyko apie laikmečio aktualijas, gresiantį atleidimą iš Šiaulių universiteto ir nepakantumą kūrybinei „chaltūrai“.
„Nekenčiu chaltūros. Neišeina – savo rankomis papjaunu. Užtat mažai ir padariau – 150 skulptūrų per 17 metų. Tingėjau, pykau, gėriau. Nemelavau. Neturėjau tikslo parduoti. Norėjau sukurti taip, kaip jaučiu ir noriu“, – maigydamas cigaretę 2003 metų vasarį „Šiaulių kraštui“ sakė G. Martinionis.
Meilės, tąsyk žurnalistams teigė sutuoktiniai, jų šeimoje ir gyvenime daug. Ji tikra. Panaši į akmenį, kurio nei sunaikinsi, nei išbarstysi. Nei parduosi. Akmuo per kietas. Tai ir yra svarbiausia jų gyvenime.
Gintarą tada norėta atleisti iš darbo Šiaulių universiteto Menų fakultete. Jis gniaužė kumščius: „Tarsi aš vienas gerčiau. Kūryba reikalauja. Daugiau, negu gali įsivaizduoti nekuriantis žmogus. Dar daugiau duoda. Bet ji turi būti tikra, skaudi, man atrodo, net žiauri. Negali žmogus tilpti į rėmus, porėmius, linijas. Arba kuri, arba žiūri, kaip į tave žiūri kiti.“
G. Martinionis tada išsitarė, kad studentai jį kartais vadindavo žvėrimi. Jis sakė žvėriškai neapkentė netikrumo. Kūryboje. Žvėriškai nekentė, kai žmogus kuria ir neturi savo kūriniu ko pasakyti. Kai kuria tuščiai. Kai kuria, kad įsivaizduotų save menininku.
Sakė nebijantis prisipažinti, kad yra Dievo pateptas, o Dievo dovanos – talento – neįmanoma nei pamesti, nei pragerti. Norėjo, kad kitaip – lengviau – gyventų jo vaikai Zigmas ir Elžbieta.
G. Martinionis studijavo keramiką. Jo darbai kolekcininkų gerai vertinami. Brangūs ir prabangūs savo faktūromis, siluetais, ornamentais.
„Man keramikoje nebuvo ką veikti, man tai buvo per lengva, per paprasta. Dėstytojai siųsdavo vesti paskaitas žemesniųjų kursų studentams. Visada norėjau būti skulptoriumi, – pokalbio metu tada prisiminė menininkas. – Mes abu su moliu turime paklusti vienas kitam. Aš klausau jo.“
Adolfiną įsimylėjo šešiolikos, kai sutiko Kauno S. Žuko technikume, kuriame abu mokėsi. Susituokė devyniolikmečiai. Gintaras veržėsi studijuoti į Klaipėdą. Tačiau supainiojo mandatinės komisijos datą. Ir vėliau išvažiavo į Vilniaus dailės institutą drauge su būsima žmona. Gintaras įstojo į keramiką, Adolfina – į dailės pedagogiką.
„Visos mano skulptūros atpažįstamos. Modelis – Adolfina. Niekada nenorėjau ir nemokėjau atsiplėšti nuo jos profilio. Galima sakyti, kad aš sukūriau dar 150 Adolfinų“, – „Šiaulių kraštui“ 2003-iaisiais sakė skulptorius.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Namo mansardoje kilęs gaisras nusinešė dviejų žmonių gyvybes. Manoma, kad pora mirė apsinuodijusi smalkėmis.
Adolfina ir Gintaras Martinioniai. 2003 metų vasaris.