Naujausios
Dvidešimtmetė penkių vaikų globėja
22 metų pagryžuviškė Lidija Lymantaitė jau metai globoja dvi savo seseris ir tris brolius. Atstoti mamą merginai teko tada, kai mamos ir tėvo ligos išdraskė šeimą ir sugriovė Lymantų gyvenimą.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Viltis
Lymantų mūrinukas pačiame Pagryžuvio gyvenvietės (Kelmės r.) gale. Lidija pasitinka kieme kaip tikra šeimininkė. Pernai rugsėjį jai buvo paskirta brolių ir seserų globa. Mergina nudžiunga — kaip tik į namus sugrįžusi mama. Tokiam pokalbiui be mamos sutikimo gal ir nesiryžtų. Būti atsakingai už ketverių metukų Adelę, septynerių Luką, keturiolikos Mariją, septyniolikos Valių ir aštuoniolikmetį Liudą — sunku ir sudėtinga. Bet dar sunkiau pasakoti apie šeimą užgriuvusias nelaimes.
Vida Lymantienė sako gyvenanti nuolatinėje baimėje, kad vėl neatsinaujintų vėžys. Per metus jau spėjo susitaikyti su savo liga ir vyro negalia. Viliasi — gal išsikapstys.
Tėvai gyvena ligoninėse
Pernai birželio mėnesį Vidos vyrą Aleksą ištiko insultas. Paralyžiavo. Daug laiko jis gulėjo ligoninėse. Tačiau kairė kūno pusė taip ir liko nejudri.
„Kas antrą dieną važiuodavau jo lankyti. Veždavau savo pagaminto valgio, švarius drabužius. Ligoninėje vyrą vartydavau, kad neatsirastų pragulos, — pasakoja Vida. — Pavargdavau. Namuose šeši vaikai, pulkai paukščių, penkios karvės, būrys kiaulių. Vieną dieną ligoninėje nualpau. Greitoji išvežė į Šiaulius. Pradėjo tyrimus. Uždarė kaip kalėjime. Veržiausi namo. Palikti vaikai ir ūkis. Maniau, kad viskas praeis. Gydytojai sustiprins. Gal tai paprasčiausias nuovargis? Paskui sužinojau baisią diagnozę. Vėžys.“
Bejėgiškumas
Tuomet Vidai atrodė, jog žemė slysta iš po kojų. Namuose penki tėvų globos reikalingi vaikai. O tėvai abu — bejėgiai. Ar išeis jie mokyklon? Ar aplankys ligoninėje gulintį tėvą? Ar sužiūrės gyvulius?
„Gydytojas visą savaitę man kalba apie ligą. O aš negaliu nieko suvokti — tik galvoju apie namus, — mena Vida. — Blogiausia buvo mažajai Adelei. Ji pasidarė pikta. Verkdavo, kai išvažiuodavau į ligoninę. Nesuvokė, kad sunkiai sergu. Manydavo, kad visai ją paliksiu. Tekdavo ilgai raminti. Tikinti, kad grįšiu, ir vėl mes abi skaitysime knygutes.“
Vidai taikė spindulinę terapiją. Leido chemiją. Tai pakenkė stuburui ir dantims. Liga po truputį traukėsi. Tačiau jėgų nedaugėjo. Iki šiol moteris gyvena tarp namų ir ligoninės. Jau niekuomet nebegalės tiek dirbti, kiek dirbdavo būdama sveika. Be to negali valgyti to maisto, kurį gaminasi vaikai. Tenka maitintis kruopomis ir daržovėmis. Baiminasi, kad vėžys neišplistų.
Vyrui nebeliko vilties išsivaduoti iš paralyžiaus. Gulėjo Kelmės ligoninės Slaugos skyriuje. Paskui išvežtas į Liolių senelių namus. Jis kalba, viską suvokia. Tačiau negali judėti.
Globėja
Vyriausias Lymantų sūnus gyvena užsienyje. Antroji pagal amžių Lidija, baigusi vienuolika klasių, vasarai išvažiavo į Vokietiją. Norėjo užsidirbti pinigų prižiūrėdama senukus. Merginai patiko dirbti ir uždirbti. Į mokyklos suolą taip ir negrįžo. Tris mėnesius slaugydavo senelius, tris mėnesius ilsėdavosi grįžusi namo, į Pagryžuvį.
Kai susirgo mama, buvo likusios tik dvi dienos iki kelionės į Vokietiją. Merginai teko atšaukti darbo sutartį. Ir likti globoti mažesniųjų sesučių ir broliukų. Lidijai paskirta oficiali jų globa.
Ant jaunos mergaitės pečių gula daug rūpesčių. Išleisti mokyklon sesę ir brolius. Namuose prižiūrėti mažąją Adelę, skalbti, gaminti valgį, šerti gyvulius, prižiūrėti daržus. Tačiau Lymantų vaikai nenuleidžia rankų. Nusipirko paršelių. Juos auginasi, kad turėtų mėsos. Namuose pradėjo remontą.
Lidija abejoja, ar turėtų tiek ryžto, jei nepadėtų mamos brolis ir jo žmona. Jie atvažiuoja po kelis kartus per savaitę. Padeda nudirbti sunkesnius darbus. Nuveža mamą į ligoninę. Nuveža į Liolius aplankyti tėvo.
Vaikams stiprybės įkvepia ir iš ligoninių grįžtanti mama. Ji stengiasi visuomet šypsotis, rodyti optimizmą, nedejuoti, kad vaikai įgautų jėgų gyventi taip lyg nieko nebūtų įvykę.
Lankymas
Vida stengiasi šypsotis. Tačiau nepajėgia nuslėpti apmaudo dėl sudraskyto šeimos gyvenimo. Netrukus bus 25 metai, kai ištekėjo. Ji į Pagryžuvį paskirta dirbti selekcininke. Vyras Aleksas buvo vietinis. Auksinių rankų žmogus. Dirbo elektriko, santechniko, suvirintojo ir kitus darbus. Galbūt sunkus darbas, nuolat nušalančios rankos ir atsiliepė sveikatai?
Dabar Aleksas — vienas, atskirtas nuo šeimos. Parsivežusi namo, ligota moteris nepajėgtų juo pasirūpinti. Ji negali sunkiai kelti. O vyrą reikia vartyti. Dukrai taip pat būtų per sunku. O Aleksas nori bendrauti su vaikais, apie juos viską žinoti, matyti, kaip jie auga.
Porą ar tris kartus per savaitę vaikai ir žmona važiuoja į Liolius Alekso aplankyti. Kelionė — sudėtinga. Tenka pasiekti Kelmę. Tada važiuoti į Liolius. Autobusais nuvažiuoti nebūtų įmanoma. Tenka prašyti, kad kas nors nuvežtų. Nuveža Vidos brolis. Kartais kaimynai.
Pagryžuvyje taip pat yra Aukštelkės pensionato filialas. Galbūt Aleksą būtų galima paguldyti čia? Vaikai ir žmona jį galėtų aplankyti kas vakarą. Nereikėtų važinėti, gaišti laiko ir leisti pinigų kelionėms.
Kelmės rajono socialinių paslaugų tarnybos direktorė Aldona Kvintufelienė sako, jog tai neįmanoma. Aukštelkės pensionate gyvena žmonės su psichine negalia. O Aleksas — psichiškai sveikas žmogus. Be to, pakliūti į Pagryžuvio filialą eilės laukia devyni psichinių problemų turintys Kelmės rajono gyventojai.
GLOBĖJA: Sesuo Lidija mažyliams Adelei ir Lukui kol kas turi atstoti mamą. Kiti Lymantų vaikai — mokykloje.
SUSITIKIMAI: Mažieji Adelė ir Lukas skaudžiausiai išgyveno dėl tėvų. Dabar jie jau dažniau džiaugiasi susitikimais su mama.
Autorės nuotr.
citata: „Lymantų vaikai nenuleidžia rankų. Nusipirko paršelių. Juos auginasi, kad turėtų mėsos. Namuose pradėjo remontą.