Naujausios
Briedis karaliavo mieste
Dalius MIKELIONIS
Daugiau kaip savaitę po biržiečių kiemus vaikščiojo briedis. Vieniems jis kėlė nuostabą ir džiaugsmą, kitiems — baimę. Matyt, žmonių išaugintas, o suaugęs — iš namų išvarytas žvėris ieškojo žmonių draugijos, tačiau išgąsdintas galėjo tapti pavojingas. Briedį sugavus, iškilo problema, kur jį dėti– "miestietis„ laukinėje gamtoje išgyventi neturi galimybių.
Briedis kieme
— Ravėjau prie savo namų esantį daržą. Kažkas palietė petį. Atsisuku — ogi briedis snukiu baksnoja, — pasakojo Biržuose gyvenanti Saulė Taujanskienė. Jai antrino Kristina Krisiukėnienė, pasakojusi, kad į jų kiemą, kaip į nuosavus namus, briedis įjunko vaikščioti kasdien:
— Ateina neskubėdamas, iš tvenkinėlio, prie namo esančio, atsigeria, vyšnių lapų paskabo, po daržą pasivaikšto. Tada pas kaimynus nueina. Ir taip — beveik savaitę,–pasakojo moteris.–Pirmomis dienomis stebėjomės, kaimynus kvietėme pažiūrėti. Vyrai juokavo, kad pirmą kartą pamatę briedį, bijodavo apie kieme vaikštantį žvėrį kam nors garsiai pasakyti: būgštavo, jog nebūtų apkaltinti, kad balti arkliai vaidenasi.
Pirmą vakarą po briedžio vizito susirinko keli šalia gyvenantys biržiečiai, kad drąsiau būtų, ir pradėjo po kiemus briedžio ieškoti.
— Iš darbo grįžęs kaimynas smalsiai nužiūrinėjo ir neiškentęs paklausė, ką pametė. Sakome — briedį. Jis taip ir nesuprato, ar juokaujame, ar rimtai kalbame, — pasakojo K. Krisiukėnienė. — Vėliau pats briedį savo kieme pamatė ir suprato, kad mes visai nejuokaujame.
Kiti Eglyno, Agaro, Maumedžių, Medžiotojų ar Paparčių gatvių gyventojai apie daugiau kaip savaitę po Biržus vaikštantį briedį taip pat galėjo pripasakoti dešimtis istorijų: kaip išsigando, pirmą kartą pamatę po kiemą vaikštinėjantį dvimetrinį žvėrį, kaip pabaidytas briedis be vargo liuoktelėdavo per vos ne dvimetrines tvoras ar kaip susidomėjęs žmonėmis ir šunimis eidavo su jais susipažinti.
Vaikai, nugalėję baimę, net išmoko maitinti briedį iš rankų duona, sausainiais ar žolės kuokštu. Tačiau tėvai anaiptol nesidžiaugė tokia draugyste, nes savo akimis matė, kaip pabaidytas briedis be jokio vargo galingu kojos smūgiu išlaužė tvorą.
Iš kur Biržuose briedis?
Iš kur Biržuose galėjo atsirasti briedis? Medžiotojų ir žvejų draugijos Biržų skyriaus pirmininkas Kostas Galvelis, sulaukęs gyventojų skambučio, savaitės pradžioje buvo nuvykęs pažiūrėti miško galiūno. Pasak K. Galvelio, tai jaunas, kokių dvejų metų patinas. Jis visiškai sveikas, sveriantis apie 250 kilogramų. Ragų dar neturi.
K. Galvelis svarstė: greičiausiai nuo mažų dienų briedžiuką augino žmonės, todėl jis ir nebijo nei mašinų, nei šunų, nei žmonių. Briedžiukas, matyt, buvo auginamas Biržuose, kažkur netoli tos vietos, kur klajoja. Kai žvėris suaugo, šeimininkams jis gal nusibodo, o gal pamatę, kad jis tampa pavojingas, išvarė.
Tačiau jei žvėris augo pas žmones nuo vaikystės, gamtoje jam išgyventi neįmanoma. Jaunas žvėris žiemą nemokėtų susirasti pašaro, lengvai taptų plėšrūnų auka arba, pasitikėdamas žmonėmis, nesislėptų nuo medžiotojų ar brakonierių. Jaunam briedžiui miesto aplinka — įprasta, todėl jis ir kieminėjo po biržiečių sodybas.
Briedžiui mieste — ne vieta
Pirmosiomis dienomis pasimėgavę neįprastu vaizdu, vėliau žmonės ėmė pykti ant briedžio už trypiamus daržus, laužomas šakas, niokojamus sodinukus.
Biržiečiai pagalbos kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą. Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento gyvosios gamtos inspekcijos vyresnysis inspektorius Dalius Drevinskas pasakojo, kad pirmuosius signalus apie briedį Biržuose gavo dar šeštadienį.
— Pagalvojau, kad laukinis žvėris iš miško atklydo išbaidytas, tad pats, išsigandęs triukšmo, ir pasitrauks. Tačiau sekmadienį ne tik mums, bet ir į policiją vėl ėmė skambinti žmonės. Supratome, kad briedis nebijo žmonių bei miesto aplinkos. Pasiklausę pasakojimų apie jį supratome, kad net ir nenorėdamas briedis kelia pavojų biržiečiams,–pasakojo D. Drevinskas.
Migdomųjų nepakako
Pirmadienį po pietų briedis buvo susektas Biržų pakraštyje, tankiuose krūmuose prie Kilučių ežero. Iš Aplinkos apsaugos ministerijos buvo gautas leidimas briedį užmigdyti.
— Susisiekėme su Kaune esančia gyvūnų apsaugos tarnyba. Jie turėjo reikalingas žvėrims gaudyti kilpas ant ilgų kotų, šautuvą, šaudantį ampules su migdomaisiais vaistais,–pasakojo Dalius Drevinskas.
Kol ekipažas iš Kauno važiavo į Biržus migdyti briedžio, šis, nuolat stebimas žmonių, sunerimo. Pajutęs pavojų briedis iššoko iš paežerės iš krūmų ir ėmė bėgti. Tačiau ne į laukinės gamtos prieglobstį, o, kaip ir pripratęs, arčiau žmonių. Įbėgo į aukšta dvimetrine tinklo tvora aptvertą biržiečio kiemą.
Ten jam ir buvo iššauta ampulė su migdomaisiais vaistais. Tačiau gal pataikyta buvo į ne visai tinkamą vietą, gal vaistų dozė buvo per maža — briedis užmigti visiškai nesiruošė. Išsigandęs žvėris liuoktelėjo per beveik dviejų metrų tvorą. Šokdamas ne tik tvorą apgadino, bet ir persirėžęs į metalinį strypą susižeidė užpakalinę koją.
Briedį teko gaudyti kilpomis. Kai tai pavyko, daugiau kaip 250 kg sveriančiam dvimetriniam žvėriui buvo surištos kojos, o kad nuo streso neplyštų širdis–suleista raminamųjų vaistų.
Briedį vyrai šiaip ne taip atnešė iki automobilio priekabos ir ten, užrišę akis ir pritvirtinę prie priekabos dugno, paruošė tolesnei kelionei.
Kur dėti naminį briedį?
Pasak D. Drevinsko, pagavus briedį gyvą ir sveiką iškilo kita problema — kur jį dėti:
— Į gamtą namuose auginto briedžio nepaleisi. Zoologijos sodas ir Lietuvos urėdijos briedį atsisakė priimti — juk tokiam gyvūnui reikia vos ne trijų metrų aukščio tvirtos tvoros, kad negalėtų jos peršokti ar išspirti. Kupiškio rajone pavyko surasti žmogų, aptvare auginantį danielių bandą. Tiesa, kupiškėnas manė, kad jam bus atvežta briedžio patelė, tad pamatęs, kad gaus globoti nemažą patiną, neapsidžiaugė.
Tačiau apsiėmė jį kurį laiką paauginti ir gydyti sužeistą koją.
Kristinos Krisiukėnienės nuotr.
Daugiau kaip savaitę po biržiečių kiemus vaikštinėjo briedis.
Daliaus Mikelionio nuotr.
Sugautas "miestietis„ pridarė rūpesčių: kur jį dėti?