Valentina Ežerskienė: „Judėsi – gyvensi“

Va­len­ti­na Ežers­kie­nė: „Ju­dė­si – gy­ven­si“

Prieš mė­ne­sį 77 me­tų gim­ta­die­nį at­šven­tu­siai šiau­lie­tei Kot­ry­nai Va­len­ti­nai Ežers­kie­nei ener­gi­jos ir po­zi­ty­vu­mo ga­lė­tų pa­vy­dė­ti dau­gu­ma net ge­ro­kai jau­nes­nių žmo­nių. Ka­rę sa­va­no­rę, spor­ti­nin­kę ga­li­ma iš­vys­ti 20, 30 ir net 50 ki­lo­met­rų pės­čių­jų žy­giuo­se, bė­gi­muo­se ir net be­si­mau­dan­čią le­di­nia­me van­de­ny­je.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Bė­gi­mas su nai­kin­tu­vais pa­li­ko di­de­lį įspū­dį

Prieš po­rą sa­vai­čių mo­te­ris da­ly­va­vo „Run­way Run“ bė­gi­me Avia­ci­jos ba­zės pa­ki­li­mo-tūpi­mo ta­ku. „Da­bar tik ret­kar­čiais pra­bė­gu. Po klu­bo są­na­rio ope­ra­ci­jos gy­dy­to­jai ne­lei­džia daug laks­ty­ti“, – sa­ko bu­vu­si bė­gi­kė.

Ta­čiau pa­gun­dai bėg­ti lėk­tu­vų pa­ki­li­mo-tū­pi­mo ta­ku neat­sis­py­rė. „Esu la­bai lai­min­ga. To­kia gra­ži šven­tė. Per gy­ve­ni­mą vi­so­kių star­tų esu tu­rė­ju­si, bet ši­tas bu­vo kaž­kas ne­pap­ras­to, kai kar­tu lėk­tu­vai išė­jo!“ – pri­si­mi­nu­si džiau­gia­si mo­te­ris ir ža­da ki­tais me­tais pa­ra­gin­ti bė­gi­me da­ly­vau­ti vi­sus sa­vo drau­gus ir pa­žįs­ta­mus.

V. Ežers­kie­nė ne­kė­lė sau tiks­lų kuo grei­čiau pra­bėg­ti tris ki­lo­met­rus, tie­siog mė­ga­vo­si bė­gi­mu, bend­ra­vo su gre­ta bė­gan­čiais. Mo­te­rį pra­juo­ki­no bė­gi­mo da­ly­vis su di­de­liu šu­ni­mi. Po dvie­jų ki­lo­met­rų šu­ne­lis pa­var­go ir ne­be­no­rė­jo bėg­ti. Šei­mi­nin­kui jį te­ko paim­ti ant ran­kų ir ne­šti iki fi­ni­šo. „Ma­tyt, šuo tik prieš te­le­vi­zo­rių pra­tęs gu­lė­ti“, – juo­ka­vo mo­te­ris.

Gre­ta bė­go ir is­pa­nai, su vie­nu jų, pa­si­puo­šu­siu tig­ro kos­tiu­mu, mo­te­ris net nu­si­fo­tog­ra­fa­vo, tik gai­lė­jo­si, kad ang­liš­kai vos ke­lis žo­džius su­pran­ta, to­dėl ne­pa­vy­ko pa­si­kal­bė­ti.

Bė­gi­me V. Ežers­kie­nė su­ti­ko ir vy­res­nių už sa­ve da­ly­vių. Vie­nas vy­riš­kis ne bė­go, o ėjo. „O ko ne­ga­liu pra­siei­ti? Taip sma­gu“, – vy­riš­kio žo­džius pri­si­me­na Va­len­ti­na.

Žy­gių da­ly­vė

Da­bar V. Ežers­kie­nė daž­niau žy­giuo­ja. Be­veik ne­pra­lei­džia nė vie­no žy­gio par­ti­za­nų ke­liais. Sa­vait­ga­lį mo­te­ris ren­gė­si da­ly­vau­ti Tau­ra­gės ra­jo­ne 30 ki­lo­met­rų pės­čių­jų žy­gy­je „Kęs­tu­tė­nai“, skir­ta­me Jung­ti­nės Kęs­tu­čio apy­gar­dos Bu­ti­gei­džio rink­ti­nės par­ti­za­nams at­min­ti.

Šį sa­vait­ga­lį mo­te­ris Tau­ra­gės ra­jo­ne da­ly­va­vo pės­čių­jų žy­gy­je "Kęs­tu­tė­nai", skir­ta­me Jung­ti­nės Kęs­tu­čio apy­gar­dos Bu­ti­gei­džio rink­ti­nės par­ti­za­nams at­min­ti. Įveik­ti 20 ki­lo­met­rų ne­pri­rei­kė nė ke­tu­rių va­lan­dų. "Oras pa­si­tai­kė pui­kus, nors iš ry­to bu­vo de­be­suo­ta. La­bai gra­žios vie­tos, ge­rai vis­kas se­kė­si. Man, bu­vu­siai ma­ra­to­ni­nin­kei, toks at­stu­mas vie­ni juo­kai", – šyp­so­da­masi įspū­džiais da­li­jo­si žy­gei­vė.

V. Ežers­kie­nė su ne­kant­ru­mu lau­kia ge­gu­žės mė­ne­sį Kur­tu­vė­nuo­se vyk­sian­čio pės­čių­jų žy­gio, skir­to knyg­ne­šiams at­min­ti.

Prieš tris sa­vai­tes da­ly­va­vo žy­gy­je „Tau­rie­čiai“ Ša­kių ra­jo­ne. 27 ki­lo­met­rų žy­gis bu­vo skir­tas Tau­ro apy­gar­dos Žal­gi­rio rink­ti­nės par­ti­za­nams at­min­ti.

Kas­met ru­de­nį da­ly­vau­ja žy­gy­je „Per­ga­lių ir ko­vų ke­liais“ Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne. Yra ėju­si 30, 50 ki­lo­met­rų. „Šie­met man jau lie­pė šim­tą ei­ti, bet ne­ri­zi­kuo­siu. Per daug“, – sa­ko mo­te­ris.

Pa­sak žy­gei­vės, jau ir 50 ki­lo­met­rų nė­ra leng­vas žy­gis, pa­skaus­ta ne tik ko­jas, bet ir pe­čius. „Mums, vy­res­niems, ge­riau­sia ei­ti iki 30 ki­lo­met­rų.“

Per­nai V. Ežers­kie­nę žy­gy­je „Per­ga­lių ir ko­vų ke­liais“ bu­vo ga­li­ma iš­vys­ti ne kaip žy­gei­vę, o kaip ka­rę sa­va­no­rę, žy­gei­viams da­li­jan­čią ka­rei­viš­ką ko­šę. „Ma­ne per­nai nuė­mė nuo žy­gio, sa­ko, tu vy­res­nė, mo­ki šei­mi­nin­kau­ti. Bet aš iš anks­to praė­jau, dis­tan­ci­ją ma­ta­vom kar­tu su žy­gio or­ga­ni­za­to­riu­mi Ne­ri­ju­mi Kund­ro­tu. Pa­var­gom. Jis sa­ko: „Aš tau už­skai­ty­siu, tu praė­jai kaip zui­kis.“

Mo­te­ris da­ly­vau­ja ir įvai­riuo­se ki­tuo­se pės­čių­jų žy­giuo­se. „Lie­tu­va to­kia gra­ži, to­kių nuo­sta­bių vie­tų pa­ma­tai! Gargž­dai, Kau­nas, praei­tais me­tais Klai­pė­da, Pa­lan­ga, už­praei­tais Kre­tin­ga, kur šie­met – ne­ži­nau“, – ki­tų žy­gių marš­ru­tus var­di­ja žy­gei­vė.

Ne­se­niai V. Ežers­kie­nė at­ra­do šiau­rie­tiš­ko ėji­mo laz­das ir po par­ką bei į žy­gius vaikš­to su jo­mis. Ne­bai­sūs žy­gei­vei nei kal­nai, nei pa­kal­nės, nei klai­dūs miš­ko ke­liu­kai, nei pel­kės, nors pa­si­tai­ko vis­ko: ir pa­klys­ti, ir pur­vy­nus iš­brai­dy­ti.

„Svar­biau­sia pa­to­gūs ba­tai, kad ne­spaus­tų, – pa­ta­ria žy­gei­vė. – Ko­ji­nės – med­vil­ni­nės ar­ba vil­no­nės, pa­gal se­zo­ną. Ap­si­reng­ti rei­kia pa­gal orą, kad ne­bū­tų per šal­ta ir kad ne­su­kais­tu­mė­te. Mai­ti­ni­mo punk­tai žy­giuo­se pa­pras­tai bū­na, duo­da ir van­dens, bet at­sar­gai rei­kia pa­siim­ti van­dens bu­te­liu­ką, ba­na­ną ko­kį.“

V. Ežers­kie­nė į žy­gius ei­na kaip į šven­tę, pa­si­puo­šia pa­čios megz­ta tris­pal­ve ke­pu­rė­le, už­si­ri­ša do­va­nų gau­tą juos­tą su Lie­tu­vos at­ri­bu­ti­ka.

Sa­va­no­rė

Vil­niu­je Sau­sio 13-ąją V. Ežers­kie­nė da­ly­va­vo kas­me­ti­nia­me bė­gi­me „Gy­vy­bės ir mir­ties ke­liu“, skir­ta­me žu­vu­siems 1991 me­tų Lie­tu­vos lais­vės gy­nė­jams at­min­ti. „Pra­ti­pe­nau“, – pa­tiks­li­na mo­te­ris.

Mo­te­ris pri­si­mi­nu­si tų me­tų įvy­kius ir da­bar sun­kiai su­lai­ko aša­ras. Ke­tu­rias die­nas V. Ežers­kie­nė 1991-ųjų sau­sį bu­dė­jo prie Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­to. Bu­vo ten ir lem­tin­gą­ją nak­tį.

„Pri­si­me­nu tik tiek, kad kaž­kas ša­lia spro­go. Ma­tau, kad žmo­nės bė­ga, kaž­ką šau­kia, bet nie­ko ne­gir­džiu. Vi­sur dū­mai. Kaž­kas ma­ne paė­mė į me­di­ci­nos punk­tą, pa­skui pa­lei­do. Nep­ri­si­me­nu, kaip at­si­dū­riau prie Par­la­men­to rū­mų. Vė­liau ten su­tik­ti drau­gai pa­sa­ko­jo, kad at­ro­džiau kaip ne­sa­va. Bu­vau ap­du­jus, pri­glu­šin­ta“, – pa­sa­ko­ja lais­vės gy­nė­ja.

Nuo ta­da V. Ežers­kie­nė ta­po ka­re sa­va­no­re. Ka­riuo­me­nė­je jau 25 me­tus, yra at­sar­gos ka­ro me­di­kė.

Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, kad ir se­ni žmo­nės ka­riuo­me­nė­je yra svar­būs ir ka­ro at­ve­ju ga­li bū­ti la­bai nau­din­gi. Sa­va­no­riai nuo­lat da­ly­vau­ja pra­ty­bo­se, ap­mo­ky­muo­se. Ne­se­niai te­ko iš­ban­dy­ti šve­diš­kus gink­lus, bet ka­rei jie ne­la­bai pa­ti­ko, per sun­kūs.

Ju­dė­ti – ma­lo­nu

V. Ežers­kie­nė yra Šiau­lių spor­to ve­te­ra­nų klu­bo na­rė nuo pat jo įkū­ri­mo pra­džios – jau 20 me­tų. Spor­tuo­ja ir su bend­rak­lu­biais, tačiau sa­ve lai­ko in­di­vi­dua­lis­te. Kai yra no­ro, išei­na pa­si­vaikš­čio­ti po par­ką su šiau­rie­tiš­ko­mis laz­do­mis, nuei­na 2–5 ki­lo­met­rus, o kar­tais ir de­šimt.

„Ne­se­niai kiš­ku­tį ma­čiau. Miš­ke ne­pa­ma­ty­si, o čia – par­ke! Žiū­riu mo­te­ry­tės ant suo­liu­ko sė­di, klau­siu, ko ne­vaikš­to. Vie­na tri­mis me­tais, ki­ta pen­kiais už ma­ne jau­nes­nės, o jau iki suo­liu­ko vos bea­tei­na“, – ste­bi­si V. Ežers­kie­nė.

Ir mau­dy­nių se­zo­nas spor­ti­nin­kei – iš­ti­sus me­tus. Sė­da ant dvi­ra­čio ir mi­na prie Rė­ky­vos eže­ro ar prie ko­kio tven­ki­nio, iš­si­mau­do ir sma­gi par­mi­na na­mo.

„Ju­dė­si – gy­ven­si, ne­ju­dė­si – vis­kas“, – įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris.

Tik jo­kių die­tų me­di­ke il­gus me­tus dir­bu­si mo­te­ris ne­pri­pa­žįs­ta, skep­tiš­kai žiū­ri į svei­kuo­lių mo­kyk­las, ku­rio­se žmo­nės lai­ko­mi pus­ba­džiu, nua­li­na­mi, o grį­žę na­mo per­si­val­go ir vėl ima pil­nė­ti.

„Val­gau vis­ką, bet at­sar­giai. Mo­te­rų prie­šai yra drus­ka ir cuk­rus. Pa­ti ven­giu ir ki­tiems pa­ta­riu. Aš daug ju­du, to­dėl man ir mė­sy­tės rei­kia, ir duo­nos. Ne­mėgs­tu sal­du­my­nų, tor­tų ne­val­gau. At­si­ge­riu van­dens, sul­čių, ku­rių pa­ti pa­si­da­rau“, – pa­sa­ko­ja V. Ežers­kie­nė.

Dar vie­na ge­ros sa­vi­jau­tos pa­slap­tis – mie­gas. Mo­te­ris anks­ti ei­na mie­go­ti – apie 20 va­lan­dą, o ke­lia­si 6–7 va­lan­dą. „Vy­res­nio am­žiaus žmo­gui, kaip vai­kui, rei­kia ir pie­tų pa­gu­lė­ti“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

Spor­tuo­ja vi­sa šei­ma

V. Ežers­kie­nė spor­tuo­ti pra­dė­jo prieš be­veik še­šis de­šimt­me­čius. Kaip bė­gi­kė ir ma­ra­to­ni­nin­kė yra ta­pu­si Lie­tu­vos, Ta­ry­bų Są­jun­gos, Eu­ro­pos čem­pio­ne, pri­zi­nin­ke. Lau­rus sky­nė ir ve­te­ra­nų plau­ki­mo var­žy­bo­se.

Su spor­tu sa­vo gy­ve­ni­mą su­sie­jo ir V. Ežers­kie­nės vai­kai. Sū­nus Min­dau­gas – gar­sus im­ty­ni­nin­kas, tri­jų olim­pia­dų da­ly­vis, da­bar tre­ne­ris, duk­ra Vil­ma – Lie­tu­vos plau­ki­mo čem­pio­nė, taip pat dir­ba tre­ne­re.

„Tu­riu ke­tu­ris anū­kus: du ber­niu­kus ir dvi mer­gai­tes, tik Die­vas pa­mir­šo pa­mai­šy­ti. Sū­nus tu­ri ber­niu­kus, o duk­ra – mer­gai­tes, kaip ir ma­ma – abi plau­ki­kės. Kar­tais ma­nęs klau­sia, kaip čia yra, kad sū­nus im­ty­ni­nin­kas, duk­ra plau­ki­kė, o aš bė­gi­kė. Aš vai­kams ne­nu­ro­džiau, sa­kiau ei­ti ten, kur šir­dis links­ta“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

2009 me­tais V. Ežers­kie­nė bu­vo ap­do­va­no­ta me­da­liu „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vos spor­tui“, o 2013-ai­siais – Ge­di­mi­no or­di­no Ko­man­do­ro kry­žiu­mi.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

AP­DO­VA­NO­JI­MAS: 2013 me­tais Va­len­ti­na Ežers­kie­nė už nuo­pel­nus Lie­tu­vai bu­vo ap­do­va­no­ta Ge­di­mi­no or­di­no Ko­man­do­ro kry­žiu­mi.

REN­GI­NYS: Pa­si­puo­šu­si pa­čios megz­ta tris­pal­ve ke­pu­rai­te ir ša­li­ku su ša­lies tri­bu­ti­ka V. Ežers­kie­nė šie­met su­da­ly­va­vo neiš­dil­do­mą įspū­dį pa­li­ku­sia­me „Run­way Run“ bė­gi­me Avia­ci­jos ba­zės pa­ki­li­mo-tu­pi­mo ta­ku.

JU­DĖ­JI­MAS: Va­len­ti­na Ežers­kie­nė sa­ko: „Ju­dė­si – gy­ven­si, ne­ju­dė­si – vis­kas.“