Unikalus psichoterapijos metodas padėjo atsiverti ir įkaitams

Unikalus psichoterapijos metodas padėjo atsiverti ir įkaitams

Uni­ka­lus psi­cho­te­ra­pi­jos me­to­das pa­dė­jo at­si­ver­ti ir įkai­tams

Psi­cho­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­rė pro­fe­so­rė Iri­na Mi­chai­lov­na Ni­kols­ka­ja Šiau­lių uni­ver­si­te­te so­cia­li­nės pe­da­go­gi­kos stu­den­tams pri­sta­tė pa­čios su­kur­tą vai­kų ir paaug­lių kon­sul­ta­vi­mo me­to­di­ką „Se­ri­ji­niai pie­ši­niai ir pa­sa­ko­ji­mai“. Uni­ka­lus psi­cho­te­ra­pi­jos bū­das pa­žin­ti vai­ką per pie­ši­nius ir jam pa­dė­ti bu­vo tai­ko­mas kon­sul­tuo­jant ir Bes­la­no tra­ge­di­ją pa­ty­ru­sius įkaitus.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Pa­ži­ni­mas per pie­ši­nius

Pro­fe­so­rė Iri­na Mi­chai­lov­na Ni­kols­ka­ja gi­mė ir au­go Lie­tu­vo­je. Čia at­va­žiuo­ja kas­met – Vil­niu­je gy­ve­na jos ma­ma ir se­suo, ten pa­lai­do­tas tė­vas. Šiuo me­tu gy­ve­na Sankt Pe­ter­bur­ge, dir­ba ir dės­to vals­ty­bi­nia­me I. I. Meč­ni­ko­vo Šiau­rės Va­ka­rų me­di­ci­nos uni­ver­si­te­te Vai­kų psi­chiat­ri­jos, psi­cho­te­ra­pi­jos ir me­di­ci­ni­nės psi­cho­lo­gi­jos ka­ted­ro­je.

Šiau­lių uni­ver­si­te­te (ŠU) ji po­rą sa­vai­čių skai­tė pa­skai­tas so­cia­li­nės pe­da­go­gi­kos stu­den­tams apie se­ri­ji­nių pie­ši­nių ir pa­sa­ko­ji­mų me­to­do tai­ky­mą. Pro­fe­so­rę pa­kvie­tė ŠU Ug­dy­mo moks­lųo ir so­cia­li­nės ge­ro­vės fa­kul­te­tas, ga­vęs fi­nan­sa­vi­mą iš Švie­ti­mo mai­nų pa­ra­mos fon­do ir Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos.

Se­ri­ji­nių pie­ši­nių ir pa­sa­ko­ji­mų me­to­dą I. Ni­kols­ka­ja su­kū­rė dirb­da­ma mo­kyk­lo­je. Vie­na­me sean­se ji pa­pra­šė nu­pieš­ti se­ri­ją pie­ši­nių pa­siū­ly­ta te­ma ir kiek­vie­nam pie­ši­niui su­kur­ti dia­lo­gus, pa­sa­ko­ji­mą.

„Vai­kams šis bū­das la­bai pa­to­gus, nes jie tar­si pa­sa­ko­ja ne apie sa­ve, o api­bū­di­na pie­ši­nį. Tai – adek­va­tus bū­das vai­kui kal­bė­tis“, – sa­ko I. Ni­kols­ka­ja.

Šis me­to­das lei­džia ty­ri­nė­ti vai­ką, kaip jis jau­čia­si šei­mo­je, apie ką jis sva­jo­ja, ko­kie sun­kiau­si jo iš­gy­ve­ni­mai, su kuo jie su­si­ję, ko vai­kas ne­no­ri pri­si­min­ti, kaip jis ma­to sa­vo atei­tį. Pie­ši­nių te­mos yra api­brėž­tos, jos pa­tei­kia­mos tri­mis eta­pais: pa­vyz­džiui, pir­ma­ja­me vai­kui siū­lo­ma nu­pieš­ti ir su­kur­ti pa­sa­ko­ji­mą te­ma „Ma­no au­to­port­re­tas vi­su ūgiu“, ant­ra­ja­me – „Aš bi­jau“, tre­čia­ja­me – „Aš la­bai pa­ten­kin­tas, aš la­bai lai­min­gas“ ir pa­na­šiai. Me­to­das lei­džia keis­ti te­mas pa­gal in­di­vi­dua­lią si­tua­ci­ją.

„Vai­kas per pie­ši­nius pa­sa­ko­ja man apie sa­vo gy­ve­ni­mą. Pie­ši­nių ir pa­sa­ko­ji­mų ana­li­zė lei­džia su­pras­ti, ko­kios vai­ko pro­ble­mos ir kaip jam pa­dė­ti, ko­kia­me lyg­me­ny­je spręs­ti pro­ble­mas – jo as­me­ny­bės ar šei­mos, ar san­ty­kiuo­se su ap­lin­ki­niais“, – pa­sa­ko­ja pro­fe­so­rė.

Pa­tir­tis Bes­la­ne

Se­ri­ji­nių pie­ši­nių ir pa­sa­ko­ji­mų me­to­dą I. Ni­kols­ka­ja tai­ko apie 20 me­tų. Jį nau­do­jo kon­sul­tuo­jant vai­kus po Bes­la­no tra­ge­di­jos Šiau­rės Ose­ti­jo­je.

2004 me­tų rug­sė­jo 1-ąją gink­luo­ti už­puo­li­kai, rei­ka­lau­da­mi pri­pa­žin­ti Če­čė­ni­jos ne­prik­lau­so­my­bę ir pa­si­trauk­ti Ru­si­jos ka­ri­nėms pa­jė­goms, už­gro­bė Bes­la­ne mo­kyk­lą, už­mi­na­vo spor­to sa­lę ir lai­kė jo­je įka­li­nę dau­giau ne­gu 1 000 įkai­tų, dau­giau­sia – vai­kų. Tris die­nas tru­kęs iš­puo­lis bai­gė­si tra­giš­kai: dėl spro­gi­mo ir chao­tiš­kos įkai­tų va­da­vi­mo ope­ra­ci­jos žu­vo dau­giau kaip 300 įkai­tų, apie 800 su­žeis­ta.

I. Ni­kols­ka­ja į Bes­la­ną at­va­žia­vo po tra­ge­di­jos praė­jus me­tams ir trims mė­ne­siams.

„Mes dir­bo­me su įkai­tų šei­mo­mis, ku­rio­se tė­vai ar­ba vai­kai bu­vo įkai­tai, dau­ge­lis ma­tė mir­tį. Žmo­nės bu­vo trau­muo­ti, nes bu­vo įka­lin­ti, lai­ky­ti ne­žmo­niš­ko­mis są­ly­go­mis, ne­ga­vo van­dens, juos gra­si­no nu­žu­dy­ti, jei­gu da­rys kaž­ką ne taip“, – pri­si­me­na I. Ni­kols­ka­ja.

Jie pa­ty­rė ne­tek­ties skaus­mą ir bai­mę, kad ga­li žū­ti vi­si šei­mos na­riai, nes bu­vo šei­mų, ku­rios ne­te­ko še­šių vai­kų.

I. Ni­kols­ka­ja pa­sa­ko­ja, kad po tra­ge­di­jos pa­dė­jo daug tarp­tau­ti­nių ir Ru­si­jos or­ga­ni­za­ci­jų, bet pa­gal­ba bu­vo ne­koor­di­nuo­ta, to­dėl vie­ni jos su­lau­kė, ki­ti – ne. „Ra­do­me vai­kų, ku­rie jo­kiems spe­cia­lis­tams ne­bu­vo at­si­vė­rę, to­dėl tė­vai ne­ga­lė­jo su­pras­ti, kas vyks­ta vai­ko dva­sio­je, ką jis iš­gy­ve­no, ko­dėl jis ty­li, ko­dėl pa­si­kei­tė jo el­ge­sys“, – pa­sa­ko­ja pro­fe­so­rė.

Ryš­kiau­sias dar­bo epi­zo­das bu­vo at­ver­ti vai­ko iš­gy­ve­ni­mus jo pa­ties tė­vams. Ki­ta ver­tus, nu­ken­tė­jo ir tė­vai. Jiems pa­si­reiš­kė po­trau­mi­niai su­tri­ki­mai, jie ne­tu­rė­jo jė­gų auk­lė­ti vai­kus. „Jie tar­si pa­tys vir­to vai­kais ir ta­po neaiš­ku, kas kam tu­ri pa­dė­ti: vai­kai – tė­vams ar tė­vai – vai­kams?“ – pri­si­me­na I. Ni­kols­ka­ja.

Bes­la­ne su ko­le­go­mis ji dir­bo sa­vai­tę, ste­bint vie­tos spe­cia­lis­tams, fil­muo­jant, ana­li­zuo­jant me­džia­gą kar­tu. Vai­kų šir­dy­se bu­vo li­kę daug neiš­gy­ven­tų (ne­su­rea­guo­tų) pri­si­mi­ni­mų.

„Jie jau­tė di­de­lę bai­mę, pir­miau­sia – mir­ties. Jie ne­bu­vo iš­gy­ve­nę skaus­mo, ku­rį su­kė­lė ar­ti­mų­jų mir­tys. Vai­kai jau­tė­si neap­sau­go­ti, ypač ta­da, kai šei­ma gy­ve­no už­da­rai, sau­go­jo vai­ką nuo išo­ri­nio pa­sau­lio.

Jie jau­tė mil­ži­niš­ką kal­tės jaus­mą, kad li­ko gy­vi, o ki­ti vai­kai mi­rė. Neiš­ken­tė­tas skaus­mas juos tar­si įka­li­no to­je sun­kio­je si­tua­ci­jo­je“, – pa­sa­ko­ja I. Ni­kols­ka­ja.

Spe­cia­lis­tai sie­kė su­pras­ti, ko­kie vai­kų vi­di­niai iš­tek­liai, į ką jie ga­li at­si­rem­ti: vie­nas ti­ki die­vu, ki­tas – tuo, kad vis­kas bū­ti­nai pa­si­seks, ar­ba, kad vy­rai vis tiek tu­ri nu­ga­lė­ti.

Vai­kai jau­tė ir stip­rų no­rą at­ker­šy­ti, daž­nai pie­šė žmo­gų, ku­ris nu­ga­li te­ro­ris­tą. „Bet at­ker­šy­ti rei­kia pie­ši­ny­je“, – sa­ko I. Ni­kols­ka­ja.

Rei­kė­jo pel­ny­ti pa­si­ti­kė­ji­mą

I. Ni­kols­ka­ja su ko­le­go­mis tre­jus me­tus ren­gė psi­cho­lo­gus dirb­ti Če­čė­ni­jo­je po ka­ro. „Bu­vo su­griau­tos abi psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nės, vi­so­je res­pub­li­ko­je bu­vo vie­nas vai­kų psi­chiat­ras, vie­nas lo­go­pe­das, ma­žai me­di­kų. Mo­ni­to­rin­gas, ku­rį at­li­ko UNI­CEF, pa­ro­dė, jog apie 30 pro­cen­tų vai­kų tu­ri po­trau­mi­nio stre­so simp­to­mų: jau­čia bai­mes, su­tri­kęs mie­gas, aki­vaiz­dūs ki­ti kli­ni­ki­niai su­tri­ki­mai“, – apie si­tua­ci­ją Če­čė­ni­jo­je pa­sa­ko­ja moks­li­nin­kė.

Ka­dan­gi pa­reng­ti vai­kų gy­dy­to­jus – il­gas ir sun­kus pro­ce­sas, bu­vo ren­gia­mi psi­cho­lo­gai – kiek­vie­nam Če­čė­ni­jos re­gio­nui po 2-3 spe­cia­lis­tus, ku­rie dirb­tų mo­kyk­lų psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos ir rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ruo­se.

I. Ni­kols­ka­ja pri­pa­žįs­ta, kad bu­vo sun­ku, nes rei­kė­jo pel­ny­ti ki­tos et­ni­nės gru­pės, ki­tos re­li­gi­jos žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą.

„UNI­CEF dė­ka pro­gra­ma bu­vo įgy­ven­din­ta, psi­cho­lo­gai pa­reng­ti, cent­rai ati­da­ry­ti, – pa­sa­ko­jo spe­cia­lis­tė. – Bet psi­cho­lo­gai, ku­riuos ren­gė­me, taip pat iš­gy­ve­no ka­ro veiks­mus, kaž­kas bu­vo kon­tū­zi­tas, kaž­kas pra­ra­do ar­ti­muo­sius, iš­gy­ve­no bai­mę, kad juos ga­li paim­ti įkai­tais. In­di­vi­dua­lių kon­sul­ta­ci­jų me­tu te­ko pa­dė­ti jiems at­si­kra­ty­ti sun­kių iš­gy­ve­ni­mų. Ypač su­dė­tin­ga bu­vo su vy­rais. Kad jie at­si­ver­tų – la­bai di­de­lis pa­sie­ki­mas.“

I. Ni­kols­ka­ja dir­bo Azer­bai­dža­no pu­sė­je po įvy­kių Kal­nų Ka­ra­ba­che. UNI­CEF pa­kvie­tė įver­tin­ti vai­kų, per 20 me­tų gi­mu­sių pa­bė­gė­lių šei­mo­se, būk­lę. Spe­cia­lis­tai lan­kė šei­mas na­muo­se, ba­ra­kuo­se – da­lies pa­bė­gė­lių gy­ve­ni­mo są­ly­gos bu­vo la­bai var­ga­nos.

Pa­bė­gė­lių vai­kai iš­si­sky­rė no­ru gy­ven­ti – įgy­ti iš­si­la­vi­ni­mą, ras­ti dar­bą, ke­liau­ti. Jie tu­rė­jo pla­nų, bet ne vi­sa­da ga­li­my­bių. I. Ni­kols­ka­ja paaiš­ki­na: vie­na ver­tus – jie gy­ve­na la­bai ri­bo­to­je te­ri­to­ri­jo­je, ki­ta ver­tus, šei­ma ne­no­ri, kad vai­kas va­žiuo­tų gy­ven­ti, pa­vyz­džiui, į Tur­ki­ją, bet no­ri, kad jis im­tų gink­lą ir ko­vo­tų dėl sa­vo že­mės.

„Daž­nai vai­kai ne­ga­li gy­ven­ti taip, kaip jie no­ri, o tu­ri gy­ven­ti taip, kaip no­ri tė­vai. O tai – griau­nan­ti si­tua­ci­ja“, – sa­ko spe­cia­lis­tė.

Svar­bu, kas esi

I. Ni­kols­ka­ja ne­ma­no, kad ka­rą, te­ro­riz­mą pa­ty­rę vai­kai vė­liau pa­tys bū­ti­nai im­sis gink­lo: „Te­ro­ris­tai ga­li už­ver­buo­ti įvai­rius žmo­nes. Svar­bu, kad tė­vai ne­pa­lik­tų vai­kų vie­ni­šų, ne­mes­tų jų dėl vers­lo, ke­lio­nių. Ypač paaug­lys­tė­je svar­bu bū­ti vai­ko drau­gu. Jei­gu tė­vai prii­ma vai­ko ver­ty­bes ir da­li­ja­si sa­vo­sio­mis, to­kių pa­vo­jų tie­siog ne­bus. Juk žmo­nės, ku­rie iš­gy­ve­no Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ne­ta­po žu­di­kais, nors ma­tė žu­dy­nes.“

Ku­riai teo­ri­jai ji pri­tar­tų: kad žmo­gus iš pri­gim­ties yra ag­re­sy­vus, tu­ri žu­di­ko ins­tink­tą, ar kad žmo­gaus pri­gim­tis yra tai­ki, jis – ve­ge­ta­ras ir jam ne­rei­kia žu­dy­ti?

„Z. Froi­das tei­gė, kad žmo­gus tu­ri du ins­tink­tus: sek­sua­li­nį, gi­mi­nei pra­tęs­ti, ir – ag­re­si­jos, kad iš­si­ko­vo­tų vie­tą po sau­le. Jei­gu žmo­gus jau­čia sek­sua­li­nį po­trau­kį, jis ne­bū­ti­nai taps sek­sua­li­niu ma­nia­ku. Jis ga­li pa­ra­šy­ti mei­lės ro­ma­ną ar su­reng­ti ero­ti­nių nuo­trau­kų pa­ro­dą, – paaiš­ki­na I. Ni­kols­ka­ja. – Žmo­gaus ag­re­si­ja ga­li bū­ti iš­reikš­ta pro­fe­si­nė­je, spor­to, po­li­ti­nė­je veik­lo­je ar dar ki­tur. Ne­bū­ti­na im­ti gink­lą ir kaž­ką su­nai­kin­ti.“

Žvelg­da­ma į glo­ba­laus pa­sau­lio iš­šū­kius, I. Ni­kols­ka­ja pri­pa­žįs­ta, kad žmo­gui svar­bus jo iden­ti­te­tas: „Jis tu­ri jaus­tis sa­vo tau­tos na­riu, o ne pa­sau­lio žmo­gu­mi. Jis tu­ri ži­no­ti, kur jo šak­nys, jo pro­tė­vių ka­pai. Bet žmo­gus tu­ri bū­ti at­vi­ras ir nau­jam bend­ra­vi­mui su ki­tos re­li­gi­jos, ki­tos kul­tū­ros žmo­nė­mis“.

Ji tai pa­ly­gi­na su šei­ma: kiek­vie­nas šei­mos na­rys tu­ri jaus­tis jos da­li­mi, bū­ti my­li­mas ir ger­bia­mas, bet rea­li­zuo­ti sa­ve taip, kaip jis no­ri.

Glo­ba­li­za­ci­ja, jos žo­džiais, ver­čia žmo­gų pa­mirš­ti sa­vo šak­nis: „Tai žmo­gui yra pa­vo­jin­ga, nes jį leng­va išim­ti iš šei­mos, jis ne­ži­no, kas yra – ber­niu­kas ar mer­gai­tė, kas jo ma­ma ir tė­tis, nes jis tu­ri tik tė­vus“.

Ji su­pran­ta, ko­dėl Lie­tu­vai svar­bus vals­ty­bės, kul­tū­ros, tau­tos iš­sau­go­ji­mas. „Ru­si­jo­je to anks­čiau ne­bu­vo, ma­ny­ta, kad Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jo­je vi­sos tau­tos gy­ve­na drau­giš­kai ir tai yra ša­lies tur­tas. Pas­ku­ti­niais me­tais im­ta gin­ti sa­vo su­ve­re­ni­te­tą. Pas mus daž­nai ne­ga­li sa­ky­ti, kad esi ru­sas, sa­kai, kad esi Ru­si­jos gy­ven­to­jas ("ro­si­ja­nin"), kad neį­žeis­tum ki­ta­tau­čių“, – pa­sa­ko­ja I. Ni­kols­ka­ja ir pa­si­da­li­ja as­me­ni­ne di­le­ma: „Ma­no tė­tis – čiu­va­šas, ma­ma – pu­siau ru­sė, po ket­vir­tį – len­kė ir uk­rai­nie­tė. Aš gi­miau Lie­tu­vo­je, kal­bu lie­tu­viš­kai, mo­kiau­si ang­liš­ko­je mo­kyk­lo­je, iš­va­žia­vau į Ru­si­ją. Il­gai ne­su­si­vo­kiau, kas aš esu.“

Vai­kų pro­ble­mos vi­sur pa­na­šios

Pa­ty­ru­si vai­kų psi­cho­te­ra­pi­jos spe­cia­lis­tė I. Ni­kols­ka­ja sa­ko, kad nė­ra iš­skir­ti­nių pro­ble­mų, su ku­rio­mis su­si­du­ria vai­kai tik Ru­si­jo­je.

„Vai­kai gims­ta šei­mo­je, to­dėl pir­mo­ji pro­ble­mų gru­pė yra su­si­ju­si su san­ty­kiais šei­mo­je, pa­vyz­džiui, vai­kui at­ro­do, kad jo ne­my­li, ne­ten­ki­na jo po­rei­kių, ke­lia per di­de­lius rei­ka­la­vi­mus. Vė­liau ky­la konf­lik­tai su tė­vais ar tė­vų pro­ble­mos, ku­rios at­si­spin­di vai­ko el­ge­sy­je, kri­zi­nės si­tua­ci­jos – ar­ti­mo žmo­gaus li­ga ar mir­tis“, – var­di­ja spe­cia­lis­tė.

Jos nuo­mo­ne, šian­dien ne tik tė­vų per­dė­tas užim­tu­mas truk­do tin­ka­mai ug­dy­ti vai­kus. „Ir vai­kai ga­li ne­tu­rė­ti po­rei­kio bend­rau­ti su tė­vais, nes jie dau­ge­ly­je sri­čių len­kia sa­vo tė­vus, su jais nė­ra apie ką kal­bė­ti“, – sa­ko I. Ni­kols­ka­ja. Ji ak­cen­tuo­ja, kad vai­kus ir tė­vus su­bu­ria bend­ra veik­la: gal jiems įdo­mu va­ži­nė­tis dvi­ra­čiu, gal jie mėgs­ta žiū­rė­ti fil­mus, žve­jo­ti ir pa­na­šiai.

„Šei­ma cha­rak­te­ri­zuo­ja­ma pa­gal bend­ru­mo ir adap­ta­ci­jos kri­te­ri­jų: kai šei­mos na­riai tu­ri bend­ros veik­los, jie mo­ka vie­nas prie ki­to pri­si­tai­ky­ti. To­dėl psi­cho­lo­gai sten­gia­si ir su­bur­ti, ir adap­tuo­ti. Psi­cho­lo­gas – de­ry­bi­nin­kas, iš­šif­ruo­to­jas. Jis sie­kia, kad vie­no po­rei­kiai tap­tų ir ki­to šei­mos na­rio po­rei­kiais“, – sa­ko spe­cia­lis­tė.

Sa­vo šei­mo­je ji sa­ko ne­bu­vu­si psi­cho­lo­ge. Užau­gi­no du vai­kus, džiau­gia­si pen­kiais anū­kais. „Vi­sa­da su­pra­tau, kad vai­kai tu­ri tu­rė­ti drau­gų, kad drau­gai ga­li atei­ti į na­mus. Tai svar­bu, nes tė­vams ne­rei­kia ne­ri­mau­ti, kur jų vai­kai, ant­ra – vai­kai pa­si­ti­ki tė­vais, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si psi­cho­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­rė. – Na­mai vi­sa­da bu­vo vai­kų na­mais.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

PA­TIR­TIS: Psi­cho­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­rė pro­fe­so­rė Iri­na Mi­chai­lov­na Ni­kols­ka­ja sa­ko, kad pa­tir­tis Bes­la­ne liks at­min­ty­je vi­sam gy­ve­ni­mui.

PRI­SI­MI­NI­MAI: Šiau­liuo­se Iri­nai Ni­kols­ka­jai te­ko lan­ky­tis dar vai­kys­tė­je: pir­mą kar­tą – plau­ki­mo var­žy­bo­se, ant­rą – ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je, ku­rio­je ji ta­po ge­riau­sia ma­te­ma­ti­ke. Iki šiol pri­si­me­na do­va­nų ga­vu­si lė­lę, ku­ria žai­dė ir jos duk­ra, o da­bar ir jos anū­kė.