Naujausios
Tinginystė nesvetima niekam
Ar dažnai sau sakote: „Tingiu, nieko negaliu daryti“? Kodėl jaunystėje žmonės — aktyvūs, o vyresniame amžiuje nebenori judėti? Kas ta tinginystė — gyvenimo būdas, liga? Gal kartais tingėti yra sveika?
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Ar reikia patinginiauti?
Vasarą tingisi dirbti, nes saulė vilioja atostogauti, pavasarį jėgos išsekusios, rudenį apima melancholija, nes trūksta šviesos, — tinginystei priežasčių yra daugybė.
Šiaulietė dailininkė Reda Uogintienė mano, jog laikas, kai „nieko nedarai“ atneša naudos.
„Dabar sau jau leidžiu pasakyti “tingiu“, — prisipažįsta dailininkė. — Anksčiau neleisdavau, nes visos dienos buvo užimtos: šeima, buitis, daugybė darbų. Kai vaikai užauginti ir gyvenimas “susitupėjęs“, nieko neveikimas kartais duoda daugiau naudos, nei isteriškas lakstymas.“
Ramybė, „nieko negalvojimas“ padeda pagrindą kūrybiniam atradimui: “Po to viską padarai su kaupu — geriau ir daugiau.“
Tikroji tinginystė, anot R. Uogintienės, nėra svetima ir kūrybos žmonėms: „Atvažiuoja pažįstamas iš Amerikos, žinai, kad buvo perspektyvus kūrėjas, turi gerų galimybių dėstyti universitetuose, bet tik važinėja po pasaulį. Gražiai gyventi — nuostabu. Mes to negalime sau leisti, bet kitur žmonės taip gyvena.“
Du sūnus išauginusi dailininkė jų nelepino. Abu su vyru mokė juos savarankiškai tvarkytis. Dirbti didelių fizinių darbų sūnums neteko: „Bet jiems tai nepakenkė, jeigu reikia, intensyviai dirba.“
Anot R. Uogintienės, būna periodų, kai ne tik galvą turi pailsinti — negali dirbti: „Svarstai, ar persivalgei, ar vitaminų stoka? Bėgi vitaminų pirkti — nepadeda. Sportuoti pradedi — vis tiek nėra to užtaiso.“
„Tingiu, kai sergu“
Ūkininkas Ritas Kvietkus, išgirdęs klausimą, ar kada nors tingi, net nutyla iš nuostabos: „Na, ir klausimas. Gal tik nuo per didelio darbų kiekio? Bet aš tinginiauju tik tada, kai sergu.“
Kaime, anot jo, tinginių netrūksta — „darbas ant kiemo, bet per bambalius iki jo prieiti negali“.
Vasarą ūkininkas samdo uogų rinkti miestiečius. Ar daug tarp jų darbštaus jaunimo? Mato visokio. Vieni nori dirbti ir užsidirbti. Nori džinsų, kitų daiktų — tai geras stimulas uoliai dirbti. Kiti atvažiuoja „prastumti“ laiko. Treti tik dėl to, kad tėvai siunčia. “Uogas skina mobiliojo telefono iš rankų nepaleisdami, o po to piktinasi, kad mažai uždirbo.“
Ar žemės darbai nesuteikia energijos? „Miestiečiui, kuris kapstosi po žemę soduose, — galbūt, — sako ūkininkas. — Jie atgaiva tam, kuris sėdimą darbą dirba. O kaimo žmogui žemės darbai — rutina.“
Tingėti žmogiška
Psichologė Nijolė Liubinskienė sako, jog tingumas — žmogiška savybė. Vieni žmonės yra darbštesni, kiti — tingesni. Šios savybės jau vaikystėje išryškėja ir jų atžvilgiu žmogus visą gyvenimą išlieka toks pat. Bet kodėl su amžiumi tampame tingesni?
„Tingumu to nevadinčiau, — sako psichologė. — Su amžiumi lėtėja fiziologiniai procesai ir prisideda išmintis. Tas virsmas, nenoras, kur nors eiti ar ką nors daryti, atsiranda dėl to, kad keičiasi vertybės. Nesinori ne todėl, kad esi tingus, o todėl, kad nebeįžvelgi tame prasmės. Nebelieka motyvacijos “taškytis“. Kitų žmonių nuo savęs neatstumi, bet žvilgsnis į save gilėja, pats sau pasidarai svarbesnis. Kitur dedi akcentus.“
Anot jos, yra geras pasakymas: „Tuščiai praleistas laikas nėra tuščiai praleistas laikas“.
„Tai ypač tinka kūrybos žmogui, — sako psichologė. — Ir bet kuriam kitam, kuris linkęs apgalvoti, įprasminti savo veiksmus. Tokiam žmogui tuščiai praleisto laiko nėra.“
Žmogaus aktyvumą lemia ir fiziologiniai svyravimai. Hipotonikas, pavyzdžiui, iš ryto negali imtis rutiniškos veiklos, aktyvesnis būna tarp 11 ir 13 valandos.
Aktyvumas priklauso ir nuo paros, ir nuo metų laikų. Ypač rudenį, kai ateina tamsusis laikas, aktyvumas krenta.
„Man pačiai sunku rudenį, kai penktą valandą vakaro būna tamsu, sunku suvokti, jog dar tik 17 valanda“, — prisipažįsta N. Liubinskienė.
Slypi ir nuovargis, ir liga
Už žodžių „nieko nedarysiu“, anot psichologės, gali slypėti ir nuovargis — ypač po įtemptos darbo savaitės. Taip pat — ligos.
„Išoriškai gali atrodyti, kad žmogus tingi, esant depresiniam sindromui ir psichikos sutrikimams, — sako psichologė. — Tada vienas iš svarbiausių požymių yra valios sutrikimas. Žmogus blogai jaučiasi, yra sustingęs, nieko nenori veikti, nors pats suvokia, kad tai yra blogai.
Bandai jį stimuliuoti kažkokia veikla, bet jis negali, valia sutrikusi. Depresija sergančio dažnai artimieji klausia: „Tu ką, tingi?“. Bet žmogus negali nieko daryti, visi procesai būna sulėtėję. Tokiais atvejais būtinas gydymas.“
Kitais atvejais psichologė pataria pirmiausia įvertinti, ar tai iš tiesų yra tinginystė, ar chroniškas nuovargis?
„Kai klausi savęs, kodėl aš to nedarau, kodėl tingiu, dažnai paaiškėja, kad neturiu motyvacijos tai veiklai“, — sako N. Liubinskienė.
Kodėl, pavyzdžiui, vaikus, ypač paauglius, tėvams nuolat tenka ragina daryti buities darbus, o jie juos stumia tolyn: „Ar dabar to reikia, tuoj? Paskui. Kam lovą kloti, jeigu reikės vakare gulti?“
Vaikai „tingi“, nes rutininiuose buities darbuose nemato prasmės. Tačiau, anot psichologės, svarbu, kad jie mokėtų tuos darbus dirbti.
„Vaikai yra smalsūs, kūrybingi, užimti kitais dalykais. Bet panašiai motyvacijos darbui gali stigti ir suaugusiems, — sako psichologė. — Nelimpa koks darbas prie širdies, ir nėra motyvacijos jį pradėti. Bet kai sau atsakai į klausimą, kodėl nesiimi darbo, kodėl tos pradžios nėra, tada lengviau ir eiti į pradžią.“
Jeigu neveiklumas tampa chronišku, gali padėti dienos režimas. Iš vakaro savo dienotvarkę reikėtų surašyti ant lapelio ar iš ryto apmąstyti.
„Kai dienotvarkė stabilizuojasi, kai žmogus jos laikosi, atsiranda automatiškais veiklumas“, — sako psichologė.
Darbą pradėti padeda ir ritualai — kavos puodelis, darbo aplinkos sutvarkymas. Bet vieni gali dirbti tik prie tvarkingo stalo, o kiti — tik kai ant jo karaliauja kūrybinė netvarka.
N. Liubinskienė teigimu, vieno recepto visiems nėra. Pati sau taip pat kartais pasako „tingiu“: “Tada prisimenu vienoje knygoje perskaitytą “receptą“ — pasakyti sau: “Kelkis, markize, tavęs laukia dideli darbai“. Susigalvoju kokį gražų darbą, ir keliuosi“.
TINGINYSTĖ: Patinginiauti mėgsta ne tik katinai — patys didžiausi darbštuoliai kartais sau pasako: „Tingiu“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PATARIMAS: Psichologė Nijolė Liubinskienė pataria tinginystę įveikti dienos režimu: iš vakaro ar ryte apgalvoti, ką darysi, kokius darbus, kokią valandą nuveiksi.
DARBAS: Ūkininkas Ritas Kvietkus prisipažįsta, jog per darbus nėra kada tingėti: „Aš tingiu tik tada, kai sergu“.
KŪRYBA: Dailininkė Reda Uogintienė sako, jog ramybė yra geriau nei chaotiškas isteriškas judėjimas.
Redakcijos arcyvo nuotr.