Naujausios
Šuo vedlys – per brangus Lietuvos akliesiems
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Pakruojo filialo nariams surengtas susitikimas su nereginčiu rygiečiu ir jam orientuotis aplinkoje padedančiu šunimi vedliu. Lietuvoje tokios pagalbos aklieji neturi.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Visuomeninio judėjimo „Šunų servisas Teodoras“ atstovas Aleksejus Volkovas iš Rygos (Latvija) pasakojo, kaip šunys – aklųjų pagalbininkai – parenkami ir treniruojami.
Rygietis susirinkusiems demonstravo, kaip labradorų veislės Teodoras suranda šeimininkui laisvą vietą atsisėsti, duris iš patalpos.
Po traumos beveik visiškai apakusiam A. Volkovui reikėjo iš naujo prisitaikyti gyventi visuomenėje, susigrąžinti socialinius įgūdžius.
Vyras pasakojo, kad galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime, užsiimti veikla žymiai išsiplėtė, kai jam į pagalbininkus valstybė skyrė specialiai apmokytą šunį vedlį.
Toks šuo Latvijoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, turi teisę važiuoti visuomeniniu transportu, skristi lėktuvu, padėti neregiui orientuotis, atėjus tvarkyti reikalų į įstaigas ar lankantis parduotuvėse, kavinėse, kitose viešose vietose.
Specialiai mokomų šunų vedlių statusas prilyginamas tarnaujantiems policijoje, jų paruošimas užtrunka metus ar dvejus ir yra brangus.
„Tokių valstybinių šunų vedlių, kaip Teodoras, Latvijoje tėra trys. Valstybė skiria maistpinigius jiems išlaikyti. Keturkojų vedlių žymiai daugiau, apie penkiasdešimt, yra Suomijoje, daug jų paruošiama JAV. Lietuvoje nėra nė vieno tokio šuns, galinčio pagerinti aklųjų gyvenimo kokybę, padedančio jiems išeiti į visuomenę“, – sakė redakcijai LASS Pakruojo filialo pirmininkė Kristina Butkevičienė.
Vadovės žiniomis, Lietuvoje susiklosčiusi nuostata, kad pigiau pasamdyti neregį lydintį žmogų, nei paruošti nuolat padedantį šunį vedlį.
Renatos BUDRIENĖS nuotr.
PADĖJĖJAS: Regėjimo netekusiam Alesejui Volkovui specialiai apmokytas šuo vedlys padėjo grįžti į visuomenę.