Pirmoji pagalba: kaip padėti, kad nepakenktume

Pirmoji pagalba: kaip padėti, kad nepakenktume

Pir­mo­ji pa­gal­ba: kaip pa­dė­ti, kad ne­pa­kenk­tu­me

Daž­nas yra ma­tęs gat­vė­je su­kniu­bu­sį žmo­gų, tik ar vi­si iš­drįs­ta­me priei­ti, pa­dė­ti ar bent iš­kvies­ti pa­gal­bą? Pir­mo­sios pa­gal­bos kur­sus ve­dan­ti Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus drau­gi­jos Šiau­lių sky­riaus at­sto­vė Ilo­na Son­gai­lie­nė pa­nei­gia kai ku­riuos įsi­šak­ni­ju­sius pir­mo­sios pa­gal­bos mi­tus.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

„Išk­vies­ki­te kas nors pa­gal­bą!“

I. Son­gai­lie­nei ne kar­tą yra te­kę su­teik­ti pir­mą­ją pa­gal­bą gat­vė­je nu­kri­tu­siam žmo­gui. Daž­nai tai bu­vo al­ko­ho­li­kai, ka­muo­ja­mi abs­ti­nen­ci­jos prie­puo­lių.

„Lie­tu­viai yra be ga­lo ge­ri žmo­nės, – sa­ko I. Son­gai­lie­nė ir šyp­so­da­ma­si pri­du­ria: – Ir la­bai smal­sūs. Prie gu­lin­čio žmo­gaus grei­tai su­si­ren­ka bū­re­lis.“

Pir­miau­sia, ką rei­kė­tų pa­da­ry­ti pa­ma­čius nu­ken­tė­ju­sį žmo­gų, – tai įver­tin­ti si­tua­ci­ją: ar pul­da­mas gel­bė­ti ne­pa­kenk­siu sau (ne­nus­kę­siu, ne­nu­deg­siu, neap­si­nuo­dy­siu ir pan.). Ant­ras žings­nis – įver­tin­ti nu­ken­tė­ju­sio­jo są­mo­nę. Jei­gu žmo­gus są­mo­nin­gas, pa­klaus­ki­te, kas at­si­ti­ko, ar rei­ka­lin­ga pa­gal­ba.

I. Son­gai­lie­nė pa­ta­ria ne­pul­ti gai­vin­ti ar teik­ti ki­tą pa­gal­bą są­mo­nin­gam žmo­gui, jei­gu jis to ne­no­ri. Jei ma­to­te, kad nu­ken­tė­ju­sio­jo gy­vy­bei gre­sia pa­vo­jus, iš­kvies­ki­te grei­tą­ją pa­gal­bą.

„Nie­ka­da ne­sa­ky­ki­te: „Išk­vies­ki­te kas nors pa­gal­bą!“ Ši fra­zė su­ke­lia tik­rą su­maiš­tį. Žmo­nės daž­nai pa­si­me­ta ir žiū­ri vie­nas į ki­tą ar­ba vi­si iš kar­to puo­la skam­bin­ti. Kreip­ki­tės į konk­re­tų žmo­gų“, – sa­ko spe­cia­lis­tė.

Daž­nai yra te­kę gir­dė­ti pik­tų skun­dų, jog pa­skam­bi­nus į grei­tą­ją pa­gal­bą dis­pe­če­rė klau­si­nė­ja įvai­rių da­ly­kų vie­toj to, kad siųs­tų pa­gal­bą.

I. Son­gai­lie­nė pa­žy­mi, jog ope­ra­to­rius klau­si­nė­ja no­rė­da­mas pa­dė­ti ir nu­ra­min­ti, ta­čiau sig­na­lą grei­to­sios pa­gal­bos ko­man­dai jis jau bū­na per­da­vęs. „Ne­pa­ni­kuo­ki­te ir ne­si­pik­tin­ki­te, o kal­bė­ki­tės su dis­pe­če­riu, ir ra­ge­lį pa­dė­ki­te tik ta­da, kai po­kal­bį baigs jis“, – pa­ta­rė specialistė.

Epi­lep­ti­kui į bur­ną šaukš­tų ne­ki­ša

Dar ga­jus mi­tas, jog epi­lep­si­jos prie­puo­lio iš­tik­tam žmo­gui į bur­ną rei­kia kiš­ti šaukš­tą ar ki­tą daik­tą, kad jis ne­pri­si­kąs­tų lie­žu­vio.

„Ne­ga­li­ma nie­ko kiš­ti li­go­niui į bur­ną. Jis ga­li rim­tai su­si­ža­lo­ti ar pa­spring­ti“, – įspė­ja spe­cia­lis­tė ir pa­ta­ria pir­miau­sia at­lais­vin­ti li­go­nio dra­bu­žius, pa­vers­ti jį ant šo­no, po gal­va pa­dė­ti minkš­tą daik­tą ir pa­trauk­ti ga­lin­čius su­ža­lo­ti daik­tus.

Jei­gu prie­puo­lis ypač stip­rus, rei­kia at­si­klaup­ti už li­go­nio gal­vos ir stip­riai ją suim­ti, kad žmo­gus jos ne­su­si­ža­lo­tų.

Ne­rei­kia slo­pin­ti trau­ku­lių, da­ry­ti dirb­ti­nio kvė­pa­vi­mo, krū­ti­nės pa­spau­di­mų. Pa­si­bai­gus trau­ku­liams, li­go­nis pa­pras­tai nu­rims­ta ir už­mie­ga.

Svar­bu su­stab­dy­ti krau­ja­vi­mą

Jei­gu tek­tų pa­dė­ti stip­riai krau­juo­jan­čiam žmo­gui, I. Son­gai­lie­nė pa­ta­ria mū­vė­ti vien­kar­ti­nes gu­mi­nes pirš­ti­nes ar­ba po­lie­ti­le­li­nius mai­še­lius, sau­gan­tis už­krės­ti sa­vo krau­ją.

Vis dar įsi­vaiz­duo­ja­ma, jog jei­gu iš žaiz­dos stip­riai krau­juo­ja, virš jos rei­kia stip­riai su­verž­ti tvars­čiu. Spe­cia­lis­tė sa­ko, kad taip ga­li­me tik pa­kenk­ti.

Jei­gu yra stip­rus krau­ja­vi­mas, ant žaiz­dos rei­kia už­dė­ti bin­to vo­le­lį ar ki­tą kie­tą daik­tą (kri­ti­niu at­ve­ju tin­ka net ak­me­nu­kas, deg­tu­kų dė­žu­tė ir pan.), su­tvars­ty­ti ne per stip­riai, kad po tvars­čiu bū­tų ga­li­ma už­kiš­ti ma­žą­jį pirš­tą, ir pa­kel­ti su­žeis­tą vie­tą, kad į ją ma­žiau plūs­tų krau­jas. Jei­gu krau­jas vis dar sun­kia­si, rei­kia už­dė­ti ant­rą spau­džia­mą­jį tvars­tį.

Ver­žia­mą­jį tvars­tį ga­li­ma nau­do­ti tik tuo­met, jei ga­lū­nė nu­trauk­ta.

I. Son­gai­lie­nė ma­to, kad vis dar žmo­nės, pra­dė­jus krau­juo­ti iš no­sies, už­ver­čia gal­vą. To da­ry­ti ne­pa­tar­ti­na. Šner­vę, iš ku­rios krau­juo­ja, rei­kia už­kimš­ti va­ta ar už­spaus­ti pirš­tais, ant no­sies dė­ti šal­tą komp­re­są ir pa­lauk­ti, kol krau­ja­vi­mas liau­sis. Po to dar bent dvi va­lan­das ne­krapš­ty­ti no­sies, nes krau­ja­gys­lės vis dar bū­na leng­vai pa­žei­džia­mos.

Ga­na daž­na bui­ty­je pa­si­tai­kan­ti trau­ma – nu­de­gi­mas. I. Son­gai­lie­nė pa­žy­mi, jog nu­de­gu­sios vie­tos ne­ga­li­ma kiš­ti po le­di­niu van­de­niu. Vė­sin­ti rei­kia drung­nu van­de­niu apie 15 mi­nu­čių. Pūs­lių ne­ga­li­ma pra­dur­ti dėl in­fek­ci­jos. Nu­de­gu­sių vie­tų ne­ga­li­ma tep­ti jo­kiais rie­ba­lais.

Užsp­rin­gu­sio žmo­gaus gel­bė­ji­mas

Kai žmo­gus pa­springs­ta, daž­nai puo­la­me jam dau­žy­ti per nu­ga­rą. I. Son­gai­lie­nė at­krei­pia dė­me­sį, kad žmo­gui, ku­ris ga­li kvė­puo­ti ir ko­sė­ti, jo­kios pa­gal­bos ne­rei­kia. Stip­rus ko­su­lys yra ge­riau­sia sve­tim­kū­nio pa­ša­li­ni­mo prie­mo­nė.

Jei­gu žmo­gus rim­tai už­sprin­go ir ne­ga­li iš­si­ko­sė­ti, rei­kia pen­kis kar­tus stuk­te­lė­ti tarp men­čių (bet ne muš­ti!). Jei­gu ir tai ne­pa­de­da, at­lik­ti pen­kis spus­te­lė­ji­mus vir­šu­ti­nė­je pil­vo sri­ty­je. At­sis­to­ti nu­ken­tė­ju­sia­jam už nu­ga­ros ir su­nė­rus sa­vo ran­kas į kumš­tį virš bam­bos tarp šon­kau­lių spus­te­lė­ti slys­tant į vir­šų.

Gelbs­tint už­sprin­gu­sį ma­žą vai­ką vis dar dau­ge­lis įsi­vaiz­duo­ja, kad rei­kia paim­ti už ko­jy­čių ir pa­pur­ty­ti že­myn gal­va. Pa­sak I. Son­gai­lie­nės, taip ga­li­ma su­ža­lo­ti vai­kui gal­vą.

Jei­gu ma­žy­lis sve­tim­kū­nio neiš­ko­sė­ja pa­ts, tuo­met jį rei­kia pa­si­gul­dy­ti išil­gai ant ke­lių vos vos že­myn gal­va, kai­re ran­ka suim­ti už apa­ti­nio žan­di­kau­lio tam, jog bū­tų at­vi­ri kvė­pa­vi­mo ta­kai, ir de­ši­nės ran­kos del­nu ar dil­biu pen­kis kar­tus grei­tai spus­te­lė­ti tarp men­čių slys­tant į vir­šų.

Jei­gu vis dar sve­tim­kū­nis ne­pa­si­ša­li­na, ap­vers­ti kū­di­kį ir pa­na­šų ju­de­sį da­ry­ti tarp spe­ne­lių.

Jei­gu ne­pa­si­se­ka iš kar­to, veiks­mus bū­ti­na kar­to­ti, kol at­vyks pa­gal­ba.

In­sul­tas ar in­fark­tas?

Nuo to, ar įta­ria­me in­sul­tą ar in­fark­tą, pri­klau­sys, kaip gel­bė­si­me žmo­gų. In­fark­to at­ve­ju ge­riau­sia li­go­nio kū­no pa­dė­tis – pu­siau sė­di­ma, šiek tiek pa­ke­liant ke­lius. In­sul­to at­ve­ju – gu­li­ma, po gal­va ir pe­čiais pa­de­dant neaukš­tą minkš­tą pa­grin­dą.

In­fark­tą ga­li­me įtar­ti, jei­gu žmo­gus jau­čia krū­ti­nės spau­di­mą, sun­ku­mą, skaus­mą. Skaus­mas ga­li plis­ti į bet ku­rį pe­tį, apa­ti­nį žan­di­kau­lį ir vis stip­rė­ti. Taip pat ga­li svaig­ti gal­va, py­kin­ti, ka­muo­ti du­su­lys.

In­sul­tą pa­de­da at­pa­žin­ti pa­si­kei­tu­si mi­mi­ka (nu­ka­ręs vie­nas lū­pų kam­pas), su­tri­ku­si kal­ba, li­go­nis ne­ga­li pa­kel­ti vie­nos pu­sės ga­lū­nių, stip­rus gal­vos skaus­mas, są­mo­nės su­tri­ki­mas.

Bet ku­riuo at­ve­ju bū­ti­na kvies­ti grei­tą­ją pa­gal­bą, o li­go­nį nu­ra­min­ti ir ste­bė­ti jo būk­lę. In­fark­to at­ve­ju ga­li­ma su­gir­dy­ti as­pi­ri­no tab­le­tę.

I. Son­gai­lie­nė duo­da dar vie­ną pa­ta­ri­mą: jei­gu žmo­gui dėl kaž­ko­kių prie­žas­čių pa­si­da­rė blo­ga ir jis ga­li ne­tek­ti są­mo­nės, bū­ti­na pa­gul­dy­ti ant že­mės ir pa­kel­ti ga­lū­nes aukš­čiau šir­dies ly­gio maž­daug 30 cen­ti­met­rų. Tuo­met dau­giau krau­jo pri­te­ka į sme­ge­nis, ir žmo­gus ne­pra­ran­da są­mo­nės.

Lie­tu­vo­je vis dar gai­vi­na­ma ran­ko­mis

Nors nau­jau­siuo­se pir­mo­sios pa­gal­bos tei­ki­mo va­do­vuo­se ra­šo­ma, kaip teik­ti pa­gal­bą de­fib­ri­lia­to­riu­mi (apa­ra­tu, pa­de­dan­čiu at­kur­ti nor­ma­lų šir­dies dar­bą), ta­čiau mū­sų ša­ly­je re­to­je įstai­go­je to­kį da­ly­ką ras­tum.

I. Son­gai­lie­nė pri­si­me­na ku­rio­ziš­ką si­tua­ci­ją, prieš ke­le­rius me­tus nu­ti­ku­sią Ai­ri­jo­je. Šiau­lie­tei kar­tu su dar ke­liais lie­tu­viais te­ko at­sto­vau­ti ša­liai Eu­ro­pos Są­jun­gos pir­mo­sios pa­gal­bos var­žy­bo­se. Vie­na iš už­duo­čių bu­vo gai­vi­ni­mas. „Vi­si, kaip ci­vi­li­zuo­ti žmo­nės, gai­vi­no de­fib­ri­lia­to­riais, o mes – ran­ko­mis. Į mus kaip į atei­vius vi­si žiū­rė­jo. Ta­da rea­liai pa­ju­to­me, koks di­de­lis tarp mū­sų ato­trū­kis", – ne­links­mai šyp­te­li šiau­lie­tė.

Jei­gu žmo­gus ne­są­mo­nin­gas, ne­kvė­puo­ja, pul­so neuž­čiuo­pia­me, rei­kia pra­dė­ti gai­vin­ti: da­ry­ti 30 pa­spau­di­mų (per se­kun­dę du trys pa­spau­di­mai) iš­ties­to­mis ran­ko­mis spau­džiant krū­ti­nę tarp spe­ne­lių.

At­li­kus pa­spau­di­mus, da­ro­mi du įpū­ti­mai. Dviem pirš­tais pa­ke­lia­mas smak­ras, ki­tos ran­kos del­nu, už­dė­tu ant kak­tos, at­lo­šia­ma gal­va. I. Son­gai­lie­nė įspė­ja, jog dirb­ti­nį kvė­pa­vi­mą rei­kia da­ry­ti per ap­sau­gi­nę kau­kę, no­si­nai­tę ar ko­kio au­di­nio skiau­tę, mat per kū­no skys­čius, krau­ją ga­li­ma už­si­krės­ti ŽIV, AIDS, he­pa­ti­tu C, he­pa­ti­tu B ir ki­to­mis pa­vo­jin­go­mis li­go­mis.

Jei­gu gai­vin­to­jas ne­no­ri ar ne­ga­li da­ry­ti įkvė­pi­mų, ga­li­ma da­ry­ti tik krū­ti­nės pa­spau­di­mus – 100 pa­spau­di­mų per mi­nu­tę.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

KVĖ­PA­VI­MAS: Kas 30 krū­ti­nės pa­spau­di­mų da­ro­mi du įpū­ti­mai. Gal­va at­lo­šia­ma, no­sis uži­ma­ma. Sau­gan­tis už­si­krės­ti, dirb­ti­nis kvė­pa­vi­mas da­ro­mas per kau­kę, no­si­nai­tę ar au­di­nį.

PA­GAL­BA: Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus drau­gi­jos Šiau­lių sky­riaus at­sto­vė Ilo­na Son­gai­lie­nė pa­žy­mi, jog ne kiek­vie­nas žmo­gus ga­li su­teik­ti pir­mą­ją pa­gal­bą, ta­čiau ra­gi­na bent iš­kvies­ti grei­tą­ją pa­gal­bą.

GAI­VI­NI­MAS: Jei­gu rei­kia gai­vin­ti žmo­gų, pa­to­giai įsi­tai­so­ma prie nu­ken­tė­ju­sio­jo, iš­ties­to­mis ran­ko­mis spau­džia­ma krū­ti­nė tarp spe­ne­lių. Da­ro­ma 30 pa­spau­di­mų (per se­kun­dę du trys pa­spau­di­mai).