Ligos sukeltą stresą padeda įveikti ir juokas

Li­gos su­kel­tą stre­są pa­de­da įveik­ti ir juo­kas

Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės On­ko­lo­gi­jos kli­ni­ko­je on­ko­he­ma­to­lo­gi­nių li­go­nių bend­ri­ja „Krau­jas“ praė­ju­sią sa­vai­tę su­ren­gė pra­kti­nį se­mi­na­rą, ku­rio vie­na iš te­mų bu­vo „Li­gos at­si­nau­ji­ni­mo bai­mė ir kaip su ja tvar­ky­tis“. Pra­ne­ši­mą skai­tė ir juo­ko te­ra­pi­jos sean­są su­ren­gė me­di­ci­nos psi­cho­lo­gė Ina Va­lec­kie­nė, dir­ban­ti Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nė­je ir Klai­pė­dos vals­ty­bi­nė­je ko­le­gi­jo­je dės­tan­ti psi­cho­lo­gi­ją.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Vie­toj tri­jų pa­slau­gų gau­na tik vie­ną

Bend­rau­da­mi su psi­cho­lo­ge on­ko­lo­gi­niai li­go­niai pa­si­guo­dė, jog gy­dy­da­mie­si Šiau­liuo­se jie ne­su­lau­kia psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos. Nes­ki­ria­mos psi­cho­lo­go kon­sul­ta­ci­jos, ku­rios gal­būt pa­dė­tų su­si­tai­ky­ti su ži­nia apie li­gą, iš­tver­ti sun­kų ir il­gą gy­dy­mą. La­bai su­dė­tin­ga pa­tek­ti ir pas die­to­lo­gę, ku­ri vi­sa­me mies­te yra tik vie­na.

„Mes vie­nas ki­tam esa­me di­džiau­sias uni­ver­si­te­tas“, – sa­kė se­mi­na­ro da­ly­viai. Kai ku­rie psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos ieš­ko sa­va­ran­kiš­kai, krei­pia­si į psi­chi­kos die­nos cent­rus. Ir nors ge­rų psi­cho­lo­gų Šiau­liuo­se yra, pa­sak pa­cien­tų, trūks­ta to­kių, ku­rie dirb­tų bū­tent su on­ko­lo­gi­niais li­go­niais.

Pa­si­sem­ti ži­nių, su­lauk­ti pa­gal­bos šiau­lie­čiai ga­li on­ko­lo­gi­niams li­go­niams skir­tuo­se se­mi­na­ruo­se iš at­va­žiuo­jan­čių psi­cho­lo­gų. To­dėl ne­nuos­ta­bu, jog ir šį kar­tą į se­mi­na­rą už­si­ra­šė gau­sus bū­rys on­ko­lo­gi­nių li­go­nių ir psi­cho­lo­gei te­ko ves­ti dvi pa­skai­tas (vi­si da­ly­viai ne­til­po vie­nu kar­tu į ne­di­de­lę kli­ni­kos sa­lę).

To­kio di­de­lio su­si­do­mė­ji­mo I. Va­lec­kie­nė sa­ko su­lau­ku­si ir per­nai.

„Svei­ka­ta yra fi­zi­nė, dva­si­nė ir so­cia­li­nė ge­ro­vė. Net jei ir ne­jau­čia­me fi­zi­nių ne­ga­la­vi­mų, bet jau­čia­mės ne­lai­min­gi, mū­sų nuo­tai­ka blo­ga, ne­tu­ri­me ge­rų san­ty­kių su ap­lin­ki­niais, ne­ga­li­me sa­ky­ti, kad jau­čia­mės vi­siš­kai svei­ki“, – sa­ko psi­cho­lo­gė.

Pa­sak I. Va­lec­kie­nės, žmo­gus, su­si­rgęs on­ko­lo­gi­ne li­ga, pa­ti­ria ne tik fi­zi­nius ne­ga­la­vi­mus, stip­rų psi­cho­lo­gi­nį su­krė­ti­mą, bet ne­ri­mo ke­lia ir so­cia­li­nė pa­dė­tis – lauks ar ne­lauks grįž­tan­čio darb­da­vys, kaip rea­guos ko­le­gos, šei­ma. Tai ne­prog­no­zuo­ja­ma li­ga, ir nie­kas ne­ga­li pa­sa­ky­ti, ka­da ir ar ateis pa­ge­rė­ji­mas.

Tai­gi, su žmo­gu­mi tu­rė­tų dirb­ti gy­dy­to­jas on­ko­lo­gas, psi­cho­lo­gas ir so­cia­li­nis dar­buo­to­jas. Šiau­lie­čių pa­tir­tis ro­do, kad taip nė­ra. Gy­do­ma tik fi­zi­nė ne­ga­lia, o psi­cho­lo­gi­nė pa­cien­to būk­lė – pa­ties pa­cien­to rei­ka­las.

Kai žmo­gus iš­gy­ve­na ne­ri­mą dėl dar­bo, sa­vo so­cia­li­nės pa­dė­ties, pa­dė­ti tu­rė­tų so­cia­li­nis dar­buo­to­jas.

Šiau­liuo­se, pa­cien­tų ti­ki­ni­mu, tik gu­lin­tys kli­ni­ko­je gau­na so­cia­li­nio dar­buo­to­jo kon­sul­ta­ci­jas, gy­do­mi am­bu­la­to­riš­kai to­kios ga­li­my­bės ne­tu­ri.

Sun­ku pra­lauž­ti le­dus

Psi­cho­lo­gė sa­ko, jog dar­bas su on­ko­lo­gi­niais li­go­niais yra la­bai sun­kus, nes žmo­gus, su­ži­no­jęs apie šią li­gą, pa­ti­ria stip­rų su­krė­ti­mą. Ga­li ne­no­rė­ti su nie­kuo bend­rau­ti, lie­ti pyk­tį. Pra­kal­bin­ti pa­cien­tą, ras­ti su juo kon­tak­tą kar­tais už­trun­ka ir ke­lis mė­ne­sius.

Su­ži­no­jęs apie on­ko­lo­gi­nę li­gą daž­nas žmo­gus pir­miau­sia iš­gy­ve­na šo­ko ir nei­gi­mo sta­di­ją.

Su­si­rin­ku­sie­ji į se­mi­na­rą da­li­jo­si sa­vo pa­tir­ti­mi, kaip rea­ga­vo iš­gir­dę diag­no­zę – vė­žys. „Ne­są­mo­nė, ne­ga­li bū­ti, tur­būt su­kly­do“, – ko­ne vien­bal­siai var­di­jo žmo­nės.

Pa­sak psi­cho­lo­gės, ypač sun­ku bū­na pa­ti­kė­ti pa­cien­tams, ku­rie iki tol ne­jau­tė jo­kių fi­zi­nių ne­ga­la­vi­mų. Na­tū­ra­lu, jog šio­je sta­di­jo­je pa­cien­tas no­ri iš­girs­ti ir ki­to gy­dy­to­jo nuo­mo­nę, gal­būt ir tre­čio. Jei­gu tik yra ga­li­my­bė, pa­sak I. Va­lec­kie­nės, taip ir rei­kė­tų pa­da­ry­ti.

Psi­cho­lo­gė sa­vo pra­kti­ko­je yra tu­rė­ju­si pa­cien­tų, ku­rie tar­si „nor­ma­liai“, ra­miai rea­ga­vo į diag­no­zę, „neė­mė į gal­vą“. Ta­čiau tai yra nea­dek­va­ti reak­ci­ja, sle­pian­ti šo­ką ir nei­gi­mą.

Vis dar pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai gy­dy­to­jas nuo pa­cien­to nu­sle­pia diag­no­zę. Tai pa­ty­rę se­mi­na­ro da­ly­viai sa­kė jau­tę ap­mau­dą, pyk­tį, kad ži­nią pra­ne­šė ne gy­dy­to­jas, o su­ži­no­jo iš ar­ti­mų­jų.

I. Va­lec­kie­nė sa­ko, jog kar­tais bū­tent ar­ti­mie­ji gy­dy­to­jo pra­šo ne­sa­ky­ti blo­gos ži­nios, bai­min­da­mie­si dėl ar­ti­mo­jo silp­nos šir­dies, aukš­to krau­jos­pū­džio ar gra­si­ni­mo nu­si­žu­dy­ti. Tai­gi, gy­dy­to­jas su­si­du­ria su mo­ra­li­ne di­le­ma – sa­ky­ti ar ne­sa­ky­ti pa­cien­tui.

„Kai žmo­gus su­vo­kia, kas at­si­ti­ko, kai ne­be­lie­ka jo­kių abe­jo­nių, iš­len­da pyk­tis. Li­go­nis ga­li tap­ti irz­lus ir pik­tas, ga­li pyk­ti ant Die­vo, ga­li nu­kreip­ti pyk­tį į ap­lin­ki­nius. Bet šią emo­ci­ją rei­kia iš­gy­ven­ti, rei­kia ir pa­pyk­ti, nes tai nor­ma­li reak­ci­ja į to­kią si­tua­ci­ją. Man kar­tais gy­dy­to­jai sa­ko: nuei­kit, nu­ra­min­kit, jis la­bai pik­tas ar­ba ver­kia. Taip, aš ga­liu pa­si­kal­bė­ti, bet ne­ga­liu žmo­gui už­draus­ti verk­ti ir pyk­ti. Tik per tai žmo­gus prieis prie su­si­tai­ky­mo“, – sa­ko psi­cho­lo­gė.

Kad ir kaip ar­ti­mie­siems ir net gy­dy­to­jams bū­tų sun­ku priim­ti li­go­nio pyk­tį, rei­kia su­pras­ti, kad tai yra na­tū­ra­li reak­ci­ja į stre­si­nę si­tua­ci­ją, ir tai il­gai­niui praeis.

Per dep­re­si­ją – į li­gos priė­mi­mą

Pap­ras­tai po pyk­čio sta­di­jos atei­na de­ry­bų mo­men­tas – „ne­rū­ky­siu (jei­gu bu­vo rū­kalius), gy­dy­siuo­si, da­ry­siu vis­ką, ką lieps gy­dy­to­jas, mel­siuo­si, vaikš­čio­siu į baž­ny­čią, au­ko­siu, jei­gu tik Die­vas pa­dės įveik­ti li­gą“ ir pa­na­šiai.

Pa­sak psi­cho­lo­gės, bū­na, kad de­ry­bų sta­di­ją iš­gy­ve­nan­tys žmo­nės krei­pia­si į bū­rė­jus, žo­li­nin­kus, iš­ban­do ne­tra­di­ci­nius gy­dy­mo bū­dus.

„Kiek­vie­no tei­sė rink­tis, kaip nu­gy­ven­ti gy­ve­ni­mą ir kaip gy­dy­tis. Jei­gu žmo­gus ti­ki, kad žo­le­lės ar ne­tra­di­ci­nis gy­dy­mas pa­dės, nie­ko smerk­ti­no ta­me nė­ra. Ti­kė­ji­mas ir­gi gy­do. Svar­bu ne­pa­kenk­ti sau“, – sa­ko psi­cho­lo­gė ir re­ko­men­duo­ja prieš iman­tis ne­tra­di­ci­nių gy­dy­mo bū­dų pa­si­tar­ti su gy­dy­to­ju.

Kar­tais ne vis­kas vyks­ta taip, kaip ti­kė­ta­si. Li­ga už­si­tę­sia, žmo­gus il­gam įka­li­na­mas li­go­ni­nės pa­la­to­je ar na­muo­se. Gy­dy­mas ir re­zul­ta­tų lau­ki­mas ke­lia įtam­pą, žmo­gus jau­čia­si nu­si­lpęs ir pa­var­gęs. Vi­sa tai ve­da į dep­re­si­ją. Pa­sak psi­cho­lo­gės, ją ne­re­tai iš­gy­ve­na net ir di­džiau­si op­ti­mis­tai. Šio­je sta­di­jo­je no­ri­si pa­si­slėp­ti nuo pa­sau­lio, ne­si­no­ri bend­rau­ti.

Pas­ku­ti­nė sta­di­ja – priė­mi­mas, kai žmo­gus su­si­tai­ko ir iš­moks­ta gy­ven­ti su li­ga. „Ga­li­ma gy­ven­ti ir su li­ga, ir ne­tgi ak­ty­viai“, – sa­ko I. Va­lec­kie­nė.

Psi­cho­lo­gė sa­ko, jog ne­rei­kia ti­kė­tis, kad šią sta­di­ją li­go­nis pa­sieks la­bai grei­tai. Bū­na, kad žmo­gus taip ir ne­su­si­tai­ko su li­ga.

I. Va­lec­kie­nė pa­žy­mi, kad li­go­nis ne­bū­ti­nai vi­sas sta­di­jas iš­gy­ve­na iš­var­din­ta ei­lės tvar­ka, kai ku­rių iš­gy­ve­ni­mų ga­li ir vi­sai ne­pa­tir­ti.

Stre­sas – ir ge­ras, ir blo­gas

Pa­sak psi­cho­lo­gės, bet ko­kia li­ga, ypač on­ko­lo­gi­nė, su­ke­lia stre­są. Jį pa­cien­tas pa­ti­ria prieš kiek­vie­ną pro­ce­dū­rą, ope­ra­ci­ją, svei­ka­tos pa­tik­ri­ni­mą, nuo­lat bai­mi­na­si, kad li­ga ga­li at­si­nau­jin­ti.

„Stre­sas gy­ve­ni­me yra bū­ti­nas. Tai nor­ma­li reak­ci­ja į neįp­ras­tą si­tua­ci­ją. Stre­so ne­bu­vi­mas reikš­tų mir­tį. Ne­di­de­lis stre­sas suak­ty­vi­na dar­bin­gu­mą, ir toks stre­sas – eust­re­sas – ne­ken­kia svei­ka­tai. Jei­gu stre­sas tę­sia­si nuo­lat, yra in­ten­sy­vus, tuo­met svei­ka­ta pra­stė­ja, dar­bin­gu­mas ma­žė­ja, tam­pa­me irz­lūs, ner­vin­gi. Tai – dist­re­sas“, – sa­ko psi­cho­lo­gė.

Stre­są ga­li­ma kont­ro­liuo­ti. Tik ne­re­tai stre­są mal­ši­na­me svei­ka­tai ne­pa­lan­kiais bū­dais: be sai­ko var­to­da­mi al­ko­ho­lį, val­gy­da­mi, rū­ky­da­mi, ap­si­pir­ki­nė­da­mi, loš­da­mi, žais­da­mi vaiz­do žai­di­mus, be tiks­lo nar­šy­da­mi in­ter­ne­te, kiau­rą die­ną žiū­rė­da­mi te­le­vi­zi­ją.

Psi­cho­lo­gės ti­ki­ni­mu, kur kas ge­res­ni, efek­ty­ves­ni ir svei­ka­tai pa­lan­kes­ni stre­so mal­ši­ni­mo bū­dai – už­siim­ti jo­ga, me­di­ta­ci­ja, mankš­ta, mal­da. Taip pat pa­de­da mu­zi­kos klau­sy­ma­sis (ypač me­di­ta­ci­nės), leng­vo tu­ri­nio kny­gų ar žur­na­lų skai­ty­mas, ra­šy­mas, me­no te­ra­pi­ja (pa­vyz­džiui, man­da­lų pie­ši­mas, spal­vi­ni­mas), mez­gi­mas. La­bai efek­ty­vus bū­das mal­šin­ti stre­są yra juo­kas.

Juo­ko te­ra­pi­ja ge­ri­na mie­gą ir mal­ši­na skaus­mą

„Ty­ri­mais įro­dy­ta, kad 10 mi­nu­čių tik­ro juo­ko su­tei­kia di­de­lį anal­ge­ti­nį efek­tą ir su­tei­kia dvi va­lan­das ra­mes­nio mie­go ne­ken­čiant skaus­mo. Juo­kas ge­ri­na nuo­tai­ką, svei­ka­tą, la­vi­na kū­ry­biš­ku­mą, ma­ži­na įtam­pą bend­rau­jant, pa­de­da at­si­pa­lai­duo­ti net stre­siš­kiau­sio­se si­tua­ci­jo­se. Be to, juo­kas nie­ko ne­kai­nuo­ja“, – tei­gia­mas juo­ko sa­vy­bes var­di­ja psi­cho­lo­gė.

I. Va­lec­kie­nė sa­ko, kad grei­čiau­siai daž­nas yra pa­ty­ręs is­te­ri­nį ki­ke­ni­mą, kai juo­kie­si ir ne­ga­li su­sto­ti pa­čio­se ne­tin­ka­miau­sio­se vie­to­se (lai­do­tu­vė­se, eg­za­mi­ne, rim­ta­me ren­gi­ny­je ir pan.). Taip mū­sų or­ga­niz­mas ne­są­mo­nin­gai ban­do at­si­kra­ty­ti įtam­pos ir stre­so.

Juo­ko te­ra­pi­ja – tai bū­das įveik­ti dep­re­si­ją, už­si­tę­su­sią blo­gą nuo­tai­ką, lė­ti­nį skaus­mą. Pa­sak I. Va­lec­kie­nės, juo­ko te­ra­pi­jos už­siė­mi­muo­se at­lie­kant įvai­rius pra­ti­mus ieš­ko­ma sa­vo­jo „juo­ko kau­le­lio“. Vie­nus pra­juo­kin­ti bū­na la­bai sun­ku, ki­tiems rei­kia vi­sai ne­daug. Dirb­ti­nis juo­kas, su­ke­lia­mas įvai­riais pra­ti­mais, at­ve­ria ke­lią tik­ram, nuo­šir­džiam juo­kui.

Psi­cho­lo­gė su­si­rin­ku­sie­ms su­ren­gė trum­pą juo­ko te­ra­pi­jos sean­są. Nuo su­tar­ti­nių, paei­liui gru­pėms kar­to­jant skie­me­nis „cha, che, chi, chu“, iki ba­ri­mo­si vie­nas su ki­tu kar­to­jant tuos pa­čius juo­ko gar­sus, sa­lė­je ga­liau­siai pra­pliu­po tik­ras juo­kas iki aša­rų.

Juo­ko te­ra­pi­jos už­siė­mi­mų ga­li­ma ras­ti ir Šiau­liuo­se. Be to, pa­sak I. Va­lec­kie­nės, net links­mas po­kal­bis su drau­gu, juo­kin­gų is­to­ri­jų skai­ty­mas ar vaiz­de­lių žiū­rė­ji­mas taip pat tu­ri tei­gia­mą po­vei­kį svei­ka­tai, pa­de­da įveik­ti stre­są, nu­ra­mi­na pro­tą.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Psi­cho­lo­gė Ina Va­lec­kie­nė: „Svei­ka­ta yra fi­zi­nė, dva­si­nė ir so­cia­li­nė ge­ro­vė. Net jei ir ne­jau­čia­me fi­zi­nių ne­ga­la­vi­mų, bet jau­čia­mės ne­lai­min­gi, mū­sų nuo­tai­ka blo­ga, ne­tu­ri­me ge­rų san­ty­kių su ap­lin­ki­niais, ne­ga­li­me sa­ky­ti, kad jau­čia­mės vi­siš­kai svei­ki.“