Kiekvienas galime dovanoti gyvenimą

Kiekvienas galime dovanoti gyvenimą

Penk­ta­die­nį Res­pub­li­ki­nė­je Šiau­lių li­go­ni­nė­je su­reng­to­je kon­fe­ren­ci­jo­je, skir­to­je Pa­sau­lio ir Eu­ro­pos or­ga­nų do­no­rys­tės die­nai pa­mi­nė­ti, Šiau­lių li­go­ni­nės, Kau­no kli­ni­kų ir Na­cio­na­li­nio transp­lan­ta­ci­jos biu­ro spe­cia­lis­tės pa­sa­ko­jo apie di­džiau­sią mi­ru­sio­jo do­va­ną trokš­tan­tiems gy­ven­ti – or­ga­nų ir au­di­nių do­no­rys­tę.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Lau­kian­čių­jų ge­ro­kai dau­giau ne­gu do­no­rų

Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės anes­te­zio­lo­gė-rea­ni­ma­to­lo­gė Sta­sė Ser­ge­dai­tė sa­kė, kad li­go­ni­nė­je pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus kas­met bū­na nuo 7 iki 10 po­ten­cia­lių do­no­rų. Ta­čiau šie me­tai iš­skir­ti­niai – kol kas bu­vo tik du.

„Ko­dėl šie­met su­ma­žė­jo do­no­rų? Pa­ti ieš­ko­jau at­sa­ky­mo. Di­de­lė emig­ra­ci­ja, ma­žas gims­ta­mu­mas, sens­tan­ti po­pu­lia­ci­ja. Ki­ta ver­tus, išau­go mū­sų dar­bo ko­ky­bė. Pa­cien­tams daug grei­čiau ir efek­ty­viau su­tei­kia­ma pir­mo­ji pa­gal­ba, grei­tai pa­da­ro­ma kom­piu­te­ri­nė to­mog­ra­fi­ja, ge­res­nė ope­ra­ci­nės įran­ga, aukš­ta gy­dy­to­jų kva­li­fi­ka­ci­ja – vi­sa tai le­mia, kad pa­vyks­ta iš­gel­bė­ti dau­giau gy­vy­bių. Ir tai yra ge­rai“, – sa­kė S. Ser­ge­dai­tė.

Dau­giau kaip 20 me­tų Šiau­lių li­go­ni­nė­je dir­ban­ti S. Ser­ge­dai­tė pri­si­me­na, kaip pra­džio­je bū­da­vo ne­drą­su kal­bė­tis su mirš­tan­čio­jo ar­ti­mai­siais, kad jie su­tik­tų paau­ko­ti jo or­ga­nus.

„Su lai­ku plė­tė­si žmo­nių aki­ra­tis, jie ta­po la­biau iš­pru­sę, ir da­bar jau nė­ra di­de­lė pro­ble­ma pra­dė­ti kal­bą, kar­tais net pa­tys pa­klau­sia, kaip dėl do­no­rys­tės“, – pa­sa­ko­jo S. Ser­ge­dai­tė.

Bend­ra­vi­mą su mirš­tan­čio­jo ar­ti­mai­siais šiek tiek pa­leng­vi­no an­giog­ra­fi­jos ty­ri­mas, kai nu­sta­to­ma, ar gal­vos sme­ge­ny­se yra krau­jo­ta­ka. Jei­gu nė­ra, kons­ta­tuo­ja­ma pa­cien­to sme­ge­nų mir­tis, ku­ri to­ly­gi bio­lo­gi­nei mir­čiai.

La­biau­siai gy­dy­to­jai įsi­mi­nė aš­tuo­nio­lik­me­tės mer­gi­nos is­to­ri­ja. Į Šiau­lių li­go­ni­nę ji pa­te­ko iš Jo­niš­kio, kur ei­nan­čią kelk­raš­čiu kliu­dė au­to­mo­bi­lis ir sun­kiai su­ža­lo­jo. Iš­gel­bė­ti gy­vy­bės ne­pa­vy­ko. Mer­gi­nos tė­vai, nors ir iš­gy­ven­da­mi di­de­lį skaus­mą ir ne­vil­tį, su­ti­ko, kad jų duk­ros or­ga­nai bū­tų paau­ko­ti. Ap­sisp­ręs­ti pa­dė­jo tai, kad mer­gai­tė dar anks­čiau bu­vo iš­sa­kiu­si no­rą po mir­ties tap­ti do­no­re.

„Gal po pus­me­čio mer­gi­nos ma­ma pa­skam­bi­no į li­go­ni­nę ir pa­pa­sa­ko­jo, kad su­sap­na­vo sa­vo duk­rą, ku­ri dė­ko­jo už iš­pil­dy­tą jos no­rą. Ma­nau, jog ir tė­vai ge­rai jau­tė­si pa­da­rę ge­rą dar­bą, ir mums, me­di­kams, tai bu­vo ge­riau­sia pa­dė­ka“, – pa­sa­ko­jo S. Ser­ge­dai­tė.

Sun­kiau­sia įti­kin­ti ar­ti­muo­sius

Kau­no kli­ni­ko­se ir Ute­nos li­go­ni­nė­je dir­ban­ti gy­dy­to­ja rea­ni­ma­to­lo­gė-anes­te­zio­lo­gė ir do­no­rų koor­di­na­to­rė Do­vi­lė Luk­mi­nai­tė kon­fe­ren­ci­jos da­ly­vius su­pa­žin­di­no su do­no­rys­tės rū­ši­mis.

Gy­vo­ji do­no­rys­tė – kai žmo­gus bū­da­mas gy­vas ga­li paau­ko­ti krau­jo, kau­lų čiul­pų, inks­tą, da­lį ke­pe­nų. Iš mi­ru­sio do­no­ro ga­li bū­ti pai­ma­ma šir­dis, ke­pe­nys, inks­tai, plau­čiai, ra­ge­na.

D. Luk­mi­nai­tė ak­cen­ta­vo, jog do­no­rys­tė ga­li­ma tik po sme­ge­nų mir­ties. Jai nu­sta­ty­ti pa­si­tel­kia­mi net sep­ty­ni bū­dai. Ty­ri­mą at­lie­ka tri­jų gy­dy­to­jų kon­si­liu­mas.

Lie­tu­vo­je do­no­rai yra va­di­na­mi po­ten­cia­liais, ku­riems kons­ta­tuo­ta sme­ge­nų mir­tis ir gau­tas ar­ti­mų­jų su­ti­ki­mas, bei efek­ty­viais, ku­rių bent vie­nas or­ga­nas bu­vo transp­lan­tuo­tas re­ci­pien­tui.

D. Luk­mi­nai­tė pri­ta­rė min­čiai, jog su­dė­tin­giau­sia bend­rau­ti su mi­ru­sio­jo ar­ti­mai­siais. Gy­dy­to­ja pa­sa­ko­jo at­ve­jį, kai ar­ti­mie­ji su­ti­ko paau­ko­ti mi­ru­sio­jo or­ga­nus, ta­čiau įvy­ko ne­su­si­kal­bė­ji­mas dėl kū­no at­siė­mi­mo lai­ko. At­va­žia­vus į li­go­ni­nę su­tar­tu lai­ku, paaiš­kė­jo, kad transp­lan­ta­ci­jos bri­ga­dos dar ne­bai­gė dar­bo, gi­mi­nai­čiai pa­si­pik­ti­no ir net no­rė­jo at­šauk­ti su­ti­ki­mą, ta­čiau ga­liau­siai nu­si­lei­do, nes su­pra­to, kad tuo me­tu jau kaž­kur pa­cien­tas lau­kia transp­lan­ta­ci­jos.

Dar vie­na is­to­ri­ja, kai mi­ru­sio­sios sū­nui ne­pa­vy­ko išaiš­kin­ti, kad ma­mos sme­ge­nys jau mi­ru­sios, o šir­dies pla­ki­mas pa­lai­ko­mas tik tam at­ve­jui, jei­gu sū­nus duo­tų su­ti­ki­mą paau­ko­ti jos or­ga­nus. „At­jung­si ma­mą, at­jung­sim ta­ve“, – nu­skam­bė­jo gra­si­ni­mas iš vai­ki­no lū­pų.

Vie­nas iš švie­ses­nių at­ve­jų, kai gal­vos sme­ge­nų aneu­riz­ma sir­gu­si jau­na mer­gi­na ir ži­no­da­ma, kad vie­ną die­ną krau­ja­gys­lė ga­li plyš­ti, pa­sa­kė tė­vams, jog no­ri tap­ti do­no­re. Ir tė­vai iš­pil­dė pa­sku­ti­nį jos no­rą.

Mo­kė­si iš ge­riau­sių

Na­cio­na­li­nio transp­lan­ta­ci­jos biu­ro lai­ki­no­ji va­do­vė Aud­ro­nė Bū­ziu­vie­nė ap­žvel­gė or­ga­nų ir au­di­nių transp­lan­ta­ci­jos is­to­ri­ją Lie­tu­vo­je, ku­ri pra­si­dė­jo nuo 1970 me­tų dvie­jų gy­dy­to­jų – Al­gi­man­to Mar­cin­ke­vi­čiaus ir Ba­lio Dai­nio – dė­ka.

Pa­sak A. Bū­ziu­vie­nės, Lie­tu­va pa­grįs­tai ga­li di­džiuo­tis, kad or­ga­nų transp­lan­ta­ci­jos sri­ty­je yra la­bai to­li pa­žen­gu­si. Čia at­lie­ka­mos be­veik vi­sų ga­li­mų per­so­din­ti or­ga­nų transp­lan­ta­ci­jos, kai kai­my­ni­nė­je Lat­vi­jo­je – tik inks­tų ir ra­ge­nų. Be to, šio­je ša­ly­je yra transp­lan­ta­ci­jos kvo­tos, ir jei­gu pi­ni­gai bai­gia­si, tar­ki­me, rug­sė­jį, dau­giau tais me­tais or­ga­nų per­so­di­ni­mo ope­ra­ci­jos neat­lie­ka­mos. Lie­tu­vo­je transp­lan­ta­ci­jai ski­ria­ma tiek lė­šų, kiek rei­kia. Lat­vi­jo­je nė­ra ir Na­cio­na­li­nio transp­lan­ta­ci­jos biu­ro, vis­kas pa­vie­nių gy­dy­to­jų ran­ko­se.

Lie­tu­vo­je Na­cio­na­li­nis transp­lan­ta­ci­jos biu­ras įsteig­tas 1996 me­tais. Jis už­sii­ma tei­si­nės ba­zės kū­ri­mu, vi­suo­me­nės švie­ti­mu ir do­no­rys­tės pro­ce­so koor­di­na­vi­mu.

Pa­sak A. Bū­ziu­vie­nės, ku­riant transp­lan­ta­ci­jos biu­rą bu­vo nu­spręs­ta mo­ky­tis iš ge­riau­sių. Is­pa­ni­ja pa­sau­ly­je yra to­liau­siai pa­žen­gu­si or­ga­nų transp­lan­ta­ci­jos sri­ty­je. Iš šios ša­lies spe­cia­lis­tų lie­tu­viai mo­kė­si, kaip kal­bė­ti su ar­ti­mai­siais, kaip iš­sau­go­ti do­no­rą, kaip koor­di­nuo­ti vi­są pro­ce­są.

Me­di­kė pa­sa­ko­jo, kad transp­lan­ta­ci­jos biu­rui kar­tais ten­ka su­si­dur­ti su ne­ma­žais iš­šū­kiais no­rint kaž­kam iš­gel­bė­ti gy­vy­bę. Toks at­ve­jis bu­vo ir šių me­tų ko­vą, kai pa­skam­bi­no gy­dy­to­jas iš Ry­gos ir pra­ne­šė, kad tu­ri ke­pe­nų ir šir­dies do­no­rą (jų ša­ly­je neat­si­ra­do tin­ka­mo re­ci­pien­to). Lie­tu­vo­je bu­vo pa­cien­tas, ku­riam tik­tų šir­dis, ke­pe­nys rei­ka­lin­gos Pran­cū­zi­jo­je. Kaip vis­ką su­de­rin­ti, kad transp­lan­ta­ci­jos bri­ga­dos iš Pa­ry­žiaus ir Vil­niaus vie­nu me­tu at­si­dur­tų Ry­go­je?

Kaip tik tą die­ną Lie­tu­vo­je bu­vo įvy­ku­si ne­lai­mė – pa­ke­liui iš Klai­pė­dos į Vil­nių din­go au­to­mo­bi­liu va­žia­vu­si mer­gi­na. Pa­sie­nie­čių sraig­tas­par­niai ieš­ko din­gu­sio­sios ir ne­ga­li tal­kin­ti par­ga­be­nant do­no­ro šir­dį. Lie­tu­vos ka­ri­nių oro pa­jė­gų sraig­tas­par­nis pa­kil­ti ne­ga­li dėl pra­stų oro są­ly­gų, ta­čiau ga­li skris­ti „Spar­ta­nas“.

Pa­ga­liau vis­ką su­de­ri­nus Lie­tu­vo­je, dar rei­kia su­de­rin­ti su pran­cū­zais. Ne­pai­sant kal­bos bar­je­ro, pa­vy­ko ir tai. Do­no­ro or­ga­nai sėk­min­gai pa­sie­kė pa­cien­tus.

Kar­tais iš­šū­kiu tam­pa ne vals­ty­bių sie­nos, o vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų. Mat no­rint gau­ti ar­ti­mų­jų su­ti­ki­mą rei­kia kal­bė­tis akis į akį. Su­ti­ki­mas ne­ga­li bū­ti at­siųs­tas fak­su, in­ter­ne­tu ar ki­taip.

A. Bū­ziu­vie­nė pa­sa­ko­jo at­ve­jį, kai at­si­ra­dus po­ten­cia­liam do­no­rui rei­kė­jo gau­ti ar­ti­mų­jų su­ti­ki­mą, ta­čiau vie­nas sū­nus Ang­li­jo­je, ki­tas – Pra­vie­niš­kių pa­tai­sos na­muo­se. Tik koor­di­na­to­riaus di­de­lio už­si­spy­ri­mo dė­ka pa­vy­ko gau­ti lei­di­mą ap­lan­ky­ti mi­ru­sio­jo sū­nų ka­lė­ji­me ne per 5 die­nas, o per 4 va­lan­das. Lai­mei, sū­nus su­ti­ko, kad jo tė­vo or­ga­nai bū­tų paau­ko­ti, ir net su­si­grau­di­nęs pa­sa­kė: „Tai tur­būt bus ge­riau­sias ma­no pa­da­ry­tas dar­bas gy­ve­ni­me.“

Prie­ta­rų dar yra

Na­cio­na­li­nio transp­lan­ta­ci­jos biu­ro duo­me­ni­mis, or­ga­nų do­no­rys­tei yra pri­ta­rę be­veik 2 400 Šiau­lių ap­skri­ties gy­ven­to­jų. Be­je, dau­giau­sia mo­te­rys (per 1 580). Lie­tu­vo­je pri­ta­ri­mą yra pa­reiš­kę be­veik 25 tūks­tan­čiai gy­ven­to­jų.

Pa­sak A. Bū­ziu­vie­nės, dau­ge­lį nuo to­kio žings­nio stab­do prie­ta­rai. Vie­nas ga­jau­sių – pa­si­ra­šius su­ti­ki­mą tap­ti do­no­ru pa­ty­kos už kam­po ir nu­ga­la­bys. Pa­sak me­di­kės, per 17 pa­sta­rų­jų me­tų bu­vo tik pen­ki at­ve­jai, kai do­no­rais ta­po do­no­ro kor­te­les tu­rė­ję pa­cien­tai.

Ki­tas prie­ta­ras – jei pa­tek­si į rea­ni­ma­ci­ją, ta­vęs ne­gy­dys. A. Bū­ziu­vie­nė ti­ki­no, kad nė vie­nas gy­dy­to­jas, pa­te­kus pa­cien­tui į rea­ni­ma­ci­ją, ne­puo­la žiū­rė­ti į re­gist­rą, ar jis tu­ri do­no­ro kor­te­lę. Be to, nė vie­nas gy­dy­to­jas ne­no­ri pra­ras­ti pa­cien­to, to­dėl vi­so­mis iš­ga­lė­mis gelbs­ti jo gy­vy­bę.

Me­di­kė pa­nei­gia ir tre­čią prie­ta­rą, jog do­no­ro kū­nas bus taip su­dar­ky­tas, kad jį be­liks tik kre­muo­ti. Lie­tu­vo­je su do­no­rų kū­nais vi­sa­da bu­vo el­gia­ma­si pa­gar­biai.

Dė­kin­gi ar­ti­mie­siems ir me­di­kams

Kon­fe­ren­ci­jo­je da­ly­va­vo du šiau­lie­čiai, ku­rių gy­vy­bes iš­gel­bė­jo do­no­rų or­ga­nai.

Eduar­das Bart­kus sir­go he­pa­ti­tu C. Ka­da už­si­krė­tė, ne­ži­no, me­di­kai li­gą su­ra­do 2006 me­tais ir pa­sa­kė, kad gy­ven­ti be­li­ko po­ra me­tų. Eduar­das dė­kin­gas li­ki­mui, do­no­ro ar­ti­mie­siems ir me­di­kams, jog lai­kui tik­sint į pa­bai­gą at­si­ra­do do­no­ras ir ke­pe­nys bu­vo sėk­min­gai transp­lan­tuo­tos.

Ne­rin­ga Gus­tie­nė inks­tų li­ga su­si­rgo prieš 18 me­tų, po gim­dy­mo komp­li­ka­ci­jų. Bu­vo il­gi me­tai sun­kiai pa­ke­lia­mų dia­li­zių, kol mo­te­ris nu­ga­lė­jo ope­ra­ci­jos bai­mę ir ry­žo­si sto­ti į ei­lę do­no­ro inks­tui gau­ti. La­bai grei­tai at­si­ra­do do­no­ras ir mo­te­ris jau tre­jus me­tus džiau­gia­si gy­ve­ni­mu ir ge­ra svei­ka­ta.

Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je or­ga­nų ir au­di­nių transp­lan­ta­ci­jos lau­kia dau­giau kaip 360 žmo­nių: inks­to – 150, ka­sos ir inks­to komp­lek­so – 7, ke­pe­nų – 64, plau­čių – 9, šir­dies – 43, šir­dies ir plau­čių komp­lek­so – 4, ra­ge­nos – 87.

Na­cio­na­li­nio transp­lan­ta­ci­jos biu­ro duo­me­ni­mis, Šiau­lių ap­skri­ties gy­ven­to­jams šie­met at­lik­tos 5 transp­lan­ta­ci­jos, vi­sos – mi­ru­sių do­no­rų inks­tų. Lie­tu­vo­je šie­met iš vi­so at­lik­ta 116 or­ga­nų ir au­di­nių transp­lan­ta­ci­jų. Dau­giau­siai transp­lan­tuo­ta inks­tų (58), ra­ge­nų (29).

Zi­tos KAT­KIE­NĖS nuo­tr.

Na­cio­na­li­nio transp­lan­ta­ci­jos biu­ro lai­ki­no­ji va­do­vė Aud­ro­nė Bū­ziu­vie­nė (kai­rė­je) ir Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės anes­te­zio­lo­gė-rea­ni­ma­to­lo­gė Sta­sė Ser­ge­dai­tė kal­bė­jo apie do­no­rų koor­di­na­to­rių dar­bą, apie pa­tir­tis bend­rau­jant su do­no­rų ar­ti­mai­siais.

Rea­ni­ma­to­lo­gės šiau­lie­tė Sta­sė Ser­ge­dai­tė (kai­rė­je) ir Do­vi­lė Luk­mi­nai­tė iš Ute­nos li­go­ni­nės dir­ba su do­no­rais ir jų ar­ti­mai­siais. Abi gy­dy­to­jos pri­pa­žįs­ta, kad bend­rau­ti su ar­ti­mai­siais – sun­kiau­sias dar­bas.

Lo­re­tos ČĖS­NIE­NĖS nuo­tr.

Eduar­das Bart­kus dė­kin­gas li­ki­mui, do­no­ro ar­ti­mie­siems ir me­di­kams, jog lai­kui tik­sint į pa­bai­gą at­si­ra­do do­no­ras ir ke­pe­nys bu­vo sėk­min­gai transp­lan­tuo­tos.

Ne­rin­ga Gus­tie­nė il­gus me­tus dia­li­za­vo­si, kol ry­žo­si inks­to transp­lan­ta­ci­jai. Da­bar jau tre­jus me­tus džiau­gia­si svei­ku gy­ve­ni­mu ir dė­ko­ja do­no­rui bei gy­dy­to­jui.