Akys dažnai silpsta nuo įtampos

As­me­ni­nė nuo­tr.
Si­gi­ta Kriau­čiū­nie­nė, Lie­tu­vos svei­kuo­lių są­jun­gos vi­cep­re­zi­den­tė, sa­ko, jog rei­kia gy­ven­ti svei­kai, be įtam­pos no­rint, kad ir akys, ir vi­sas kū­nas bū­tų svei­kas.
Si­gi­ta Kriau­čiū­nie­nė, Lie­tu­vos svei­kuo­lių są­jun­gos vi­cep­re­zi­den­tė, sa­ko, kad pra­dė­jus silp­ti akims rei­kia ne aki­nius sku­bė­ti už­si­dė­ti, o ieš­ko­ti prie­žas­čių, ko­dėl taip nu­ti­ko, ir jas ša­lin­ti. La­bai daž­nai, pa­sak svei­kuo­lės, akys silps­ta dėl nuo­lat pa­ti­ria­mos įtam­pos ir stre­so.

Ska­ti­na ieš­ko­ti prie­žas­čių

"Daž­nai sa­ko­ma, kad žmo­gui nuo 45 me­tų pra­si­de­da nor­ma­lus fi­zio­lo­gi­nis reiš­ki­nys – kū­no se­nė­ji­mas, ir re­gė­ji­mas dėl to silps­ta, bet tai vi­siš­ka ne­tie­sa, nes yra be­ga­lė pa­vyz­džių, kai net 80 me­tų žmo­nėms skai­ty­ti aki­nių ne­rei­kia", – sa­ko S. Kriau­čiū­nie­nė.

Vie­na, kai akys silps­ta dėl li­gos (de­gene­ra­ci­nės li­gos, ka­ta­rak­ta, glau­ko­ma), ir vi­sai kas ki­ta, kai tai vyks­ta dėl funk­ci­nių re­gė­ji­mo su­tri­ki­mų, pa­vyz­džiui, to­lia­re­gys­tės, trum­pa­re­gys­tės, as­ti­gma­tiz­mo ir ab­lio­pi­jos ar žvai­ru­mo. To­kius su­tri­ki­mus, anot ame­ri­kie­čių gy­dy­to­jo of­tal­mo­lo­go V. H. Beit­so, su­ke­lia įtam­pos su­trik­dy­tos akies obuo­lį ju­di­nan­čių rau­me­nų funk­ci­jos.

Pa­sak svei­kuo­lės, jei­gu pra­si­de­da se­nat­vi­nė to­lia­re­gys­tė, rei­kia leis­ti sa­vo akims pa­kan­ka­mai il­sė­tis, da­ry­ti tam tik­rus pra­ti­mus, dau­giau žiū­rė­ti į to­lį, daž­niau bū­ti gam­to­je, dau­giau lai­ko skir­ti sau, ir akys at­si­gaus. Jei­gu pra­si­de­da ka­ta­rak­ta, la­bai svar­bu svei­ka mi­ty­ba.

S. Kriau­čiū­nie­nė at­krei­pia dė­me­sį, kad akys daž­niau nu­si­lpsta tiems žmo­nėms, ku­rie per daug iš sa­vęs rei­ka­lau­ja, ku­rie no­ri vis­ką at­lik­ti ne­prie­kaiš­tin­gai, bū­ti ge­riau­si. To­kie žmo­nės pa­ti­ria nuo­la­ti­nę įtam­pą, ku­ri kau­pia­si spran­do, kak­lo, gal­vos sri­ty­je, dėl to su­trin­ka krau­jo­ta­ka ir pra­de­da silp­ti akys.

Kuo ma­žiau įtam­pos nuo ap­si­me­ti­nė­ji­mo, tuo žmo­gui yra ra­miau ir leng­viau, ir re­gė­ji­mas ne­si­lps, kaip ir vi­sa ner­vi­nė sis­te­ma.

Pra­ti­mai pa­de­da tik trum­pam

Ar at­gau­ti ge­rą re­gė­ji­mą ga­li­ma akių pra­ti­mais ir mankš­to­mis?

"Yra dvi nuo­mo­nės. V. H. Beit­sas sa­ko, kad ne pra­ti­muo­se es­mė, ta­čiau ką tik grį­žau iš Ru­si­jos, kur mo­kiau­si pas Igo­rį Afo­ni­ną G. Šič­ko me­to­do. Tai – pri­klau­so­my­bių at­si­sa­ky­mo me­to­das re­gė­ji­mui ge­rin­ti. Ten kaip tik ro­dė mankš­tas, pra­ti­mus akims, ku­rie pa­de­da su­grą­žin­ti ge­rą re­gė­ji­mą. Vy­res­nia­me am­žiu­je akių mankš­tos ga­li bū­ti nau­din­gos, nes ge­ri­na re­gos sis­te­mos or­ga­nų krau­jo­ta­ką", – sa­ko S. Kriau­čiū­nie­nė.

Pa­sak svei­kuo­lės, akys nė­ra at­ski­ras or­ga­nas, jei­gu vi­sa­me or­ga­niz­me kal­kė­ja krau­ja­gys­lės, kau­pia­si cho­les­te­ro­lis – akys taip pat ne išim­tis. Akių, kak­lo, spran­do, gal­vos mankš­tos, ma­sa­žas ir ap­skri­tai ju­dė­ji­mas ga­li pa­ge­rin­ti akių būk­lę.

"Jei­gu jau nu­spren­dė­te da­ry­ti pra­ti­mus akims, tu­ri­te tai da­ry­ti ke­lis kar­tus per die­ną. Nus­to­si­te da­ry­ti, akys pra­dės silp­ti, kol ne­ra­si­te prie­žas­čių, ko­dėl pra­stė­ja re­gė­ji­mas. Kai pa­ša­li­ni prie­žas­tis, pa­ge­rė­ji­mas lie­ka il­ges­niam lai­kui", – ti­ki­na pa­šne­ko­vė ir at­krei­pia dė­me­sį, kad pra­ti­mų ne­pa­tar­ti­na da­ry­ti ser­gant glau­ko­ma bei esant stip­riai trum­pa­re­gys­tei.

S. Kriau­čiū­nie­nė sa­ko, kad vy­res­nio am­žiaus žmo­nių pro­ble­ma yra ta, kad jie daug žiū­ri iš ar­ti ir ma­žai į to­lį, daug bū­na švie­so­je ir ma­žai ak­li­no­je tam­so­je.

"Tik ci­vi­li­zuo­to­se vi­suo­me­nė­se yra tiek daug re­gė­ji­mo su­tri­ki­mų. Pras­tai gy­ve­nan­čio­se ša­ly­se, kur yra daug ste­pių, kal­nų, ir nė­ra to­kio tem­po, stan­dar­tų, nor­mų, re­gė­ji­mo su­tri­ki­mų tiek nė­ra, vi­so­je po­pu­lia­ci­jo­je gal tik ko­kie 2 pro­cen­tai", – at­krei­pia dė­me­sį svei­kuo­lė, rem­da­ma­si V. H. Beit­so ir ki­tų moks­li­nin­kų ty­ri­nė­ji­mais.

Or­ga­ni­zuo­ja sto­vyk­las

Svei­kuo­liai or­ga­ni­zuo­ja re­gė­ji­mo ge­ri­ni­mo sto­vyk­las, ku­rio­se su­pa­žin­di­na­ma su pra­ti­mais ir mankš­to­mis akims, ta­čiau la­bai di­de­lis dė­me­sys ski­ria­mas vi­so kū­no at­si­pa­lai­da­vi­mui, mo­ko­ma svei­kos mi­ty­bos prin­ci­pų, vyks­ta pa­skai­tos ir su­si­ti­ki­mai su įdo­miais žmo­nė­mis. Ry­tas pra­si­de­da nuo mankš­tos, sau­lės pa­svei­ki­ni­mo, iš­si­mau­dy­mo van­dens tel­ki­ny­je. Va­ka­re – pa­si­vaikš­čio­ji­mai ir šal­tas du­šas.

"Dirb­ti vien tik su aki­mis bū­tų la­bai kvai­la. Vi­so kū­no reak­ci­jos yra per­duo­da­mos akims. Pa­vyz­džiui, jei­gu žmo­gus iš­si­gąs­ta, vi­sas jo kū­nas su­rea­guo­ja, o ne vie­nas kaž­koks or­ga­nas. Jei­gu žmo­gus pa­ti­ria įtam­pą, vi­sas jo kū­nas rea­guo­ja", – sa­ko sto­vyk­los or­ga­ni­za­to­rė.

Svei­kuo­lė taip pat pa­ta­ria, ko ne­rei­kė­tų val­gy­ti no­rint tu­rė­ti svei­kas akis. Pag­rin­di­nė svei­kos mi­ty­bos tai­syk­lė – šar­mų ir rūgš­čių pu­siaus­vy­ra. Svei­ką mi­ty­bą rei­kia de­rin­ti su ju­dė­ji­mu, kad bū­tų ge­ras virš­ki­ni­mas.

Pa­sak jos, no­rint tu­rė­ti svei­kas akis rei­kė­tų at­si­sa­ky­ti pie­no pro­duk­tų, mė­sos, žu­vies, mil­ti­nių pa­tie­ka­lų, cuk­raus.

"Ga­li­ma bū­tų sa­ky­ti taip: tai, ką užau­gi­na gam­ta, žmo­gui tin­ka, tai, kas per­dir­ba, – ne­tin­ka. Grū­dai, vai­siai, rie­šu­tai, dar­žo­vės, sėk­los – vi­sa tai žmo­gui tin­ka. Vy­res­nia­me am­žiu­je gy­vu­li­nių bal­ty­mų kie­kį rei­kė­tų su­ma­žin­ti, vi­siš­kai pa­kan­ka au­ga­li­nių bal­ty­mų, kad žmo­gus gy­ven­tų svei­kai", – sa­ko S. Kriau­čiū­nie­nė.

La­bai svar­bu ir tai­syk­lin­gas skys­čių var­to­ji­mas. Rei­kia ger­ti pa­kan­ka­mai van­dens, ta­čiau neuž­gė­ri­nė­ti val­gant. Val­gant vi­są dė­me­sį rei­kia su­telk­ti į mais­tą, ne­žiū­rė­ti tuo me­tu te­le­vi­zo­riaus, ne­skai­ty­ti, ne­nar­šy­ti te­le­fo­ne ir pa­na­šiai. "Kiek­vie­nas mais­to kąs­ne­lis ir kiek­vie­nas van­dens la­še­lis tu­ri bū­ti ap­do­ro­tas sei­lių, ta­da kū­nas ge­rai pa­si­sa­vins mais­tą", – sa­ko S. Kriau­čiū­nie­nė.

San­tar­vė su sa­vi­mi ir ap­lin­ka

"Kuo žmo­gus gy­ve­na dar­nes­nį gy­ve­ni­mą su sa­vi­mi ir su ap­lin­ka, tuo jo vi­sos sis­te­mos dir­ba ge­riau ir yra svei­kos. Kuo žmo­gus gy­ve­na ma­žes­nė­je dar­no­je su sa­vi­mi ir ap­lin­ka, tuo la­biau jo vi­sos sis­te­mos ser­ga. Ne­rei­kia ti­kė­tis, kad mes šio­je že­mė­je iš vi­so ne­si­rgsim, li­gos yra na­tū­ra­lus reiš­ki­nys, bet kaip tų li­gų at­si­kra­ty­ti, kiek­vie­nas tu­ri­me tu­rė­ti bent mi­ni­ma­lų raš­tin­gu­mą, do­mė­tis sa­vo kū­nu ir pa­dė­ti pa­tys sau", – sa­ko svei­kuo­lė.

Kad akys ne­si­lptų, S. Kriau­čiū­nie­nė pa­ta­ria ne tik svei­kai mai­tin­tis, at­si­kra­ty­ti ža­lin­gų įpro­čių, bet ir ieš­ko­ti sa­vo tik­ro­jo pa­šau­ki­mo.

"Sa­ky­čiau, la­bai svar­bu sa­vo pa­šau­ki­mo su­pra­ti­mas. Daž­nai žmo­nės de­da­si įvai­rias kau­kes, no­rė­da­mi įtik­ti ap­lin­ki­niams. Kuo ma­žes­nis tų kau­kių skai­čius ir kuo daž­niau žmo­gus da­ro tai, ką šau­kia šir­dis, tuo jis yra lai­min­ges­nis. Kuo ma­žiau įtam­pos nuo ap­si­me­ti­nė­ji­mo, tuo žmo­gui yra ra­miau ir leng­viau, ir re­gė­ji­mas ne­si­lps, kaip ir vi­sa ner­vi­nė sis­te­ma", – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Lai­min­gą, o tuo pa­čiu ir svei­kes­nį žmo­gų ga­li pa­da­ry­ti ir pa­gal­ba ki­tam: kai­my­nui, drau­gui, ne­pa­žįs­ta­mam.

O ką da­ry­ti, jei­gu jau re­gė­ji­mas silps­ta, kaip tai su­stab­dy­ti?

"Jei­gu už­si­dė­si­te aki­nius, tik­rai re­gė­ji­mas ne­pa­ge­rės ir silps to­liau. In­ter­ne­te ga­li­ma ras­ti be­ga­lę at­si­pa­lai­da­vi­mo pra­ty­bų, skir­ki­te dau­giau lai­ko sau, iš­mo­ki­te sa­vi­ma­sa­žo, daž­niau bū­ki­te gam­to­je. Bent po­rą sa­vai­čių tai iš­ban­dy­ki­te ir pa­ju­si­te pa­ge­rė­ji­mą", – sa­ko S. Kriau­čiū­nie­nė.

Jei­gu akys silps­ta, rei­kė­tų skai­tant dau­giau švie­sos už­si­deg­ti, ne­ne­šio­ti sau­lės aki­nių, o da­ry­ti so­lia­ri­za­ci­ją, kad akys su­si­drau­gau­tų su sau­le, ne­bū­tų to­kios jaut­rios švie­sai. Rei­kia daž­niau vaikš­čio­ti ir ak­li­no­je tam­so­je, nes tai taip pat nau­din­ga akims.

Svei­kuo­lė sa­ko, kad ser­gant ka­ta­rak­ta bal­ty­mų apy­kai­tą lę­šiu­ke ga­li­ma pa­ge­rin­ti to­kiu pra­ti­mu: pirš­tais kaip būg­nų laz­de­lė­mis la­bai švel­niai tapš­no­ti per už­merk­tus vo­kus.

"Mes šio­je vi­suo­me­nė­je la­bai daug gy­ve­na­me pa­gal ki­tų tai­syk­les, lai­ky­da­mie­si ki­tų su­kur­tų tai­syk­lių, už­si­dė­ję la­bai daug kau­kių ir ne­lei­džia­me sau gy­ven­ti at­si­pa­lai­da­vę, nes mus vis kas nors ver­čia kaž­ką da­ry­ti. Kaip tam pa­si­prie­šin­ti? Tai nė­ra taip pa­pras­ta, ypač kai ap­lin­ko­je nė­ra bend­ra­min­čių, bet kai su­tin­ki jų, pa­ma­tai, kiek daug žmo­nių taip gy­ve­na", – ne­bi­jo­ti bū­ti sa­vi­mi ir lau­žy­ti nu­si­sto­vė­ju­sias tai­syk­les ra­gi­na svei­kuo­lė.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.