Pa­ty­čių vai­kai iš­moks­ta ir iš suau­gu­sių­jų

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiau­lių "Ra­sos" pro­gim­na­zi­jos psi­cho­lo­gė De­ma Juš­kie­nė džiau­gia­si, kad jų mo­kyk­los tink­la­la­py­je bu­vo įdieg­ta "Pa­ty­čių dė­žu­tės" plat­for­ma, pa­ska­ti­nu­si mo­ki­nius drą­siau pra­bil­ti apie pa­ste­bė­tas ar pa­tir­tas pa­ty­čias.
Šiau­lių "Ra­sos" pro­gim­na­zi­ja – vie­na iš še­šių ša­lies mo­kyk­lų, ku­rio­se šiais me­tais bu­vo pra­dė­tas pi­lo­ti­nis pro­jek­tas "Pa­ty­čių dė­žu­tė". Kaip vei­kia ši prie­mo­nė, iš kur ky­la no­ras ty­čio­tis, kaip už­kirs­ti joms ke­lią, kaip pa­dė­ti nu­ken­tė­ju­siems, kal­bė­jo­mės su "Ra­sos" pro­gim­na­zi­jos psi­cho­lo­ge De­ma Juš­kie­ne.

"Pa­ty­čių dė­žu­tė"

Vi­są ko­vo mė­ne­sį "Vai­kų li­ni­ja" švie­ti­mo ir ug­dy­mo įstai­gas kvie­tė sa­vo ren­gi­niais ir ini­cia­ty­vo­mis pri­si­jung­ti prie są­mo­nin­gu­mo di­di­ni­mo mė­ne­sio "Be pa­ty­čių". "Ra­sos" pro­gim­na­zi­jos pir­mo aukš­to fo­jė pa­si­tin­ka di­de­lis sten­das, ku­ria­me mo­ki­niai pa­si­ra­šė pe­ti­ci­ją prieš pa­ty­čias.

Kaip vie­nas iš bū­dų stab­dy­ti pa­ty­čias bu­vo su­gal­vo­ta "Pa­ty­čių dė­žu­tė". Šį pro­jek­tą pro­gra­mos "Kurk Lie­tu­vai" va­do­vės Ka­mi­la Ga­sin­ka ir Lau­ra Vars­laus­kai­tė kar­tu su Švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nis­te­ri­ja pra­dė­jo dar praei­tų me­tų pa­bai­go­je kar­tu su 6 sa­vi­val­dy­bių pe­da­go­gi­nių psi­cho­lo­gi­nių tar­ny­bų spe­cia­lis­tais. Pro­jek­to me­tu še­šių mo­kyk­lų in­ter­ne­to pus­la­piuo­se bu­vo įdieg­ta spe­cia­li plat­for­ma, lei­džian­ti ano­ni­miš­kai pra­neš­ti apie mo­kyk­lo­je pa­ste­bė­tas ar pa­tir­tas pa­ty­čias.

D. Juš­kie­nė sa­ko, kad prieš star­tuo­jant "Pa­ty­čių dė­žu­tei" bu­vo ne­ri­mo: ar kreip­sis kas nors, ar ne­bus ap­gau­lin­gų pra­ne­ši­mų, o gal pra­ne­ši­mų bus la­bai daug?

Per maž­daug du mė­ne­sius su­lauk­ta 15 pra­ne­ši­mų. Bu­vo ke­le­tas ir ap­gau­lin­gų. Į vi­sus pra­ne­ši­mus bu­vo su­rea­guo­ta, mo­kyk­los psi­cho­lo­gė ir so­cia­li­nė pe­da­go­gė kal­bė­jo­si ir su nu­ken­tė­ju­siais, ir su tais, ku­rie ty­čio­jo­si, bu­vo in­for­muo­ti abie­jų pu­sių tė­vai, bend­ro­mis jė­go­mis ieš­ko­ta pro­ble­mos spren­di­mo bū­dų.

D. Juš­kie­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad "Pa­ty­čių dė­žu­tė" vei­kia ir to­kia plat­for­ma tu­rė­tų at­si­ras­ti vi­sų mo­kyk­lų tink­la­la­piuo­se.

Kas yra pa­ty­čios?

"Ne­re­tai mes įsi­vaiz­duo­ja­me, kas yra pa­ty­čios, bet jei­gu kas pa­pra­šy­tų jas api­bū­din­ti, kiek­vie­nas tur­būt pa­da­ry­tu­me tai skir­tin­gai", – sa­ko psi­cho­lo­gė.

Vi­soms ša­lies mo­kyk­loms yra pa­reng­ta me­to­di­nė me­džia­ga, ku­rio­je aiš­kiai įvar­di­ja­ma, kas yra pa­ty­čios, ir pa­tei­kia­mos re­ko­men­da­ci­jos, kaip į jas rea­guo­ti.

Pa­ty­čios − tai są­mo­nin­gi, pa­si­kar­to­jan­tys veiks­mai, ku­riais sie­kia­ma įžeis­ti, įskau­din­ti ki­tą žmo­gų. Pap­ras­tai ty­čio­ja­si fi­ziš­kai ar emo­ciš­kai pra­na­šes­nis prieš silp­nes­nį. Ne­re­tai tai da­ro­ma ki­tų aki­vaiz­do­je.

Pa­sak D. Juš­kie­nės, pa­ty­čios skirs­to­mos į tie­sio­gi­nes ir ne­tie­sio­gi­nes. Tie­sio­gi­nės pa­ty­čios – tai įžei­di­mai, gra­si­ni­mai, pra­var­džia­vi­mas, iš­juo­ki­mas, er­zi­ni­mas, pro­vo­kuo­jan­čios rep­li­kos, mu­ši­mas, daik­tų mė­ty­mas ir ga­di­ni­mas, mu­ši­mo fil­ma­vi­mas ir pa­skel­bi­mas in­ter­ne­te. Ne­tie­sio­gi­nės pa­ty­čios: ska­ti­ni­mas pa­si­šai­py­ti iš ki­to, že­mi­nan­čių gan­dų sklei­di­mas, ano­ni­miš­ki skam­bu­čiai, už­gau­lios ži­nu­tės, skau­di­nan­čio tu­ri­nio pa­skel­bi­mas in­ter­ne­te, są­mo­nin­ga izo­lia­ci­ja, ne­priė­mi­mas, de­monst­ra­ty­vus nu­si­su­ki­mas, daik­tų pa­slė­pi­mas, pa­skelb­tos me­džia­gos in­ter­ne­te ga­di­ni­mas.

Psi­cho­lo­gė sa­ko, kad pa­ty­čios ne tik vai­kų pro­ble­ma, jos kles­ti vi­suo­se sluoks­niuo­se.

"Kad ir po­li­ti­ko­je. Kai ku­rių kan­di­da­tų men­ki­ni­mas, že­mi­ni­mas sie­kiant pa­ro­dy­ti sa­vo pra­na­šu­mą ir ga­lią. Tar­si ge­riau pa­si­ju­siu, kad pa­si­ty­čio­siu iš ki­to. Bai­siau­sia, kad tai tam­pa gran­di­ni­ne reak­ci­ja ir nor­ma vi­suo­me­nė­je", – sa­ko D. Juš­kie­nė.

Pa­ty­čių vai­kai iš­moks­ta ir iš suau­gu­sių­jų, ma­ty­da­mi, ste­bė­da­mi jų el­ge­sį, tad psi­cho­lo­gė ma­no, kad apie jas rei­kia pra­dė­ti kal­bė­ti jau su ma­žais vai­kais, bet kar­tu švies­ti ir vi­suo­me­nę, kad pa­ty­čios ne­to­le­ruo­ja­mos jo­kia­me am­žiaus tarps­ny­je ir jo­kia­me so­cia­li­nia­me sluoks­ny­je.

"Tu­ri­me pra­dė­ti lau­žy­ti ste­reo­ti­pus ir nuo­sta­tas, kad aš nie­ko ne­ga­liu pa­da­ry­ti ir kad nuo ma­nęs nie­kas ne­prik­lau­so."

Bet ar daž­nas kal­bė­ji­mas apie pa­ty­čias ne­su­ke­lia no­ro ty­čio­tis?

„Kar­tais vai­kai tik su­ži­no­ję, ko­kie veiks­mai lai­ko­mi pa­ty­čio­mis pra­de­da jas iden­ti­fi­kuo­ti. Tie veiks­mai gal­būt vyk­da­vo ir anks­čiau, bet jiems at­ro­dė kaip juo­ke­liai. Bet jei­gu pa­juo­ka­vi­mas vi­siems juo­kin­gas, o vie­ną įskau­di­na, tai jau ga­li bū­ti pa­ty­čios“, – sa­ko D. Juš­kie­nė.

Ko­va su pa­ty­čio­mis

Vie­nas iš bū­dų ko­vo­ti su pa­ty­čio­mis – tai ne­bi­jo­ti pra­neš­ti pa­ty­rus pa­ty­čias ar­ba pa­ma­čius, kad iš ki­to ty­čio­ja­ma­si. Vis­gi, pa­sak psi­cho­lo­gės, 30–40 pro­cen­tų ap­klaus­tų­ vai­kų apie pa­ty­čias ne­pra­ne­ša, maž­daug toks pat pro­cen­tas ap­klaus­tų­jų pra­ne­ša tik kar­tais. Pag­rin­di­nė to prie­žas­tis – vai­kai ma­no, kad tai ne­pa­dės ar­ba bus net blo­giau.

„Ta­čiau tu­ri­me mo­ky­tis są­mo­nin­gu­mo ir ne­be­ty­lė­ti, jei­gu pa­ti­ria­me ar ma­to­me pa­ty­čias. Ša­lia yra žmo­nių, ku­rie ga­li pa­dė­ti, to­dėl bū­ti­na pra­neš­ti, pa­si­pa­sa­ko­ti. Tu­ri­me pra­dė­ti lau­žy­ti ste­reo­ti­pus ir nuo­sta­tas, kad aš nie­ko ne­ga­liu pa­da­ry­ti ir kad nuo ma­nęs nie­kas ne­prik­lau­so“, – sa­ko D. Juš­kie­nė.

Kal­bė­ji­mas su nu­ken­tė­ju­siuo­ju, su tuo, ku­ris ty­čio­ja­si, ir su ste­bė­to­jais, psi­cho­lo­gės įsi­ti­ki­ni­mu, ga­li pa­dė­ti už­kirs­ti ke­lią pa­ty­čioms.

Pa­sak psi­cho­lo­gės, pa­ty­rus pa­ty­čias svar­bu neuž­sisk­lęs­ti, ne­lik­ti su sa­vo skaus­mu vie­nam. Jei­gu ne­drą­su pra­neš­ti mo­ky­to­jui, so­cia­li­niam pe­da­go­gui, psi­cho­lo­gui, rei­kė­tų pa­si­kal­bė­ti su tė­vais ar ki­tu žmo­gu­mi, ku­riuo pa­si­ti­ki­ma, pa­skam­bin­ti į „Vai­kų li­ni­ją“.

Ag­re­so­rius (tas, ku­ris ty­čio­ja­si) pa­pras­tai tu­ri fi­zi­nį ar emo­ci­nį pra­na­šu­mą, tad ban­dy­ti pa­čiam nu­ken­tė­ju­sia­jam kib­ti jam į at­la­pus ga­li bū­ti ri­zi­kin­ga. Ge­riau­sia tak­ti­ka to­kiu at­ve­ju, pa­sak psi­cho­lo­gės, at­si­trauk­ti.

Už­kirs­ti ke­lią pa­ty­čioms ga­li ir pa­ty­čių ste­bė­to­jai, jei­gu tik iš­drįs­ta ag­re­so­riui pa­sa­ky­ti, kad jis per­len­kė laz­dą, kad ne­ge­rai el­gia­si, kad be rei­ka­lo ka­bi­nė­ja­si ir pa­na­šiai.

Mo­kyk­lo­se pa­ty­čias ga­li pa­tir­ti ir mo­ky­to­jai iš vai­kų. D. Juš­kie­nė sa­ko, kad ne­ga­li­ma ty­lė­ti ir to­kiais at­ve­jais, rei­kia vi­sa­da steng­tis iš­siaiš­kin­ti si­tua­ci­ją ir ieš­ko­ti spren­di­mo, kur­ti ge­rus tar­pu­sa­vio san­ty­kius, kad mo­ky­mo ir mo­ky­mo­si pro­ce­sas tap­tų ma­lo­nus.

„Kad ka­da nors iš vi­so ne­liks pa­ty­čių, ti­kė­tis tur­būt la­bai nai­vu. Ta­čiau su­ma­žin­ti jų tik­rai ga­li­me“, – sa­ko D. Juš­kie­nė.

​​​​​​​Pa­ty­čios – šiurkš­tus žai­di­mas?
  • 2018 me­tais at­lik­to Pa­sau­lio Svei­ka­tos Or­ga­ni­za­ci­jos (PSO) ty­ri­mo duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je pa­ty­čias pa­ti­ria 29 pro­cen­tai ber­niu­kų ir 26 pro­cen­tai mer­gai­čių, o iš ki­tų be­si­ty­čio­jan­tys nu­ro­dė 25 pro­cen­tai ber­niu­kų ir 14 pro­cen­tų mer­gai­čių.
  • "Vai­kų li­ni­jos" duo­me­ni­mis, pa­ty­čių klau­si­mas yra ant­ro­je vie­to­je tarp daž­niau­siai te­le­fo­nu vai­kų mi­ni­mų sun­ku­mų. Per 2017 me­tus bu­vo su­lauk­ta net 3641 skam­bu­čių šia te­ma.
  • Psi­cho­lo­gai, moks­li­nin­kai ne­tu­ri vie­nin­gos nuo­mo­nės, dėl ko ky­la pa­ty­čios. Vie­ni ma­no, kad tai ky­la dėl me­di­ci­ni­nių, psi­chi­nių, psi­cho­lo­gi­nių, vys­ty­mo­si veiks­nių, šei­mos pro­ble­mų ir pa­na­šiai. Daž­niau­siai ty­čio­ja­ma­si iš cha­rak­te­rio sa­vy­bių, rū­bų, iš­vaiz­dos, so­cia­li­nio sta­tu­so, lė­tu­mo, aki­nių, že­mo ūgio, ant­svo­rio ir pa­na­šiai. Apk­laus­ti vai­kai, iš ku­rių ty­čio­ja­ma­si, gal­vo­ja, kad ki­ti jų ne­mėgs­ta, dėl to, kad yra pra­stes­ni, kaž­ko ne­su­ge­ba, kad kaž­kuo nuo ki­tų ski­ria­si.
  • Ki­ti moks­li­nin­kai ma­no, kad pa­ty­čios yra tie­siog šiurkš­tus žai­di­mas. Skriau­di­kas iš­si­ren­ka silp­niau­sią "au­ką", kad vi­sa­da bū­tų šio žai­di­mo nu­ga­lė­to­ju. Kuo la­biau "au­ka" su­tri­ku­si, su­py­ku­si ar su­si­ner­vi­nu­si, tuo žai­di­mas sma­ges­nis skriau­di­kui, tuo stip­res­niu jis ga­li pa­si­jus­ti. Net jei skriau­di­ką ba­ra tė­vai ir mo­ky­to­jai, nuo jo nu­si­su­ka drau­gai, skriau­di­kui tai ne­svar­bu, nes jis ra­do žai­di­mą, ku­ria­me vi­sa­da bū­na nu­ga­lė­to­ju.