Naujausios
Dr. Jono Šliūpo 150-osios gimimo metinės
XIX amžiaus milžinas
Šiaulių universiteto Istorijos katedra
Dr. Simonas Strelcovas
Nedaugelis žmonių savo gyvenimu aprėpia keletą istorinių epochų. Tačiau kur kas rečiau kam pavyksta atlikti reikšmingus darbus. Rezultatai, kuriuos asmuo palieka po savęs, yra nekvestionuojamai svarbūs.
Bėgant laikui, keičiantis epochoms, santvarkoms ir ištisoms gyventojų kartoms atlikti darbai ir jų rezultatai tampa bene lemiamu kriterijumi, kaip viena ar kita asmenybė prisimenama.
Baudžiavos panaikinimo metais savo kelionę šiame pasaulyje pradėjęs, dr. J. Šliūpas pajuto Romanovų imperijos prieskonį, pasinaudojo Hohencolernų Vokietijos „spaudos laisvėmis“, išnaudojo JAV suteiktas galimybes, dirbo Lietuvos Respublikoje, pergyveno pirmąją sovietinę okupaciją ir mirė Vokietijoje pasitraukęs nuo antrosios sovietinės okupacijos.
Taip kaip Donelaičio saulelė budino svietą, taip „Aušra“ XIX a. antroje pusėje budino lietuvių tautą. XIX a. per Vidurio ir Rytų Europą nusiritusi tautinio pavasario banga neaplenkė ir Lietuvos.
Lietuvių tautinis sąjūdis yra neatsiejamas ir tiesiog neįsivaizduojamas be tokių palydovų kaip „Aušra“ ar “Varpas“, be tokių asmenybių kaip J. Basanavičius, J. Šliūpas, P. Vileišis, V. Kudirka.
Šiandien sunku įsivaizduoti, tačiau XIX a. II pusė, dar tas laikmetis, kada lietuvybės idėjos sunkiai skynėsi sau kelią, ir lietuvių moderniosios tautos tapsmas buvo sėkmingas tik pastarąja idėja „užkrautų“ intelektualų ir, nemažiau svarbu pažymėti, begalinių optimistų dėka.
Apie vaikystėje sklandžiusias gyventojų tarpe nuotaikas savo atsiminimuose rašė ir pats dr. J. Šliūpas. Kunigą Joną Katelę, anot J. Šliūpo, tuomet kai kurie žmonės laikė už beprotį, kad šis jaunus ir senus mokė lietuvių kalbos ir rašto.
Lenkų veikėjai XIX a. lietuvių atžvilgiu naudojo sąvoką lud, t.y. liaudis, nepriskirdami tautos sąvokos, tuo tarpu vokiečių tyrinėtojų nuomone lietuviai jau šimtas metų kaip buvo kaip išnykę.
Istorinė — geopolitinė Lietuvos padėtis lėmė, kad lietuvių modernios tautos formavimasis ilgus dešimtmečius buvo didesnių kaimynų–rusų ir lenkų interesų sferoje.
J. Šliūpas „Aušroje“ rašė: “Taigi matome, kad mažne visi–kurie turi apsiautę Lietuvą ieško lietuvių meilės. Vieni kerštu ir bausme tikisi sulauksę lietuvių nusižeminimo, atlėžimo, kiti gi jausdami savo menką spėką apsiginti nuo varginančių galvažudžių glosto lietuvius, jiems gerinasi ir broliškai kviečia į bendrystę. Taigi, lietuviai, kaip mes turime elgtiesi, ko norėti, ko lukėti, o kam parodyti nykštį iškištą tarpo smilių ir didžiųjų pirštų?“ Šioje vietoje reikia atkreipti dėmesį, jog teksto autorius buvo vos 22 sulaukęs jaunuolis, kurio gyvenimo aprašyme jau galėjo puikuotis įrašas–“Aušros“ redaktorius ir vienas iš steigėjų.
Gimė Jonas Šliūpas 1861 m. Rakandžiuose, Šiaulių raj., praėjus keletui savaičių po baudžiavos panaikinimo. Tėvai suvokė išsilavinimo svarbą, tad nors ir nebūdami turtingi, savo vaikams suteikė galimybę mokytis.
J. Šliūpas mokėsi Mintaujos gimnazijoje, studijavo Maskvos ir St. Peterburgo universitetuose. Anksti įsitraukus į lietuvišką veiklą, valdžios buvo baustas ir priverstas nutraukti studijas.
XIX a. pabaiga — laikotarpis, kada carinė valdžia nesėkmingai pabandė įgyvendinti kultūrinį eksperimentą uždrausdama Lietuvoje spaudą lotyniškomis raidėmis. Todėl „Aušra“ budindama tautą nulėmė jaunojo redaktoriaus likimą savaip.
J. Šliūpas dėl valdžios persekiojimų 1884 m. turėjo išvykti į JAV. Pasitikėjimas savo jėgomis, nepailstamas tikslo siekimas, neišsenkantis optimizmas — savybės lydėjusios J. Šliūpą visą gyvenimą.
JAV pabaigęs mokslus jis tapo pirmuoju lietuvių atstovu, gavusiu valstijose gydytojo diplomą. Gydytojo praktika vertėsi iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kada grįžo į Europą, ir įsijungė į Lietuvos valstybingumo atkūrimą.
Jonas Šliūpas pasižymėjo nepailstamu darbingumu ir produktyvumu. Mus pasiekęs jo palikimas tiek didelis, kad sunku būtų rasti kokį svarbesnį lietuvių gyvenimo įvykį, kuriame dr. J. Šliūpas nebūtų dalyvavęs ar jo neaprašęs.
Visas jo gyvenimas — tai nenutrūkstamas darbas siekiant gerovės savo tautai. Vytautas Kavolis savo laiku yra labai taikliai J. Šliūpą ir J. Basanavičių pavadinęs XIX a. milžinais. Buvo tokių leidinių kaip „Aušra“, “Unija“, “Lietuviškas balsas“, “Apšvieta“, “Nauja Gadynė“, “Laisvoji mintis“ redaktoriumi. Pats gausiai juose rašė bei publikavosi Vokietijos, Lenkijos, Švedijos, JAV leidiniuose. Buvo bemaž 300 straipsnių autorius. Ne vieną užsienio autorių darbą, jo nuomone svarbesnį, buvo išvertęs į lietuvių kalbą.
Jo darbai svarbūs visų pirma ne teoriniu turiniu, o ryškiu poveikiu lietuvių tautinei sąmonei, savitu įnašu į daugelį kultūros sričių. Bet leiskime kalbėti pačiam J. Šliūpui: „Ant greitųjų, kaip mokėjau taip ir šokau. Mano nuomonėje buvo Aušrą padaryti įnagiu kovos ne vien su lenkais ar Maskolijos valdžia, bet pašvęsti jos didoką dalį klausimams ekonomijos ir platesnės lietuviškos politikos“.
Išvykęs į JAV J. Šliūpas iškarto įsijungė į aktyvią veiklą ir stengėsi įvairias būdais remti tautinį sąjūdį Lietuvoje bei daug nuveikė lietuvių išeivijos labui: prisidėjo prie lietuvių išeivių tautinio apsisprendimo, socialinio aktyvumo ugdymo ir prie tautinės kultūros kūrimo.
Atkakliai priešinosi JAV gyvenusių lietuvių polonizacijai, buvo lietuviškų parapijų steigimo iniciatorius, JAV — Lietuvos mylėtojų draugijos, Lietuvių susivienijimo Amerikoje, Lietuvių mokslo draugystės, Lietuvių laisvamanių susivienijimo Amerikoje kūrėjas ir aktyvus veikėjas.
Vėlesniuose savo darbuose dr. J. Šliūpas siekė aprėpti platų socialinių problemų spektrą: visuomenės vystymosi, socialinės pažangos, valstybės–individo ir visuomenės santykio, tautos, patriotizmo ir kitas problemas.
J. Šliūpas pasisakė prieš kraštutinį nacionalizmą ir kosmopolitizmą. Šiek tiek perfrazuojant V. Kavolio žodžius, galima sakyti, kad J.Šliūpas skleidė plataus ir išmintingo patriotizmo sampratą — patriotizmą apglėbiantį ir artimą tėvynę ir tolimą plačiąją žmoniją.
1918 m. atkūrus Nepriklausomybę Šliūpas tapo pirmuoju Lietuvos diplomatu atstovavusiu Lietuvai Vašingtone ir Londone. Ne kartą buvo pasisakęs už baltų vienybę ir buvo lietuvių — latvių sąjungos šalininkas. Dirbo pasiuntiniu Latvijai ir Estijai.
Nuo 1924 iki 1928 m. Lietuvos universitete (dabar Vytauto Didžiojo) dėstė medicinos istoriją. Jam buvo suteiktas medicinos, teisės ir istorijos garbės daktaro laipsniai. Ketvirto dešimtmečio pradžioje persikėlė gyventi į Palangą. Jo pastangomis Palangai buvo suteiktos miesto teisės, o nuo 1933 iki 1939 m. dirbo Palangos burmistru.
Be to, kas ko gero šiandien skaitytojui būtų įdomu–būdamas aktyvus visuomeninis veikėjas J. Šliūpas nepriklausė jokiai politiniai partijai. Jo nuomone, nei viena Lietuvos politinė partija neatspindėjo tautos interesų. Maža to, dirbdamas ne vienerius metus Palangos burmistru dr. J.Šliūpas už tai negavo atlygio. Kadangi valstybė buvo paskyrusi jam pensiją, papildomai apmokamą darbą dirbti negalėjo. Tačiau dirbo, tiesa be atlygio.
Jono Šliūpo veikla paliko gilų įspaudą ir Šiauliuose. 1921-1923 m. jis buvo Šiaulių gimnazijos mokytojas, prisidėjo kuriant „Šiaulių naujienų“ (1923-1928 m.) laikraštį, 1923 m. — “Titnago spaustuvę.
Na, o kaip savo gyvenimą apibūdino pats dr. J. Šliūpas: „Save aš visuomet skaičiau tik agitatoriumi į vis ir vis naujas pastangas — sukuriant socialinį ekonominį ar dvasinį kilnesnį tautos gyvenimą. Aš troškau reformų ir teisingumo. Aš rūpinausi reformomis, atsiekti gerovę ir laimikį tautos. Ypačiai man patiko švietimas mokslinimas liaudies, ūkio, pramonės bei prekybos kėlimas. Kaipo privatus pilietis aš norėjau gyventi nepriklausomas ir dirbti visuomenės labui, kiek sugebėdamas“.
Jono Šliūpo gyvenimo laikotarpis apima istorinį periodą, kada ne tik Lietuvos bet ir visos Vidurio Rytų Europos visuomenės išgyveno bene didžiausius sukrėtimus.