Naujausios
Troškimas gyventi — stipresnis už ligas
Kelmiškis Edmundas Rafanavičius jau 26 metai gyvena kovodamas su negalia. Ilgas ligų sąrašas. Skaudus kiekvienas žingsnis, atsisėdimas ir atsikėlimas. Tačiau nuolatinį palydovą skausmą atsveria mintys apie gyvenimą. Neįgalus 39 metų vyras galėtų būti stiprybės pavyzdžiu daugeliui sveikųjų. Jis stengiasi palengvinti savo buitį, lanko meno mokyklą, kur mokosi skambinti pianinu, lanksto grožybes iš popieriaus. O prieš porą metų vedė.
Regina MUSNECKIENĖ
Pats lengvina sau gyvenimą
Daugiabučio rūsyje Edmundas renka elektrinį invalido vežimėlį. Vakar jį parsivežė iš Vilniaus. Netilpo į giminaičių automobilį. Teko išardyti. Galėjo laukti, kol į sostinę važiuos savivaldybės autobusiukas. Savivaldybė taupo. Specialiai dėl vieno vežimėlio nevažiuos. Bet laukti ne Edmundo būdui. Paprašė vežimėlį parvežti Kaune gyvenančių giminaičių.
Šiandien nuo ryto pasiremdamas į ramentus arba atsisėdęs ant apverstos taburetės darbuojasi. Išardytą vežimėlį pats susirinko. Sugalvojo prisitaisyti specialias kilpas ramentams.
Elektrinis vežimėlis Edmundui didžiulė dovana. Iki šiol naudojosi paprastu. Tačiau skaudančios rankos sunkiai pasukdavo jo ratus.
Pats pasirūpino ir įvažiavimu į rūsį. Paprašė kaimyno, kad specialiai išpjautų ir nuobliuotų dvi ilgas ir plačias lentas. Kai reikia išsivežti vežimėlį, jas pakloja ant rūsio laiptų.
„Nenoriu nuolat vaikščioti po valdiškas įstaigas ir prašinėti, — sako neįgalus žmogus. — Ten ne visada maloniai kalba. Klausia, kas man dar blogai. Susinervinu. Pakyla kraujospūdis. Geriau jau pačiam sumokėti už paslaugą. Jei pritrūkstau pinigų, pasiskolinu ir pratempiu iki kitos pensijos.“
Iš kaimo į miesto daugiabutį
Edmundas pakviečia į butą. Nepatogu kalbėtis rūsyje. Skausmingai stojasi. Kiša po pažastimis ramentus. Pailsėdamas laiptinės aikštelėje užkopia į antrąjį aukštą.
Vieno kambario butukas dvelkia nepriekaištinga švara ir tvarka. Socialinį būstą Edmundui paskyrė prieš keletą metų. Žmogus nenorėjo gyventi apleistame bute. Savo lėšomis suremontavo kad ir valdišką būstą. Sudėjo naujus langus, grindis išklojo parketu, atnaujino sienas.
„Gyvenau kaime, trobelėje be patogumų, — pasakoja Edmundas. — Kai vieną rytą atsibudau ir negalėjau pakilti iš lovos, išgelbėjo tik telefonas. Už jo atvedimą iki vienkiemio buvau brangiai mokėjęs. Bet tuomet telefonas išgelbėjo man gyvybę. Pats paskambinau į ligoninę. Medikai iškėlė mane neštuvais, pro langą. Po ilgo gydymosi ligoninėje patekau į slaugos skyrių. Po to teko vėl grįžti į kaimą. Ligoniui gyventi ten buvo baisu. Užpusto. Jei pasidarytų blogai, nei greitoji neprivažiuotų. Prašiau būsto Kelmėje. Kartą man parodė butą mieste. Jei patiks, man paskirtų kaip socialinį būstą. Bet po savaitės viskas apsivertė aukštyn kojom. Atsiprašė. Suklydę. Butas jau buvęs paskirtas kitam žmogui. Teko dar laukti. Paskui davė kambarį Profesinio rengimo centro bendrabutyje. O prieš keletą metų gavau šitą butą.“
Nuo skausmo kartais atima balsą
39 metų Edmundo Rafanavičiaus ligos istorijoje — ne vien judėjimo negalia, kurią sukėlė išdilę, o paskui lūžę stuburo slanksteliai. Epilepsija. Operuotos akys. Padidėjęs kraujospūdis. Sutrikęs širdies ritmas. Kardiomiopatija. Tai tik dalis ligų, kurios kankina jauną vyrą. Jis patyrė devynias operacijas. Visais atvejais buvo nuskausmintas narkoze.
Kasdienis ligonio racionas — šešios tabletės rytą ir keturios vakare.
Edmundas pasakoja, jog tik iki dešimties metų buvęs sveikas. Paskui prasidėjo ligos. Teko operuoti akis, nosį, raktikaulį. Dėl lordozės krypo stuburas. Siaurėjo tarpslankstelinis tarpas. Tačiau kaime gyvenęs jaunas vyriškis negalėjo išvengti sunkių darbų, kasdien lydinčių kaimo žmogų. Juolab, kad gyveno tik su mama. Namuose nebuvo kam atlikti vyriškus darbus.
Edmundo mama susirgo. Ją išsivežė sesuo. Palaikėje tetos trobelėje kaime ligotas vyras liko visai vienas. Vieną rytą atsibudo ir negalėjo pakilti iš patalo. Po truputį dilę vieną dieną visai atsisakė tarnauti stuburo slanksteliai. Medikai atliko operaciją. Tačiau kaip pasakoja pats Edmundas, po operacijos apie keturis mėnesius negalėjęs pajudinti nei rankų, nei kojų. Didelės valios ir medikų pastangomis pakilo. Išmoko vaikščioti su ramentais.
Tačiau skausmas — kasdieninis Edmundo palydovas. „Kartais sėdantis ar stojantis ne taip pakrypsta stuburas. Toks skausmas pereina, lyg elektra per visą kūną — net balsą atima. Negaliu net šaukt, — pasakoja Edmundas. — Laimė, kad dabar turiu keltuvą į vonią. Dušo kabina man irgi netinka, negaliu pastovėti.“
Edmundas prisimena ne vieną dėl savo negalios patirtą patyčią. Kartą padėti neįgaliam žmogui buvo atsiųsti mokiniai. Tą dieną surakintas skausmo jis negalėjo pasikelti iš lovos. Mokiniai sustoję prie lovos iš jo pasijuokė ir iškeliavo atgal nieko nepadėję.
O neseniai viena kelmiškė, pamačiusi jį sunkiai lipant laiptais, išvadino apsimetėliu. „Kartais atrodo, jog žmonės pavydi net negalios, — svarsto Edmundas. — Jei jau neįgalus, turėčiau gyventi apleistame bute su krintančiais lauk langais.“
Žmonos dovana — vargonai
Edmundui pamiršti savo negalią padeda muzika. Nuo vaikystės ją mėgo. Tik skurdžiai gyvenusi mama negalėjo jam nupirkti instrumento ir leisti į muzikos mokyklą. Edmundo svajonę įgyvendino žmona Danutė. Ji nupirko ir padovanojo Edmundui elektrinius vargonėlius. Dabar jis lanko ir meno mokyklą. Ten mokosi skambinti fortepijonu.
Kai pavargsta darbuotis rūsyje besirūpindamas visokiomis racionalizacijomis, Edmundas iš sulankstytų popieriaus gabaliukų daro gulbes, povus ir kitokius namų papuošalus bei suvenyrus.
Žmona Danutė, kurią Edmundas vedė prieš porą metų, įnešė į jo gyvenimą dar daugiau stiprybės ir optimizmo. Su ja susipažino telefonu. Danutė gyveno Skuodo rajone, kaime. Dirbo pieno surinkėja. Ištekėjusi už Edmundo turėjo keltis gyventi į Kelmę. Dabar jauna moteris neturi darbo. Pašalpos iš darbo biržos negauna. Šeimai tenka verstis iš Edmundo neįgalumo bei našlaičio pensijų ir trijų šimtų litų globos pašalpos.
Tačiau Danutė pilna optimizmo. „Viskas gerai. Išsiversim,“ — stabdo ji vyrą, kai šis pradeda guostis. Ko reikia buities palengvinimui stengiasi nupirkti pati. Išdidi ir užsispyrusi žemaitė nemėgsta verkti, minti valdžios slenksčių. Ko nors prašyti ji laiko pažeminimu.
Skuodo rajone, pas Danutės tėvus, šeima turi žemės sklypelį. Ten užsiaugina daržovių. Dažną savaitgalį važiuoja į Skuodą. Pasinaudoja tuo, kad Edmundui ir jai kaip neįgalaus žmogaus palydovei yra 80 procentų nuolaida autobuso bilietui. Kartais juodu su Edmundu iš Kelmės paima Danutės sesuo, iš sostinės važiuojanti į Skuodą aplankyti tėvų.
Paklausta, ar nebijojo tekėti už neįgalaus žmogaus, Danutė atsako irgi žemaitiškai santūriai: „Koks skirtumas, ar eina savom kojom, ar su lazdom. Svarbu, kad geras žmogus.“
DOVANA: Judėjimo negalią Edmundui Rafanavičiui kompensuos neseniai gautas elektrinis invalido vežimėlis. Važiavo policijon vežimėlio užregistruoti.
OPTIMIZMAS: Žmona Danutė Edmundui Rafanavičiui suteikia daug optimizmo, stiprybės ir gyvenimo džiaugsmo.
ĮVAŽIAVIMAS: Edmundas pats pasirūpino įvažiavimu į rūsį. Čia laiko savo vežimėlį.
AUKSARANKIS: Žurnalistės aplankytas Edmundas Rafanavičius darbavosi rūsyje. Susirinko ką tik parsivežtą elektrinį invalido vežimėlį, pritaisė prie jo specialias, paties padarytas kilpas ramentams.
GROŽYBĖS: Edmundas iš popieriaus išlanksto gulbes, povus ir kitokių grožybių.
Autorės nuotr.