Naujausios
Šviesuolis prie šeštojo ąžuolo
Vabalių kaime (Radviliškio rajonas) gyvenantis Vilgelmas Jučys čia gimė, augo, augino vaikus. Sidabravo seniūnijoje šviesuoliu vadinamas senolis turi savo nuomonę apie praeitį ir apie dabartį bei apgailestauja, kad dabartinė karta mažai lobių pasisėmė iš savo protėvių gyvenimo lobyno.
Gyvenimas prie ąžuolų
— Visada buvau ir tebesu „žemės kurmis“. Žemę ariau, kai buvau pusbernis, ją ariu ir dabar. Anksčiau dirbau 5 hektarus, dabar, kai metai ėmė slėgti pečius, — tik 2 hektarus. Auginu rugius, kviečius, miežius, dobilus. Kai ką — sau, kai ką — arkliams.
Suprantama, vienas dabar nevaliočiau ir dviejų hektarų įdirbti. Padeda vaikai, anūkai, proanūkiai.
Turiu du arklius. Su vienu važiuoju į Sidabravą duonos, kitas riogso dykas. Nebent paarti prireikia, tada įkinkau abu.
Mano visas gyvenimas — čia, Vabaliuose, prie šeštojo ąžuolo, jei skaičiuosime nuo kelio posūkio į kaimą. Žmoną Bronislavą prieš 62 metus parsivedžiau iš sodybos prie pirmojo ąžuolo. Ačiū Dievui, dar tebesame abu, tebesame drauge.
Turėjo būti kitaip
— Maniau, kad, valstybėje atkūrus Nepriklausomybę, ji ims kilti kaip ant mielių. Dabar matau: nėra to, ko laukėme.
Ankstesnėje nepriklausomoje Lietuvoje buvo taip: kriaučius už patentą susimoka 5 litus ir gali užsiimti savo amatu ištisus metus. Kalviui patentas metams kainavo 15 litų. Ir niekam nerūpėjo, ar dirbsi vienas, ar pasiimsi mokinių.
Pavasarį ir rudenį, būdavo, susimoki žemės mokestį, ir gyveni ramus. Žemelė tave maitina. Prisimenu, moteris viena, be vyro, penkis vaikus ant 20 hektarų žemės užaugino. Ir duonos visiems užteko, ir aprangos.
O dabar kaime pilna žmonių, kurie patys morkos ar svogūno neužsiaugina, nes tingi.
Žemelę dabar susirinko „berniukai“ ir iš jos daro biznį. Žmonėms darbo nebėra. Argi taip turėjo būti?
Negrįžo nei žmonės, nei dainos
— Maniau, atkūrus Nepriklausomybę, žmonės vėl grįš į kaimus, kaimuose vėl skambės dainos. Būdavo, užtraukia būrys dainą Moniūnuose, jam atsiliepia Sirutiškių, kitų kaimų dainoriai.
Vakarais jaunimas rinkdavosi prie supynių, prie „turniko“, kurį dabar, atrodo, vadina skersiniu. Prie to “turniko“ vienas už kitą vis daugiau kartų prisitraukdavo. O dabar — kuriozas: dvidešimtmetis nesugeba prisitraukti nė karto! Štai kokių lepšių priauginome. Paduok tokiam dalgį — po pusvalandžio bus šlapias ir pabėgs.
Paprašiau kartą vieno jaunuolio už kluono žolę nupjauti. Paklausė, kiek mokėsiu. Pažadėjau sumokėti, bet jis pasižvalgė į žolę už kluono, į dalgį, vėl į žolę, vėl į dalgį ir, numojęs ranka, išėjo.
Tada pats ėmiausi darbo. Dalgį dar galiu sukti per dieną.
Apie žmonių santykius
— Bene labiausiai dabar pasiilgstu pagarbos tarp tėvų ir vaikų, tarp kaimynų ar apskritai tarp žmonių.
Mano jaunystės laikais suaugusio žmogaus žodis buvo šventas. Berniukai nuo mažumės buvo mokomi pagarbos mergaitėms. „Turėk akis kaktoje. Mergaitę, moterį pamatei — kontroliuok save, kaip elgiesi“, — sakydavo mano tėvai.
Tiesa, ir dabar yra mandagių vaikų. Žiūrėk, eina koks „žvirblis“ keliu, sutikęs bet kokį praeivį, “laba diena“ neužmiršta pasakyti. Bet ne visi tokie mandagūs auga.
Gyvenimo dovanos
— Vyresniame amžiuje reikia mokėti džiaugtis ir mažais dalykais. Kad ir kieme ganyti vištas — argi ne malonumas? Kai saulė šviečia, žolė žaliuoja, o Dievas lėmė visa tai matyti ir tau.
Argi ne laimė, kai sugalvoji kuo nors pradžiuginti šalia esantį žmogų, kai nukreipi jo liūdnas mintis į šalį. Tada gerai pasijunti ir pats.
Neužmirštu padėkoti Aukščiausiajam, kad ir savo senatvėje esu ne vienas, o su savo žmona. SNamelyje prie savo ąžuolo mes dviese, ir tai mums yra didžiausia dovana.
Jadvygos Buivydienės nuotr.
„PALAIDINĖ“: Tokia paties nusipinta “palaidine“ Vilgelmas Jučys išnaikino kovus iš visų aplink sodybą augančių medžių.
PAUKŠTELIAI: Vilgelmas Jučys medinį paukštelį išdrožia per porą valandų.
VIRVĖ: Vilgelmas Jučys sako, kad pinti virves su reketukais jam patogiausia kieme — daugiau erdvės.
LAIMĖ: Didžiausia Vilgelmo Jučio laimė — kad savo trobelėje jis jau daugiau nei 60 metų drauge su savo žmona Bronislava.