Naujausios
Signataro pėdsakai Užvenčio dvare
Užventiškė Elena Jaspelkytė-Staputienė gyvena Užvenčio dvaro pastate, kambariuose, kur sėdėdavo dvaro ūkvedis ir buhalteris, ir kur arkliams darydavo brizgilus. Prieš devyniasdešimt metų šį dvarą valdė ir klestintį ūkį įkūrė ekonomistas ir 1918 metų Lietuvos valstybės atkūrimo akto signataras Jonas Smilgevičius. Elena dirbo dvare, tad mena jo šeimininką.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Pavyzdinis ūkis
Pailgas medinis Užvenčio dvaro pastatas. Tarpukariu jis priklausė Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Smilgevičiui. Jis čia įkūrė pavyzdinį ūkį. Prie Ventos veikė vandens malūnas. Stovėjo penimų galvijų pilnos fermos, sūrinė, spirito varykla, veikė plytinė, lentpjūvė. Laukuose užveisė tabako plantacijas.
Užventyje Jonas Smilgevičius populiarino žemės ūkio naujoves. Tuo metu jis Lietuvoje buvo svarbus ne tik kaip ekonomistas, bet ir kaip Lietuvos Tarybos narys, 1918 metų vasario 16 -ąją pasirašęs Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.
Užvenčio dvare tuo metu lankėsi daug iškilių Lietuvos žmonių.
Iš Plungės rajono Šonių kaimo bajorų šeimos kilęs Jonas Smilgevičius mokėsi Mintaujos ir Liepojos gimnazijose, Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose.
1899 metais baigęs ekonomikos mokslus dirbo Peterburge, Žemės ūkio ministerijos inspektoriumi. Po to vadovavo Nobelio prekybos įmonių filialui Varšuvoje.
Grįžęs į Lietuvą Jonas Smilgevičius kartu su Jonu Basanavičium nupirko bankrutavusią įmonę. Joje pradėjo gaminti žemės ūkio padargus. Signataras buvo vienas pagrindinių bendrovių „Nemunas“, “Dubysa“, “Miškas“, “Neris“ , “Sidabrinė lapė“, steigėjų ir akcininkų. Kaip visuomenės veikėjas Jonas Smilgevičius bendradarbiavo spaudoje. Garsėjo kaip lietuvybės puoselėtojas.
Tabako džiovintoja
Elena Jaspelkytė-Staputienė buvo trylikos metų, kai pradėjo dirbti dvare. Ji su savo broliu ir būriu suaugusių moterų ruošė džiovinimui iš plantacijų parvežtus tabako lapus. Iš pradžių iškočiodavo lapų gyslas specialiais kočėlais su dviem rankenom, paskui lapus suverdavo ant špagato ir kabindavo į džiovyklą. Išdžiovintus lapus tuoj pat išveždavo į Kauną.
Elena prisimena, jog darbas buvo sunkus. Paauglei nepatikdavo tabako kvapas. Kartais vaikams prikibdavo padėti geranoriškos moterys. Džiovykloje dirbo apie trisdešimt žmonių. Tačiau būdavo ir tokių moterų, kurios specialiai gąsdindavo vaikus, kad jie nedirbtų.
Gavę algą Jaspelkiai eidavo į dvaro sūrinę. Elena nupirkdavo fermentinio sūrio. Sūrį pardavinėdavo didžiuliais gabalais. Brolis iš savo algos šeimai nupirkdavo sviesto. Likdavo dar šiek tiek pinigų, mat vaikams už darbą mokėdavo mažiau. Pinigus parnešę namo, vaikai atiduodavo motinai.
Vėliau, kai Elena ištekėjo, dvare dirbo jos vyras. Jis darbavosi spirito varykloje. Vyras pasakodavo, jog spiritą veža iki Tryškių. Ten geležinkelio stotyje pakrauna į traukinį ir išgabena nežinia kur.
Dvarininkas — nervingas, jo žmona — švelni
Elena pasakoja, kad Jonas Smilgevičius beveik nuolatos būdavo Užventyje. Jis pats drauge su vokiečiu pagalbininku prižiūrėjo laukus, sūrinę, spirito varyklą, malūną. Ūkis tais laikais buvo labai modernus. Jame dirbo labai daug žmonių. Su pagalbininku Jonas Smilgevičius visuomet kalbėdavosi vokiškai. Darbininkai nesuprasdavo, ką jiedu kalbasi.
Elenai paliko įspūdis, kad dvarininkas buvo nervingas. „Algų mokėjimo dieną darbininkai būriuodavosi prie ūkvedžio kabineto. Ateina pats šeimininkas. Praneša, kad šiandien algų nebus, trinkteli durimis ir piktas išlenda lauk pro kitą dvaro galą, — mena Elena. — O mes taip ir liekam stovėti, nespėję nieko net paklausti. Algos dažnokai vėluodavo. Užtat, kai ponia atvažiuodavo iš Kauno, mes atsigaudavome. Ji buvo labai švelni ir nešykšti. Pamenu, mano mama išperino poniai viščiukus. Visaip vertėmės. Tėvelis mirė, paliko septynis našlaičius vaikus. Nunešėm tuos paukščiukus. Ponia dosniai sumokėjo. Paskui tarsi susinepatoginusi dar klausia: “Gal per mažai jums tų pinigų? Gal daugiau reikėtų?“
Likęs našlys Jonas Smilgevičius gyveno su užventiške vaistininke. Kai 1942 metų rugsėjį mirė, jį palaidojo Užvenčio kapinėse esančioje dvaro koplyčioje. Po kelių dešimtmečių kažkas išniekino jo palaikus. Signatarą rado nurengtą. Tuomet palaikus teko perlaidoti į kapines. Tačiau signataro palaikai ir žemėje nerado ramybės. Dėl kapavietės buvo kilę konfliktų su kitais užventiškiais, kurių artimieji palaidoti šalia.
Signataro anūkas atvežė dovanų
Tarybiniais laikais dvaro pastate apgyvendinti užventiškiai. Butą čia gavo Elenos Staputienės šeima. Dvare apsigyveno ir Elenos jaunesnioji sesuo Aksavera Jaspelkytė. Jai atiteko kambarys, kuriame dar kol dvaro nevaldė Smilgevičiai, gyveno Marija Pečkauskaitė — Šatrijos Ragana. Aksavera vis džiaugdavosi ant sienos nulipdytu angelu. Dabar Aksavera persikėlė pas seserį. Savo butą pardavė jauniems žmonėms.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, į Užventį buvo atvažiavęs Jono Smilgevičiaus anūkas. Jis gyvena Amerikoje, nes ten emigravo Jono Smilgevičiaus dukros. Elena svečiui aprodė dar išlikusius dvaro pastatus. Papasakojo, kas kokiame kambaryje buvo tuo metu, kai dvarą valdė jo senelis.
Antrą kartą Užventį aplankęs signataro anūkas atvežė Elenai dovanų.
SIGNATARAS: Jonas Smilgevičius 1917 metais dalyvavo Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje, rengė jos dokumentus. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 metais vasario 16— ąją pasirašė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.
DVARAS: Jau daugiau kaip šimtmetį stovintis medinis Užvenčio dvaras priglaudė daug užventiškių šeimų. Šeimos sensta, o dvaras baigia sunykti.
DARBININKĖ: 86 metų dvaro darbininkė Elena Jaspelkytė — Staputienė gyvena kambariuose, kur sėdėdavo dvaro buhalteris ir ūkvedis ir kur buvo daromi brizgilai arkliams.
SŪRINĖ: Dar išlikusi dvaro sūrinė. Elena Jaspelkytė — Staputienė čia eidavo pirkti sviesto ir fermentinių sūrių, kuriuos pardavinėdavo didžiuliais apvaliais gabalais.
MALŪNAS: Jono Smilgevičiaus valdymo laikais veikusį vandens malūną užventiškiai Milda ir Alvydas Knyzeliai atgaivino kaip užeigą ir sveikatingumo centrą.
Autorės nuotr.