Naujausios
Pokalbio tema — Didžioji Lietuva
Iki mūsų dienų atėjęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimas verčia mus kitomis akimis pažvelgti į mūsų valstybės praeitį.
Šiauliuose pristatyti pirmieji du „Didžiosios Lietuvos“ tomai, su architektūrinio LDK paveldo Baltarusijoje nuotraukomis, susirinkusiuosius privertė aiktelėti: “Čia ką, viskas likę?“. O knygos sudarytojos ir fotografės, Nepriklausomybės akto signatarės Birutės Valionytės pasakojimai ne vienam įžiebė šiuo metu taip mažtantį pasididžiavimo Lietuva jausmą.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Karo lauko etmonas
Birutė Valionytė, Nepriklausomybės akto signatarė, knygos „Didžioji Lietuva“ sumanytoja, sudarytoja ir fotografė, turi dar ir neoficialią Karo lauko etmono pareigybę, kuria pagrįstai didžiuojasi. Šį titulą jai suteikė šešeris metus trukusių Signatarų klubo ekspedicijų LDK paveldo takais nariai, vienoje stepės suvenyrų parduotuvėje nupirkę ir padovanoję poniai Birutei etmono vėzdą.
Kolegos sako, kad B. Valionytei, vadovavusiai ekspedicijoms, nepaklusti neįmanoma. Tai įrodo ir toks faktas, kad B. Valionytė, kai nepavyko visko nufotografuoti per ekspediciją, į kelionę išsiruošė privačiai ir, anot kolegos rašytojo Stasio Kašausko, pasielgė kaip „nenormalūs žmonės“, tai yra nuvyko tiesiai į Ukrainos Karo ministeriją, gavo karinį sraigtasparnį ir iš paukščio skrydžio fotografavo LDK paveldą Ukrainoje.
Šiuo metu spaudai rengiama trečioji „Didžiosios Lietuvos“ knyga apie LDK paveldą Ukrainoje, Rusijoje ir Lenkijoje.
Apie Lietuvos karalystę ir istorijos mitus
Kalbėdama apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, B. Valionytė patikslina, kad teisinga būtų kalbėti apie karalystę ir kad šis titulas iš Lietuvos istorijos ištrintas nepagrįstai.
„Mes turėjome vadintis karalyste, nes karaliaus titulo iš Mindaugo niekas neatėmė, nors ir visą šeimą nukirsdino“, — teigia B. Valionytė. Anot jos, mes ir istoriškai buvome karalystė, nes Lietuva nuo Algirdo laikų niekam jokių duoklių nemokėjo. “Deja, mes naudojomės lenkiškais ir rusiškais istoriografijos šaltiniais, kurie dažnai iškreipia istoriją mūsų nenaudai“, — tvirtino B. Valionytė.
Ji apgailestavo, kad mūsų istorikai net nediskutuoja šia tema, nors jauni užsienio kolegos esą jau paneigia kai kuriuos mitus.
Pati B. Valionytė prisipažino niekaip negalinti patikėti, kad Daumantas (Mindaugo brolis — red.past.) būtų taip supykęs ant savo brolio Mindaugo, kad nužudė ne tik jį , bet ir visą jo šeimą....
„Drįstu pasakyti, kad mes tebegyvename mituose, nes slaptosios tarnybos ir tada veikė, o šioje istorijoje interesų konfliktas akivaizdžiai buvęs“, — sakė B. Valionytė.
„Čia ką, viskas likę?“
„Viskas prasidėjo nuo mėgėjiškų signatarų klubo kelionių. Iš pradžių galvojau — išeis gražus nuotraukų albumas. Bet istorijoje nėra žodžio ''gražus“. Greitai supratau, kad reikia viską padaryti rimtai ir inventorizuoti mūsų palikimą už dabartinės Lietuvos ribų“, — apie “Didžiosios Lietuvos“ atsiradimą pasakojo ponia Birutė. O darbo reikalingumą patvirtino faktas, kad net krizės situacijoje šios brangios knygos atsidūrė perkamiausiųjų sąraše.
B. Valionytė prisipažino, kad jai įdomiausia stebėti, kokį įspūdį palieka pirmą kartą pamatyta knyga (užtat ji pataria geriau vieną kartą pamatyti, negu 10 kartų išgirsti): „Kas tik pavarto, reakcija būna panaši: akys didelės ir klausimas: čia ką, viskas likę?“.
„Taip, likę“, — sako ji. Žinoma, nuo didžiojo padalijimo daug kas statyta, perstatyta, bet iš esmės, anot B. Valionytės, šiose knygose yra sudėta apie 85-90 procentų mūsų paveldo (kurį galima nufotografuoti) dabartinėje Baltarusijos teritorijoje.
Baltarusiai, tęsė ponia Birutė, nuo 2004 iki 2009 metų skyrė labai daug lėšų paveldo apsaugai, restauracijai ar atstatymui. „Kiekviename rajone kažkas vyksta. Jei ne statoma, tai bent renkamos šiukšlės, tvarkoma aplinka ar bent jau rundapu nupurškiama žolė. Ženklūs pokyčiai šioje srityje stebimi ir Ukrainoje“, — pasakojo B. Valionytė.
Ši knyga su pasisekimu buvo pristatyta Lenkijoje, o iš lenkų istorikų išgirstas komplimentas: „Gerai, kad nepolitikuojate“.
Ukrainos perlus teks išsirinkti patiems
„Baltarusijos internetinėje svetainėje paveldas pateiktas visais pjūviais, o Ukrainoje mūsų klodai visiškai neatrasti. Ukraina — kraštas didelis, tad mūsų perlus reikia patiems išsirinkti“, — sakė B. Valionytė.
Susitikimo metu ekrane demonstruotos LDK paveldo Ukrainoje nuotraukos: puikiai išsilaikiusi Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto pilis Lucke, netoliese išsidėstęs auksinis mūsų pilių žiedas: Olyka, Klevanė, Dubnas, Ostrogas (kuriame buvo įkurtas universitetas anksčiau, nei Vilniuje). Nepralenkiama savo grožiu ir didybe yra kariotaičių pastatyta Podolės Kameneco pilis.
„Jūs privalote atvažiuoti į šias vietas ir pasėdėti — jums iš karto stuburas išsities, galva pasikels ir suprasite, kad mes — nei maži, nei bejėgiai...“, — kalbėjo B. Valionytė.
Birutė Valionytė apie
.... baltiškąją Baltarusiją
— Per pastaruosius trejus— ketveris metus Baltarusija labai pasikeitė: ji nebėra tik mėlyna, ji tapo vyšninė, žalia, geltona — vadinasi, grįžtama prie savo spalvų, prie šaknų.
Gudai yra suslavėję dzūkai. Linkiu jiems greičiau susivokti, kad jie nėra rusai... Istorija visad verčia pažinti save ir žinoti savo šaknis.
Kartą nuvykau į atkampų Baltarusijos kaimą, kurio gyventojas aiškino, kad čia — tikras rusų kaimas, kad čia gyvena vien rusai, ir kad niekas baltarusių kalbos nemoka.
„Klausykite, — sakau jam, — jūs gyvenate gražiame baltų kaime“. Ir paaiškinau, kad čia namų sienos turi po du langus, kaip statydavo baltai, o slavai visuomet deda tris langus namo gale. Žmogus nustebo, susimąstė ir pridūrė: “Mano sūnus pasistatė namą irgi su dviem langais“. Patariau jam išmokti baltarusių kalbą. Manau, mūsų pokalbio niekada nepamirš, nes neįmanoma nupjauti šaknų, nes be šaknų — tu niekas.
... barbarus okupantus
— Mane piktina, kai Lietuvos istorijos korifėjai aiškina, kad lietuviai buvo okupavę svetimus kraštus. Baltarusijos ir Ukrainos istoriografijoje niekur nėra pasakyta, kad Lietuva okupavo Baltarusiją ir Ukrainą. Tai mes rašome ir mokome vadovėliuose, kad buvome barbarai ir pavergėm kitas tautas.
Faktas, kad mes čia buvome ir sugrįžome į savo teritoriją, kurią buvome praradę ir ta teritorija buvo suslavinta. Štai kodėl šioje teritorijoje lietuviai yra gerbiami ir mes šitą jungtį nuolat privalome palaikyti bei neprarasti pasitikėjimo.
... Valdovų rūmus
— Gerbiamieji, mane mažai domina, kiek bus nukrypta nuo autentikos, atstatant Valdovų rūmus. Man daug svarbiau, kad po 20 metų vaikai eis į Valdovų rūmus, kaip į valstybingumo simbolį. Ir visi bus pamiršę, kad jie buvo atstatyti. Ar blogai, sakykite, kad šiandien mūsų Trakų pilis taip atrodo, ar geriau būtų buvę į pokario griuvėsius žiūrėti?
„Kas tik pavarto, reakcija būna panaši: akys didelės ir klausimas: čia ką, viskas likę?“.
KNYGA: „Jūs privalote atvažiuoti į šias vietas ir pasėdėti — jums iš karto stuburas išsities, galva pasikels ir suprasite, kad mes — nei maži, nei bejėgiai...“, — kalbėjo B. Valionytė.
Ant stalo prieš susirinkusiųjų akis atversta knyga su LDK kanclerio Leono Sapiegos rezidenciniais rūmais Baltarusijoje, kuriuose lankėsi Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai.
Šalia ponios Birutės sėdi knygos kuratorius rašytojas Stasys Kašauskas. „Didžiosios Lietuvos“ dizainą kūrė Darius Abromaitis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PAVELDAS: Iš būsimosios knygos. XVI amžiaus kunigaikščių Ostrogiškių Mežiryčo pilis Ukrainoje.
Birutės VALIONYTĖS nuotr.