Naujausios
Pijus, kuris pastatė Dievo namus
Kelmės rajono Vaiguvos miestelio gyventojas Pijus Stulginskis dešimtį savo gyvenimo metų pašventė Dievo namų statybai. Aštuonių klasių išsilavinimo vyras, neturėjęs jokio supratimo apie statybas, pats išmūrijo didžiulį koplyčios pastatą, padarė altorių, sumeistravo kryžius ir visą kitą atributiką. Pijus sako, kad atlikti visus šiuos darbus jam padėjo Dievas. O skeptikams, gailintiems jo išlietos energijos, tvirtina, jog kaip tik koplyčioj dirbdamas pasisemdavo jėgų.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Koplyčia — gatvės puošmena
Šalia gyvenamojo namo, savame kieme, pastatyta Pijaus Stulginskio koplyčia atrodo didingai. Ji tarsi nušviečia visą nedidelio miesteliūkščio gatvelę, kurioje viena šalia kitos susigrūdusios trobos.
Baltai dažyta, puošta bokšteliu ir meniškais kalvių darbo kryžiais. Plačios iš vidaus užkabinamos durys. Sumūryta jau ir tvora. Padaryti metaliniai vartai. Pijus tikisi, jog šį rudenį pasiseks bažnyčią pašventinti. Savo statinį jis vadina bažnyčia, nes viskas čia kaip tikroje bažnyčioje — ir altorius, ir suolai, ir klausyklos, iš Lenkijos parvežtos šventųjų skulptūros, smalsuolių, atvykstančių iš toli pažiūrėti neįtikėtinos Pijaus statybos, dovanoti šventųjų paveikslai. Tik ramiau čia negu tikroje bažnyčioje. Čia esi vienas su Viešpačiu. Tačiau Pijus žino, jog tokius statinius reikia vadinti koplyčiomis.
Bažnytėlėje skamba giesmės. Marijos radijas transliuoja Šv.Mišias. Radijas užkeltas aukštai, ten, kur paprastai, bažnyčiose gaudžia vargonai.
„Ne vienas stačiau. Su Dievo pagalba.“
Koplyčios statybai ir įrengimui Pijus atidavė aštuonis savo gyvenimo metus. Prieš tai buvo pastatęs mažytę medinę keturių kvadratinių metrų koplytėlę. Jai sugaišo dar dvejus metus. Tačiau jautęs kažkokį nerimą. Norėjęs dar kažką nuveikti Dievo garbei. Sugalvojo statyti didesnę bažnyčią. Netoliese griovė nereikalingus pastatus. Pijus prisivežė plytų. Jų reikėjo 27 tūkstančių. Dvejus metus jas valė parklupęs ant kelių. Bet šis darbas buvęs nesunkus. Pakakdavo pagalvoti, jog statys namus Dievui, ir praeidavo nuovargis.
Keturiasdešimtmetis vyras niekuomet nebuvo mūrijęs, nieko nenutuokė apie statybą. Tačiau savo statinį susiprojektavo pats. Pagalbos paprašė tik klojant pamatų blokus. Paskui pats susikalė stelažus, susitaisydavo betono ir pradėjo mūryti septynių metrų aukščio sienas. „Per dieną padėdavau po kokius penkis šimtus plytų, — pasakoja Pijus. — Stačiau vienas. Kas matė, tas žino. Koplyčios statyba buvo mano laisvalaikis — vietoj poilsio. Tačiau turime ir ūkį. Jį reikia apžiūrėti. Juk tik iš nedidelio savo ūkelio — penkių karvių ir šešių hektarų žemės — gyvename. O koplyčios statybai reikėjo daug pinigų.“
Altorių, klausyklas ir klauptus Pijus darė drauge su auksarankiu vaiguviškiu Stasiu Ušinskiu. Bet senukas numirė. Ir viską Pijui teko pabaigti vienam. Jis pats vienas plokštėm iškalė aukštus koplyčios skliautus, pats išgrindė plytelėmis grindis, dažyti padėjo žmona ir dukra. Tik stogdengius samdė. Ir dar norėtų, kad koks menininkas skliautus papuoštų angelais.
Dabar, kai koplyčia jau visiškai baigiama įrengti, Pijus klausia: „Dieve, argi aš galėjau? Iš kur visa tai?“ Ir vis aiškiau suvokia, jog statė drauge su Dievu. Bepigu statyti, kai vartai milijonus. O čia skaudėjo kaip žaizdą. Skubėjo, kad greičiau užgytų. Degte degė. Stulginskių šeima dėjo į koplyčią paskutinius pinigus. Tačiau Pijus tikėjo, jog deda pačiam tinkamiausiam tikslui.
Pašaukimas
Dabar, kai Pijus jau baigia įgyvendinti savo tikslą, sako esąs laimingiausias žmogus. „Man atrodo, kad Dievas su manimi kiekvieną akimirką. Aš — paprastas žmogus. O mane pašaukė tokiam kilniam darbui. Man ta bažnyčia — visas gyvenimas. Sėdžiu ir sėdžiu čia. Ir darbuotis čia smagu. Galėčiau per naktį. Atrodo, pats Dievas padeda. O namuose dirbu kaip atbulas. Atrodo, jog tie buitiniai darbai laikini, ne tokie prasmingi. Kaimynai gaili, sako: “Kiek energijos išliejai...“ O gal atvirkščiai — aš įgydavau energijos? Man jau penkiasdešimt metų. O jėgų dar turiu tiek, kad kalnus nuversčiau.“
Daug kas, net labai religinga Pijaus mama, į sūnaus sumanymą statyti koplyčią žiūrėjo skeptiškai. Patarė gerai pagalvoti. Baiminosi, kad jos vaikas netaptų pajuokos objektu. Juk koplyčią pastatyti — ne kepurę pakelti. Giminaičiai tiesiai išrėžė, kad Pijus su savo statybom padarys gėdą jų giminei. Tik žmona Snieguolė kantriai tylėjo. Leido vyrui kuklias šeimos pajamas skirti koplyčios statybai.
Dabar beveik kasdien į Vaiguvą atvažiuoja svečių pažiūrėti Pijaus koplyčios. Ir giminės patikėjo jo pašaukimu.
Šauksmas pasauliui
Ką darys Pijus, pabaigęs savo didžiąją statybą? Ar nurims? Juk sako turįs dar daug jėgų.
„Norėčiau padaryti dar ką nors nepaprasto. Eiti per pasaulį ir šaukti, kad Dievas yra gyvas. Kad žmonės suprastų. Bet tam darbui esu per silpnas. Bemokslis žmogus. Kas manimi patikėtų? Jei turėčiau mokslą, gal galėčiau tapti diakonu. Bet dabar turiu atsisakyti šios minties.“
Po mirties Pijus Stulginskis savo koplyčią norėtų palikti bažnyčiai. Kad visuomenė ja naudotųsi. „Jei iš Viešpaties išėjo ta bažnyčia, turi ir likti Viešpaties rankose. O pats norėčiau, kad mane palaidotų po bažnytėlės laiptais. Kad nebūtų jokio kapo. O žmonės eitų per mane ir mintų. Toks silpnas tarp žmonių aš ir jaučiausi. Juk kiti mokyti, pasipuošę, turtingi, kuria savus verslus.Tik būdamas koplyčioje, kartu su Dievu įgaudavau stiprybės. Jaučiausi pakilus.“
TARNYSTĖ: Iš gausios šeimos kilęs Pijus Stulginskis negalėjo baigti aukštų mokslų ir tapti kunigu, nors nuo mažens patarnavo Mišioms. Tačiau dešimt savo gyvenimo metų jis atidavė Dievo namų statybai, taip įprasmindamas kitokią savo tarnystę.
KOPLYČIA: Stulginskių kieme iškilusi koplyčia papuošė ir išgarsino Vaiguvos miestelį.
ATRIBUTIKA: Pijaus koplyčioje visa maldai reikalinga ir bažnyčiai būdinga atributika.
PAKYLĖJIMAS: Menkas besijaučiantis tarp žmonių Pijus Stulginskis savo koplyčioje sako jaučiasi pakylėtas.
Autorės nuotr.
citata: „Kad nebūtų jokio kapo. O žmonės eitų per mane ir mintų. Toks silpnas tarp žmonių aš ir jaučiausi. Juk kiti mokyti, pasipuošę, turtingi, kuria savus verslus.“