Naujausios
„Nėra kada snausti“
Šįvakar, Pasaulinę muzikos ir Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną, Šiaulių kultūros centre „Saulė“ dainuos Maestro Virgilijus Noreika. Koncerto išvakarėse kalbinome maestro, neseniai atšventusį savo 75 metų jubiliejų — ne apie muziką, o apie senjorų amžiaus tarpsnį.
Neturi laiko žvejoti
Tiesą sakant, maestro ne iš karto suprato, apie kokį amžių čia jį klausinėjame, kol galiausiai neiškentęs pasitikslino:
— Ar kad man 75 metai? Aš dar tik kelias dienas gyvenu kaip 75-metis. O jei jūs turite omeny, kaip gyvena pensininkas, tai pensininku aš dar nesijaučiu, nes labai daug dainuoju: spalio mėnesį 12 koncertų, lapkričio mėnesį suplanuota 16, neseniai Rusų dramos teatre per vakarą 22 kūrinius padainavau, tai apie kokį pensinį amžių reikia kalbėti? Aš jaučiuosi jaunas, tik taip neatrodau...
— O ką reikia daryti, kad ir 75-erių jaustumeisi jaunas?
— Reikia dirbti. Aš mokausi naujų kūrinių, kad sklerotiku netapčiau, bet kartais norisi ir pameškerioti, ne tik dirbti.
— Ar turite laiko pameškerioti?
— Šią vasarą neturėjau, nors gyvenau sodyboje ant ežero kranto. Kėliausi 5— 6 valandą ryto ir dirbau — tvarkiau archyvinę medžiagą.
(Čia V.Noreika pertraukia interviu: „Vieną sekundę, aš atsisveikinsiu su Lora, ji eina budėti“. “Atia, pasimatysim namie...“, — girdėti telefono ragelyje. Maestro paaiškina, kad jie su žmona Loreta ką tik papietavo Čiurlionio meno mokykloje, dabar žmona einanti dirbti, o mes su maestro turime tik 15 minučių pokalbiui).
— Esate paskendęs darbuose. Kokia jūsų nuomonė apie dabartinę valdžios politiką dirbančių pensininkų atžvilgiu, kai negaudami visos pensijos, daugelis yra išstumiami į užribį?
— Aš pensijos irgi gaunu tik 30 procentų, nors visą gyvenimą dirbau ir išlaikiau iš savo mokesčių kokius 5 ar 4 pensininkus, jau nekalbu apie užsienio gastroles, kai viską atiduodavau valstybei. Tai negražu ir neelegantiška, ir nėra ko apie tai kalbėti.
— Kokia jūsų nuomonė apie senjorų amžiaus žmonių produktyvumą?
— Nežinau, kaip kitiems, bet man tas laikas produktyvus. Aš dėstau dainavimą, mano studentai yra geri specialistai, pusė Operos ir baleto teatro solistų yra mano mokiniai. Bet pirmiausia, pats žmogus turi norėti dirbti, lengviausia pasakyti, kad mane nuskriaudė ir aš negaliu dirbti.
Svarbu nenuleisti rankų
— „Vairas“ dainuoja “Gimiau nei per anksti, nei per vėlai“, o jūs esate užsiminęs, kad gimėte 20 metų per anksti. Kodėl?
— Todėl, kad atkūrus nepriklausomą Lietuvą man būtų prasidėjęs aukso amžius: aš dainuočiau visame pasaulyje, turėčiau savo menedžerius ir vilą Šveicarijoje. Aišku, kad dėl to gaila. Juk aš galėdavau išvažiuoti tik kam nors leidus, o juk net nežinau, kiek kartų manęs neleido... Neleido net kontraktų pasirašyti, nors pagal sutartį aš visą uždarbį turėjau valstybei palikti...
— Jaučiate nuoskaudą? Juk ir laisvoje Lietuvoje buvote priverstas ieškoti darbo kitur...
— Aš nejaučiu nuoskaudų Lietuvai. Kai grįžau iš Venesuelos, pamačiau, kaip lietuviai mane myli. O mano gyvenime yra taip, kaip yra, tik reikia nenuleisti rankų, nepasiduoti, dirbti, ir viskas. Jėzus Marija, aš dirbu, žmona dirba, sūnus dirba, visi esame užsiėmę.
Pavyzdžiui, šiandien dirbau nuo dešimtos iki be penkiolikos trys, dabar dirbsiu nuo keturių iki pusės septynių, paskui per pusę valandos turėsiu persirengti, septintą valandą aš jau turėsiu būti LNK televizijoje, ten dirbsiu iki pusės devynių. Tai kaip jums atrodo?
— Ką darote, kad netrūktų energijos?
— Miegu nuo 9 ar 10 vakaro. Mano vakarai skirti poilsiui, o rytai — darbui. Šįryt nuo šešių jau sėdėjau prie kompiuterio.
„Nesijaučiu senas“
— Ko išmokote per savo gyvenimo metus?
— Gyventi taip, kaip dabar gyvenu. Niekada nebuvau atsilikęs, po antro kurso jau buvau pionierių stovyklos direktorius, 16-a su puse metų buvau Operos ir baleto teatro vadovas, mokiausi La Skaloje, mokiausi ispanų, italų kalbų, dėsčiau vokiškai, angliškai, ispaniškai, rusiškai, lietuviškai, lenkiškai...
— Jūsų santuoka su gerokai jaunesne balerina Loreta Bartusevičiūte neaplipo jokiais skandalais. Koks jūsų šeimos modelis?
— Visą laisvalaikį mes su žmona praleidžiame kartu. Aš visada skubu į namus, kartais grįžtu net penktą valandą ryto (kaip prieš mėnesį grįžau iš Žagarės), bet mano namai, mano lova, mano žmona, mano žmonos patiekti pusryčiai ir vakarienė — tai yra šventa.
Reikia mylėti vienas kitą, ir tada viskas labai gerai gaunasi.
— Penktadienio vakarą jūsų ateis pasiklausyti nemažai senjorų. Ką norėtumėte pasakyti savo bendraamžiams, kurie gyvena vieni padejuodami, kiti pasilinksmindami?
— Aš jiems padainuosiu ir liūdnų, ir linksmų dalykų, ir viskas bus gerai.
— Sakėte, kad jaučiatės jaunas. Tai koks tas jaunystės receptas?
— Nežinau, gal aš ne taip pasakiau. Aš nesijaučiu jaunas. Aš jaučiuosi ne senas...
— O senatvė, jūsų manymu, labiau minčių ar kūno būsena?
— Matyt, sueina viskas į krūvą: ir plaukų slinkimas, ir raumenų sumažėjimas, ir nuovargis greitesnis, bet pripranti prie kito, ramesnio, santūresnio gyvenimo, ir, atrodo, niekas nesikeičia... Jaunystė turi savo grožį, dabartinis laikas — savo...
Kalbėjosi Nijolė KOSKIENĖ
PASLAPTIS: Virgilijus Noreika ir jo žmona balerina Loreta Bartusevičiūtė atrodo iki šiol įsimylėję. „Mano namai, mano lova, mano žmona, mano žmonos pateikti pusryčiai ir vakarienė — tai yra šventa“, — sako maestro, tvirtindamas, kad po koncerto, kur bebūtų, visada skuba grįžti namo.
Jono TAMULIO nuotr.