Naujausios
Laikraštis svarbus ir ilgaamžiams
Laikraščio prenumeratorė Ona Povilaitienė domisi ir serialais, ir politikos įvykiais. Išklausė metinį Prezidentės pranešimą. „Man atrodo, kad stengiasi Prezidentė“, — nusprendė Stoniūnų kaimo ilgaamžė — 95-erių O. Povilaitienė.
Iš ryto ravėjo bulves
Ona Povilaitienė gyvena paskutinėje Stoniūnų kaimo (Joniškio rajonas) sodyboje, sename kadaise iš uošvių paveldėtame name. Per statų slenktį su lazdele perkopusi 95-erių moteris prasitaria rytą buvusi darže, ravėjusi bulves.
„Toks gražus, šiltas rytas, negi sėdėsi rankas sudėjusi. Žinau, kad marti atvažiavusi bars, kam vargstu, ale kad aš be darbo nemoku. Gerai, jog nuėjau. Jau ta “amerikonka“ žydi, greitai želia, nors ir buvo ravėta, — pasakoja moteris. — Dar vištų laikau ir triušių. Sūnui Antanui, kuris pagrindinis mano apiekūnas (rūpintojas) sakiau: jei triušius sunaikinsi, tai ir aš čia nebenorėsiu būti.“
Skaito su akiniais ir lupa
Močiutė „Šiaulių kraštą“ sako prenumeruojanti apie dešimtmetį. Užsidėjusi akinius ir pasitelkusi į pagalbą lupą smulkesnėms raidėms įskaityti, ji perbėga visą laikraštį. Domisi įvairiais įvykiais, pasakojimais.
Oną Povilaitienę dažnai lankanti Birutė Malkevičienė sako, kad močiutė nepraleidžia serialų ir svarbių politikos įvykių. Klausėsi Prezidentės metinio pranešimo, visų jos pasisakymų. Klausiu, kaip ji vertina šalies vadovę.
„Man atrodo, kad stengiasi Prezidentė“, — pagalvojusi nusprendžia Stoniūnų kaimo ilgaamžė.
Sunki dalia
Keturis vaikus — dvi dukras ir du sūnus — užauginusi O. Povilaitienė vaikystėje patyrė sunkią dalią: mama mirė jauna, liko keturi vaikai, Ona buvo vyriausia, aštuonmetė. Jos jaunesnę sesutę netrukus užklupo difteritas ir teko ruošti antras laidotuves šeimoje.
Vėliau tėvas į namus parvedė pamotę. Onutė buvo pristatyta ganyti šešių karvių ir avių pulko. Kai laukuose užklupdavo perkūnija, griūdavo ant žemės, užsidengdavo galvą ir laukdavo, kol praeis.
Penkerius metus mergaitė lankė mokyklą, bet daugiau klasių baigti pamotė neleido. Šeima netrukus išsikėlė gyventi į vienkiemį, pastatė namą, ruošėsi gerai įsikurti. Bet tais metais didelė audra suniokojo laukus, apardė gyvenamą būstą, peludę sugriovė, užversdama ją ant karvių. Už patirtus nuostolius, prarastus gyvulius žmogus jokios paramos iš valstybės anuomet negavo. Teko skolintis pinigų, vargais negalais verstis. Vaikai išėjo tarnauti pas kitus, Onutė tuo metu jau buvo pusmergė.
Ištekėjo ji 25-erių už ūkininko. Į sutuoktuvių ceremoniją su pirmuoju pabroliu ir pirmąja pamerge Joniškyje važiavo kaimynų didele brika, kiti vestuvių dalyviai vyko paprastais vežimais.
Pensijoje prisiminė ir kepinius
Visą gyvenimą O. Povilaitienė dirbo laukininkystėje. Kai išėjo į pensiją, prisiminė savo vaikystės pomėgį — kepinius. Dar ir dabar jos namuose pakvimpa grybukais, „tinginiu“, žagarėliais.
„Mano močiutė buvo gera šeimininkė, ją kaimynai kviesdavosi į vestuves maistą gaminti. Močiutė mane vesdavosi kartu kaip pagalbininkę. Iš jos gavau tą “gyslą“, todėl būdama jau pensininkė ir turėdama laiko pati pradėjau kartoti močiutės kelią. Esu šeimininkavusi Pošupėse, Bariūnuose, Saugėlaukyje, Joniškyje ir kitur. Kas dalyvaudavo vestuvėse, vieni kitiems prirodydavo“, — pasakoja Stoniūnų gyventoja.
Paklausta, iš kur tiek sveikatos, O.Povilaitienė sako, kad jos senelis sulaukė 104 metų, o senelio seserys išgyveno 108 ir 102 metus.
Užrašė Loreta RIPSKYTĖ
Autorės nuotr.
IŠMONĖ: 95-erių metų Ona Povilaitienė laikraštį skaito kasdien, mažesnėms raidėms įžvelgti pasinaudoja lupa.