Naujausios
„Kamanų pelkėse tebėra minų“
Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas tebėra užminuotas — nuo karo laikų. „Šiaulių kraštui“ apie buvusią užminuotą kelių kilometrų ilgio juostą, kuri gali būti pavojinga ir dabar, pasakoja mūsų skaitytojas Akmenės antrojo kaimo gyventojas Algirdas Norkus. Jo informacija susidomėjo ir išminuotojai.
Vytautas RUŠKYS
73 metų „Šiaulių krašto“ skaitytojas A. Norkus netoli savo sodybos, esančios Kamanų valstybinio gamtinio rezervato pašonėje, pernai vasarą rado sveiką sprogmenį. Būtent jis paskatino senolį viešai prakalbėti apie jo teritorijoje buvusį užminuotą ruožą.
— 1944 metų vasarą palei Kamanas buvo įsikūrę keli šimtai vokiečių kareivių. Vieni — Adomiškių kaime esančiame Batalaukių ūkyje, kiti — pas ūkininką Numsėdį Gailaičių kaime.
Ir vokiečiai įžvelgė, kad frontui pajudėjus rusų daliniai turėtų judėti per Kamanas. Nes rusai turėjo tokią taktiką: eiti miškais ir naktimis. Tad vokiečiai maždaug liepos mėnesį užminavo prieštankinėmis minomis apie penkių kilometrų ilgumo ir kelių šimtų metrų platumo juostą Kamanų miškų pakraštyje tarp Gailaičių ir Adomiškių kaimų.
Nežinau, ar tankai išvengė pasalos, kai 1944 — ųjų rudenį rusai galutinai išstūmė vokiečius iš Akmenės rajono. Tačiau minų liko. Todėl 1945 metų pavasarį Akmenės apylinkių kaimų vyrai buvo kviečiami išminuoti sprogmenis. Kas vengė patekti į rusų kariuomenę, sutiko rizikuoti.
Buvau aštuonerių metų piemenukas ir pamenu, kaip vyrai eidavo į mišką su strypais badyti žemės — taip ieškodavo minų. Dar vesdavosi apmokytus stambius šunis — jie bėgdavo priekyje žmonių.
Buvo prasidėjęs ir šeštas dešimtmetis, o kartais naktimis išgirsdavome sprogimą Kamanų pusėje. Tėvai sakydavo, gal kokia stirna užlipo ant minos.
Minų esu ir aš čiupinėjęs. Pamenu medines dėžutes. Tačiau dabar galvoju, kad tai — ne vokiškos, o rusiškos, skirtos naikinti pėstininkus. Tai gal ten vėliau ir rusai minavo. Būtent tokių „medinukių“ pokaryje eidavo ieškoti paaugliai. Jie išimdavo tolą. Prašydavo kaimo moterys dažyti vilnai — ji tapdavo rausvos spalvos. Tolo paieškos baigdavosi ir tragiškai.
Kodėl apie užminuotą mišką prakalbau tik dabar? Jaunimui tai nerūpi, o senieji gyventojai nebenori niekur kištis. Kai pasiūlau parodyti, aiškina, kad nebeatsimena. O iš kalbos suprantu, jog yra iš jaunystės prisibaiminę galimų sprogimų, kad ir dabar vengia tų vietų.
Aišku, ne su visais šnekėjau. Žinau, kad galėtų papasakoti Jonas Žultauskis, Jonas Daktaris, Arija Numsėdytė — Šukienė, jei jie atsilieptų.
Kai pirmą kartą apie minas ėmiau pasakoti Kamanų valstybinio gamtinio rezervato vadovams, jie nusišaipė, kad neišsigalvočiau niekų. O po kurio laiko jau patys man sakė, kad pelkėje yra radę karo laikų sprogmenų.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
TVIRTINIMAS: Algirdas Norkus tvirtina, kad Kamanų valstybiniame gamtiniame rezervate yra nuo karo laikų likusių minų.