Kalėdinė išpažintis: "Tokio sielos skausmo nelinkėčiau niekam"

ŠTI nuo­tr.
Pak­laus­tas, ko no­rė­tų pa­lin­kė­ti sau ir vi­siems ar­tė­jan­čių šven­čių pro­ga, nu­teis­ta­sis gal­vo­ja neil­gai: ju­dė­ti į prie­kį, steng­tis ir tu­rė­ti vil­tį, kad vis­kas bus ge­rai.
Šiau­lių tar­dy­mo izo­lia­to­riu­je prieš di­džią­sias me­tų šven­tes šur­mu­lio dau­giau: ar­ti­mie­ji sku­ba su­si­tik­ti su čia ka­lin­čiais vai­kais, tė­vais, gi­mi­nai­čiais. Ka­me­ro­se pa­si­ro­do pir­mie­ji Ka­lė­dų lau­ki­mo ženk­lai – snai­gės, pa­čių pin­tos po­pie­ri­nės gir­lian­dos, kuk­liai da­bi­na­mos eg­lių ša­ke­lės.

Ne vie­nas dau­giau lai­ko ski­ria svei­ki­ni­mo at­vi­ru­kų ar­ti­mie­siems kū­ri­mui. At­vi­ru­kai – spal­vin­gi, ryš­kūs, o Ka­lė­dų se­niai ir nykš­tu­kai juo­se – šyp­so­si. At­vi­ru­kai - tar­si iš pa­sa­kos, ku­pi­ni pa­čių gra­žiau­sių emo­ci­jų.

"Ne vi­sos min­tys to­kios švie­sios kaip at­vi­ru­kuo­se", – at­vi­rau­ja jau penk­tą­sias Ka­lė­das Šiau­lių tar­dy­mo izo­lia­to­riu­je su­tik­sian­tis nu­teis­ta­sis, su­ti­kęs pa­si­da­ly­ti min­ti­mis. "Ka­lė­dos čia – dvi­gu­ba baus­mė. Ir jos čia tik­rai ne­kve­pia na­mų jau­ku­mu", -- sa­ko jau­nas vy­riš­kis.

Vy­ras įsi­ti­ki­nęs, kad Ka­lė­dos – šei­mos šven­tė, ra­my­bės, ap­mąs­ty­mų me­tas. Ki­to­kios Ka­lė­dos – jau ne šven­tė.

"Ka­lė­dos čia, nors eg­lu­tės pa­puoš­tos, ei­li­nė die­na, tik šir­dį spau­džia la­biau. Vi­di­nis sun­ku­mas taip skau­džiai de­gi­na sie­lą, kad žo­džiais neiš­pa­sa­ko­si. O ir pa­jus­ti nie­kam ne­lin­kė­čiau. Gal­vo­ju apie vis­ką. Ir už­duo­du sau daug klau­si­mų apie sa­vo kal­tes, gy­ve­ni­mo pra­smę ir ga­li­my­bes vis­ką pa­keis­ti",- kal­bė­jo vy­ras. Jam Ka­lė­dos už gro­tų – psi­cho­lo­giš­kai sun­kiai iš­tve­ria­mo il­ge­sio die­nos, o min­tys – na­mie, pas žmo­ną, vai­kus.

Jis pui­kiai pa­me­na ir pir­mą­sias sa­vo Ka­lė­das ne­lais­vė­je. Tą­kart su­sė­do prie bend­ro sta­lo. Švie­tė gir­lian­dos.

"Mū­sų na­muo­se per Ka­lė­das vi­sa­da bū­da­vo bal­tos miš­rai­nės. Čia vi­so ši­to nė­ra. Ir prie bend­ro sta­lo ne­su­sė­dam. At­ro­do, jei su­sės­tu­me, bū­tų ki­taip. O gal ir ne, nes ne na­mai čia",- kal­bė­jo nu­teis­ta­sis.

Pap­ra­šy­tas pa­ban­dy­ti nu­pa­sa­ko­ti prieš šven­tes už­plūs­tan­čius jaus­mus, jis at­si­dūs­ta.

"Jau­čiuo­si pra­ra­dęs žmo­niš­ku­mą. Be­veik kaip raup­suo­tas. Ir ma­žai kam rei­ka­lin­gas. Ka­lė­ji­mas – ne sa­na­to­ri­ja. Ži­no­ma, kad sle­gia. Sva­jo­nės čia bū­nant su­ma­žė­ja. Ki­tiems jos ga­li at­ro­dy­ti pro­tu sun­kiai su­vo­kia­mos. Pa­vyz­džiui – no­rė­tų­si, kad su ta­vi­mi bend­rau­tu kaip su vi­sa­tei­siu vi­suo­me­nės na­riu ", -- sa­ko vy­ras.

Pa­sak nu­teis­to­jo, džiu­gi­na tai, kad pa­rei­gū­nų ir vi­suo­me­nės po­žiū­ris į ka­li­nius kei­čia­si. Ka­lė­ji­me vyks­ta tiek ren­gi­nių, pa­skai­tų, už­siė­mi­mų.

"Dar­buo­to­jų dė­ka įgau­na­me pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi. Per pa­skai­tas, už­siė­mi­mus iš­moks­tam dau­gy­bės da­ly­kų. Per tai atei­na su­pra­ti­mas, kad ga­li bū­ti ki­toks – ge­res­nis, jaut­res­nis, są­ži­nin­ges­nis", -- apie už­siė­mi­mų nau­dą pa­sa­ko­jo nu­teis­ta­sis. Pas­ka­tin­tas re­so­cia­li­za­ci­jos spe­cia­lis­tų, izo­lia­to­riu­je jis pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą, lan­ko vi­sas įma­no­mas re­so­cia­li­za­ci­jos pro­gra­mas.

"Kuo dau­giau in­for­ma­ci­jos gau­nu, tuo ge­riau ži­nau kaip gy­ven­siu iš čia išė­jęs",- to­kią sa­vo ak­ty­vu­mo prie­žas­tį nu­ro­dė nu­teis­ta­sis.

Sa­ko, kad nuo­sta­biau­sias lai­kas sa­vait­ga­liai. Ta­da su ko­le­go­mis iš ūkio ap­tar­na­vi­mo bū­rio iš­vyks­ta į Bo­ta­ni­kos so­dą. Tvar­ko jį, ma­to, kaip so­das gra­žė­ja, kei­čia­si. At­gai­va sie­lai va­di­na ir ke­lio­nes į ša­lia Šiau­lių esan­tį Aukš­tel­kės dau­gia­funk­ci­nį vai­kų užim­tu­mo cent­rą, ten pa­de­da re­mon­tuo­ti, tvar­ko­me cent­ro erd­ves.

Ne­lais­vė­je vy­riš­kis iš­ban­dė ir sa­vo kū­ry­bi­nius ge­bė­ji­mus. Jis ga­mi­na in­ter­je­ro ir eks­ter­je­ro dir­bi­nius iš me­ta­lo. Kam­ba­rio­kas pi­na iš vy­te­lių. Ki­ti iš me­džio su­ve­ny­rus da­ro. Kai įsi­trau­kia į veik­lą, ir pa­čiam sma­gu pa­si­da­ro, o jei dar pa­ma­to, kad dar­bai pa­tin­ka žmo­nėms – jo ir ki­tų nu­teis­tų­jų kū­ry­bą ga­li pa­ma­ty­ti šiau­lie­čiai Šiau­lių mies­to So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­re eks­po­nuo­ja­mo­je pa­ro­do­je.

Sa­ko, pa­tai­sos na­muo­se iš­mo­kęs ug­dy­ti va­lią, sa­ve kont­ro­liuo­ti. Nes tik lai­ky­da­ma­sis įstai­go­je nu­sta­ty­tos tvar­kos, siek­da­mas sa­vo tiks­lų, keis­da­mas sa­vo po­žiū­rį, ga­li gau­ti tai, ko no­ri čia bū­da­mas kiek­vie­nas – lais­vę.

"Svar­biau­sia, kad čia su­pra­tau, kiek daug ga­li­ma pa­da­ry­ti dėl sa­vęs ir ki­tų, jei to no­ri", -- sa­kė nu­teis­ta­sis. Ka­lė­da­mas jis už ge­rą el­ge­sį ne kar­tą bu­vo iš­lei­džia­mas na­mo. To­kios iš­vy­kos ke­lia ir džiaugs­mą ir jau­du­lį, juk jei iš­lei­džia – pa­si­ti­ki.