Naujausios
Išblaškyta giminė susitiko Vokietijoje
„Siunčiu straipsnelį, kuris, manau, sudomintų ir kitus. Kadangi dabar švenčiamas Berlyno sienos nuogriovimo 20–metis, tai apie tai ir primenu.“
Didelę dovaną mums seneliams suruošė vyriausiasis anūkas Žydrūnas: visą spalį vežiojo mus po Vokietiją. Lėkėm nuo vakarų iki rytų, nuo pietų iki šiaurės. Aplankėme visus sūnėnus ir dukterėčias bei vienintelę vyro seserį (trys broliai ir sesuo jau po žemele). Su mumis važiavo ir dvi mūsų dukros: Emilija — medikė, be kurios tikrai nebūtume ryžęsi vykti į tokią kelionę. Ypač senelis — didelių negalių žmogus. Kita — Elena — pamainomis su anūku (savo sūnumi) vairavo mašiną, tad neteko pakelėse ilsėtis.
Nuostabiausia diena — spalio 10-oji, kai už stalų susėdom per 100 žmonių. Visi — Vilhelminos ir Gustavo Valterių palikuonys. Dvi dukterėčios iš Toljačio (Rusijos) atvežė į susitikimą savo neįgalų brolį, sunkiai vaikščiojantį, nekalbantį, bet viską suprantantį. Tai persirgto insulto pasekmė. O koks jis buvo laimingas!
Iš 28 mano uošvių anūkų čia susirinko 22. Ir dar daugelis su savo vaikais ir anūkais. Nebuvo šešių dėl rimtų priežasčių: ligų, komandiruočių... Mūsų viena dukra — Valerija — liko namuose, kad aš galėčiau važiuoti, nes mašinoje — tik 5 vietos. Negalią turinčių žmonių buvo net dvylika. Ir nenuostabu: sunkūs išgyvenimai vaikystėje, jaunystėje, nuolatiniai nepritekliai — to pasekmė.
Mano vyras Danielius, vyriausias susitikimo dalyvis, papasakojo giminaičiams apie tremtį, apie tuos sunkumus, kuriuos patyrė jų tėvai ir jie patys vaikystėje ir jaunystėje.
Dar 1935 metais tūkstančiai vokiečių buvo ištremti iš Ukrainos, Žitomiro ir kitų sričių į Kareliją. Iš ten 1941 metais pertremti į Komiją — į patį atokiausią pelkėtą miškų kraštą, iš kur niekas negalėjo pabėgti.
Ten, 1943 metų sausį, bado išsekintas tėvas, išvarytas kirsti miško, iš darbo nebegrįžo: krito ir sušąlo vietoje. Neiti į darbą negalėjo, nes jau ir taip visai šeimai nedavė duonos normos visą savaitę, kol jis gulėjo. O be duonos daugiau nieko neturėjo. Išėjo... Buvo įverstas į bendrą panašiai mirusių duobę ir užkastas be jokių laidojimo ceremonijų, be artimųjų palydos.
Laimė, kad motina turėjo siuvimo mašiną, tad siūdama viršininkų šeimoms, ką užsakydavo, nuo mirties išgelbėjo vaikus. Vėliau susirinkę visi šeši vaikai tame miškelyje pastatė paminklą tėvui ir jo likimo draugams. 1989 metais ir aš su anūkėliu Žydrūnu aplankėme tas vietas. Per keliasdešimt kilometrų nuo čia niekas nebegyvena. Tas paminklėlis čia teprimena tūkstančių vokiečių žudynių vietas.
Vaikai užaugo. Sukūrė savo šeimas. Po 1947-ųjų metų visi jie jau su savo šeimomis išsikėlė iš Komijos. Kas į Kazachstaną, kas į Moldaviją. Mes jau su trimis dukrelėmis — į Lietuvą. Nuo 1960-ųjų čia ir gyvename.
Sugriovus Berlyno sieną, vokiečiai pradėjo keltis gyventi Vokietijon. Ten apsigyveno ir mano vyro trijų brolių ir sesers šeimos. Jauniausias brolis su žmona nespėjo išvykti: juos abu iš pavydo nužudė girtas rusas. Išvyko tik jų devyni vaikai su šeimomis. Jiedu atgulė Karakulake šalia mamos ir anytos Vilhelminos bei tragiškai žuvusio savo devynerių metų sūnelio. Juos kasmet (t.y. jų kapelius) kas nors aplanko. Po šio brolio šeimos tragedijos paskubėjo išvykti ir kitas brolis su septyniais vaikais ir jų šeimomis.
Vyro jaunėlė sesuo šią vasarą gydėsi Ukrainoje. Lankėsi tose vietose iš kur ištremti jos tėvai. (Ji gimė jau Karelijoje). Gyvenvietės Staraja Aleksandrovka miškelyje rado savo senelių kapus. Palaidoti jie 1922 metais. Tai liudija antkapių užrašai. Vėliau ji su vienu sūnumi čia atvyko dar kartą, sutvarkė kapinaites.
Apie tai ji papasakojo visiems susirinkusiems. Visų kalbėjusių prisiminimų ypač susidomėję klausėsi jauni žmonės. Bendravome rusų kalba.
Atrodo, neįmanoma sukviesti tiek žmonių iš įvairiausių kraštų į vieną būrį. Viskas įmanoma. Reikia didelio noro ir trupučio pastangų. Stalai buvo apkrauti visų atsivežtomis gėrybėmis. Puikavosi ten ir lietuviški šakočiai, naminės dešros, kumpeliai, grybai... Privežė, prigamino tortų, mėsos, žuvies, daržovių gaminių. Netrūko ir gėrimų, tačiau girtų nebuvo. Visi buvo apsvaigę susitikimo džiaugsmu. Glėbesčiavosi, kalbėjosi, dalijosi prisiminimais. Kalnai nuotraukų, įspūdžių, įrašytų į juostas dar ilgai primins visiems tas laimingas akimirkas. Mums — tą nepamirštamą spalį.
Dabar visi mūsų giminaičiai gyvena naują gyvenimą. Būdami labai darbštūs, pasiėmę paskolas iš bankų, padėdami vieni kitiems, pasistatė gražius namus, apsistatė moderniais baldais. Tiesa, bankams skolų dar turi, bet jos jau palyginti nedidelės, tikisi per keletą metų išmokėti. Nėra nei milijonierių, nei garsių verslininkų mūsų giminėje. Visi dirba, pluša. Bet laimingi, kad nei jie, nei jų vaikai bei anūkai nei bado, nei vargo nemato. Apsilankėme daugelio namuose. O tų namų — per 40.
Jei ne Berlyno sienos išgriovimas, to nebūtų buvę. Nebūtume ir mes ten nuvykę. Tiesa, mes nuolat bendravome su visais, lankėmės vieni pas kitus. Ir tarybiniais metais važiuodavome, bendraudavome. Tik tada mes Lietuvoje buvome turtingesni už „kazachstaniečius“ ar “moldavus“, veždavome jiems dovanų. Ir jie tai pamena.
Aldona VALTERIENĖ
Šeduva
Jadvygos BUIVYDIENĖS nuotr.
ALBUMAS: Iš Vokietijoje vykusio plačiai išsibarsčiusios Valterių giminės susitikimo šeduvė Aldona Valterienė parsivežė brangių akimirkų nuotraukų albumą.
Aldonos Valterienės albumo nuotr.
ATSISVEIKINIMAS: Prieš atsisveikindama iki kito susitikimo Valterių giminė nusifotografavo prisiminimui.
GIMINAIČIAI: Šioje nuotraukoje Aldona Valterienė ir jos vyras Danielius Valter (pirmoje eilėje, trečia ir ketvirtas iš kairės) įsiamžino su savo dukterėčiomis ir sūnėnais.
KARTA: Susitikime dalyvavo ir ketvirtoji Valterių karta — proanūkiai. Nuotraukoje — tik dalis jų.