Naujausios
KELIONĖ
Elzaso vyno kelyje — ne tik vynas
Jei jau nusikapstėte iki Strasbūro, nuodėmė būtų bent dienelę nepaskirti išvykai Elzaso vyno keliu. Su degustacija, ar be — ne tiek svarbu. Vynuogynų miestelių dvasia ir gausybės pilių vaizdas gerokai lenkia elzasietiškų vynų skonį.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Autobusu, automobiliu, traukiniu
„Kiekvienas iš 170-ties šio Vyno kelio kilometrų ragina jus atrasti regioną, kuriame gyvenimas tapo menu“, — taip šią įspūdingą atkarpą per vynuogynus apibūdina lankstinukas, rastas Strasbūro viešbutyje. Mano kolegos jau buvo išbandę šį kelią traukiniu. Iš Strasbūro stoties iki Kolmaro — Elzaso vynų sostinės — traukinio bilietas į abi puses kainuoja 20 eurų.
Kolmaras — tikrai vertas bent vienos dienos pasivaikščiojimo, garsus istoriniais kvartalais, gausybe viduramžių laikų bažnyčių, turtinga biblioteka, penkiais muziejais ir tradiciniais festivaliais. Beje, artimiausias — pirmas dvi liepos savaites vykstantis tarptautinis klasikinės muzikos festivalis.
Nors, žiūrint į žemėlapį, visiškai akivaizdu, kad geriausia yra aplankyti vynų kelią automobiliu (nuoma dienai — nuo 100 eurų), iš mūsų kompanijos niekas nesutinka vairuoti (suprantama, juk vyno kelias).
Belieka atsarginis variantas — pirkti brangoką mini autobusėlio turą. Visai dienai — kainuoja 125 eurus žmogui, pusdieniui — po 75 eurus. Pasirinkome pastarąjį variantą, nusiderėdami iki 65 eurų. Į kainą įskaičiuoti bilietai į pilies muziejų ir vyno degustacija.
Haut Kionigsbergo pilies didybė
Už keliolikos kilometrų nuo Strasbūro sukame pro vynuogynus, miškingu serpantinų keliu kylame į Haut Kionigsbergo pilį, kuri stovi ant kalno viršūnės, kaip germaniškosios didybės simbolis. Prieš ją mūsų Trakų pilis atrodo lyg žaislinė. Galybės įspūdį kuria ir pilies dydis (ji išsidėsčiusi 1,5 hektaro teritorijoje) ir masyvios rožinio smiltainio terasos. Pilis, pirmą kartą paminėta 12-tame amžiuje, stovėjo ant svarbių prekybos (grūdų, vyno, druskos ir sidabro) kelių. Per šimtmečius ji buvo du kartus sugriauta ir atstatyta.
1900— taisiais Imperatoriaus Viljamo II-ojo (Kaizerio) valia architektas Bodo Ebhardt, viduramžių tvirtovių ekspertas, atkūrė tipinę 15-16 amžių pietų Reino baseino pilies architektūrą, nepamiršdamas įamžinti ir savęs pilies bareljefuose.
Galutiniai pilies atstatymo štrichai sudėti 1918-taisiais, ir, o likimo ironija, po Versalio sutarties (1919-taisiais) šio germaniškos didybės simbolio šeimininkais tapo prancūzai.
Tačiau ir be šių istorinių žinių pilies vaizdas yra pribloškiantis, vidinių kiemų kiemelių ir menių kiekis įspūdingas, antikvariniai baldai ir atkurti piešiniai — kaip čia buvę... Kirba klausimas, ir kuo, pavyzdžiui, prancūzams galės būti įdomūs mūsų Valdovų rūmai?
Fontanas veikiantis nuo 1555-tųjų
Iš pilies tuo pačiu keliu leidžiamės žemyn, stebėdami vynuogynų panoramą su gausybe vienas šalia kito tapybiškai išsidriekusių miestelių ar kaimelių.
Elzaso vynuogynai užima apie 15000 hektarų ir yra bene 10 kartų mažesni, negu, pavyzdžiui, Bordo regiono vynuogynai. Vynininkyste Elzase užsiima apie 500 šeimų, vyndarių namus išduoda didelės durys— vartai, pro kuriuos įvežamas derlius.
Vidury vynuogynų stovi Elzaso šventosios, aklųjų globėjos Šv. Odilės skulptūra. Turint laiko, verta nuvykti į Šv. Odilės kalną ir ten įsikūrusį vienuolyną, vieną iš labiausiai lankomų vietų Elzase. Pakeliui sustoti Obernai miestelyje, kur gimė Elzaso Šventoji.
O mes įvažiuojame į pilies papėdėje esantį Sant Hypolite miestelį, apsuptą viduramžio sienų, kaip manoma, įkurtą 8 amžiuje — su 14-ojo amžiaus bažnyčia ir veikiančiu fontanu, ant kurio iškalti metai — 1555. Užrašų knygelėje pasižymiu: „silpna, kaip gražu“.
Vyno kelio perlas
Įvažiuojame į Rigevir miestelį, kuris, kaip paaiškina gidas, įeina į gražiausiųjų Prancūzijos miestelių dešimtuką. Jis vadinamas Vyno kelio perlu. Čia gyvena apie 1200 žmonių, todėl jo gyventojai save laiko miestiečiais.
Rigevir per metus aplanko apie 2 milijonus lankytojų. Ir visiškai aišku kodėl. Praėjęs pro 13-tojo amžiaus išorinius miestelio vartus su pakeliamuoju tiltu ir pro 15-tojo amžiaus vidinius, patenki į viduramžių pasaką su renesanso elementais.
Fachvercho stiliaus moliniai namai, išdažyti ryškiomis spalvomis, užrašai ant sienų, jaukūs kiemeliai, visus metus veikianti kalėdinė krautuvėlė, tradiciniai imbieriniai meduoliai ir riestainiai — kuria Elzaso rojaus atmosferą.
Net senoviška mašina atvykę gaisrininkai sidabru blizgančiais šalmais, pasistatę kopėčias ir pasikrapštę žavingame lietvamzdyje, atrodo tarsi specialiai pasamdyti statistai.
Čia, vynininkų Zimmer šeimos rūsyje, mūsų laukia elzasietiškų vynų degustacija. Elzasas garsėja septynių rūšių vynais, šeši iš jų — balti. Žinomiausi — Muskatas, Tokajus, Pinot.
Atšaldytas vynas ragaujamas sename rūsyje su lapių iškamšomis ir gandrų statulėlėmis, turistai nusiperka vyno lauktuvėms, nors patys elzasiečiai neslepia, kad jų regiono vynas Prancūzijoje nėra vertinamas taip, kaip Bordo ar Šampanės vynai.
Vietiniai sako, kad linksmiausia čia būna rudenį — per derliaus nuėmimo šventę, tada esą nėra kur mašinos pastatyti. Tačiau vyno kelias pavasarį turi savų privalumų — galima pajusti viduramžių dvasią, laisvai klaidžiojant po palyginti pustuščius miestelius ar prisėdus ant viduramžių fontano krašto.
Elzaso gastronomija
Elzaso krašto gastronominiame pavelde, kaip mėgstama pabrėžti, susipina prancūziškas rafinuotumas ir vokiška gausa.
Bene labiausiai šį junginį iliustruoja Elzaso garsenybė „choucroute“ — raugintų kopūstų troškinys, valgomas su daugybe kiaulienos, dešrų, lašinių. Troškinti patiekalą reikia dvi valandas, įpylus baltojo vyno. Iš to ir saldus, neatpažįstamas troškintų kopūstų skonis. Prie “choucroute“ geriausiai tinka virtos bulvės.
Dar vienas Elzasietiškas patiekalas — „Flammenkuchen“ — “degantis“ pyragas. Jo pagrindas yra iš miltų, ant jo dedama riebios grietinės, paskui užbarstoma svogūnų griežinėlių, šiek tiek papjaustytos šoninės gabaliukų. Prieš traukiant iš orkaitės, pyragas uždegamas.
Verta paragauti svogūnų sriubos ar svogūnų pyrago.
Stebint linksmuosius prancūzus, vokiečius, turistus, Elzase jokių krizės požymių nesimato. Tik mūsų gidas-vairuotojas Styvas iš Strasbūro prisipažįsta, kad pats į restoranus nevaikšto — jam per brangu. Naująjį darbą gavo vos prieš porą savaičių, alga — 1000 eurų. Kai aštuonis mėnesius buvo bedarbis, gaudavo 800 eurų pašalpą.
Dėžutė
Elzasas (pranc. Alsace) — regionas Prancūzijos šiaurės rytuose, prie sienos su Vokietija. Sostinė — Strasbūras. Plotas 8,28 tūkstančiai kvadratinių kilometrų, 1,79 milijono gyventojų (2004).
Didžiausi miestai: Strasbūras, Miulūzas, Kolmaras, Hagenau, Šiltigheimas.
DIDYBĖ: Tvirtinama, kad visiškai saulėtą dieną nuo Haut Kionigsbergo pilies matyti Strasbūro Dievo motinos katedros bokštas.
VYNUOGYNAI: Elzaso vynuogynai pavasarį.
EKSKURSIJA: Turistų pageidavimui — specialius Vyno kelio traukinukas.
GYVENIMAS: Rigevir miestelyje net ugniagesių darbas — stilingas. Kaip tvirtinama lankstinukuose, čia gyvenimas tapęs menu.
STILIUS: Vynininkų Zimerių namas pastatytas 1572 metais. Šio namo rūsys, kuriame vyksta degustacijos, papuoštas Elzaso simboliu — gandro statulėle ir vietinės laputaitės iškamša.
FONTANAS: Viduramžių fontanas Rigevir miestelyje. Fone — visus metus veikianti Kalėdinė krautuvėlė.
KELIAS: Vyno kelio žemėlapyje sužymėti visi lankytini objektai ir keliukai.
Autorės nuotr.