Naujausios
Bronislovo Viekšnių knyga
Viekšniuose (Mažeikių rajonas) gyvenantis Bronislovas Kerys yra vienintelės šalyje išsamios kompiuterinės knygos kraštotyros tema sudarytojas — „Viekšnių kraštas: bibliografija ir žinios krašto istorijai“. Autorius be atlygio savo knygą dalija kompaktiniais diskais tiems, kas domisi Viekšniais.
Vytautas RUŠKYS
Viekšniai įamžinti tomais
Bronislovas Kerys savo sudarytą kompiuterinę knygą „Viekšnių kraštas: bibliografija ir žinios krašto istorijai“ suskirstė į penkis tomus. Didžiausiame jų pristatoma vietovės istorija, geografija, o taip pat kraštotyros, švietimo, kultūros, ūkio ir kitos temos. Po atskirą tomą skirta krašto žmonėms ir gyvenvietėms. Visiems šiems kompiuterinėje laikmenoje esantiems tekstams išspausdinti įprasto formato knygoje reikėtų apie 6 tūkstančių puslapių.
Dar po tomą sudaro Viekšnių krašto senus laikus įamžinusios beveik 1200 fotografijų ir beveik 150 kopijų dokumentų, rastų Viekšnių krašte.
Paskatino bibliografinė retenybė
B. Kerys pradėjo knygą 1996 — aisiais, kai gavo bibliografinę retenybę — leidinį su pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų surašymo 1923 metais duomenimis. Jie tarsi pašaukė Viekšnių praeitimi besidomintį vietinį gyventoją surinkti ir paskleisti vien savo gimtojo krašto panašius faktus.
„Pirmiausia atrodė svarbu, kad viekšniškiai sužinotų, kiek kuriame kaimelyje seniau gyveno žmonių, kiek buvo trobų, žemės, — mena B. Kerys. — Taip užsikabinau ir pradėjau“.
Kai jis apsisprendė lankyti vietinius gyventojus ir užrašyti prisiminimus, pajuto, kaip plečiasi temų ratas. „Apsisprendžiau išklausyti kokį senolį, tarkim, apie vietinius muzikantus, o jis dar pasakoja, kaip vaidendavosi prie ano kryžiaus, — pateikia pavyzdį kraštotyrininkas. — Tai kaip aš galiu nesigilinti į vaidenimosi istorijas ar nepristatyti kryžių temos. O kai kito pašnekovo klausinėji apie kryžius, jis noriai ima pasakoti apie kalvius — ir kaip gali negirdėti“.
Pradžioje buvo lengva
B. Kerys džiaugiasi, kad kaupti bibliografinę informaciją darbo pradžioje buvo gerokai lengviau, negu dabar.
„Tada patikimai veikė tarpbibliotekinis abonentas, ir galėdavau užsisakyti daugybę knygų, vien nurodęs pavadinimą, — mena entuziastas. — Dabar keliama daugybė tokių reikalavimų, kokių anksčiau nebuvo. Antai, jei aš noriu užsakyti knygą, tai apie ją turiu suteikti labai išsamią informaciją, pranešdamas net puslapių skaičių. Būtent visus tokius bibliografinius duomenis aš anksčiau ir sutikslindavau, kai gaudavau reikiamą knygą. O juk man ne kiekvienos knygos ir bereikia, jei žinau visą jos bibliografiją. Tad kai ne visas knygas begaliu dabar pamatyti, esu priverstas savo darbe bibliografines nuorodas pateikti, remdamasis kitais šaltiniais“.
Informacija atkeliauja iš ... katilinės
Pastaruoju metu kraštotyrininko informacijos šaltiniu tapo viena miestelio katilinė. Mat jau ne pirmi metai joje vis atgabenama sudeginti pasenusių knygų, kitokių leidinių, o apie B. Kerio domėjimąsi tokia literatūra žinantys žmonės jam yra atnešę ne vieną išgelbėtą senieną.
Katilinėje deginami ir rankraščiai, kurie irgi domina kraštotyrininką. Antai apsidžiaugė vienos ateistų organizacijos metraščiu. Joje rastos pavardės padėjo sutikslinti anksčiau sukauptą informaciją. Įdomus buvo ir rankraštis apie keramikos gamyklos Viekšniuose veikusiame ceche dirbusių puodininkų veiklą.
„Esu baugus“
Dabar septintą dešimtį metų amžiaus įpusėjęs kraštotyrininkas prisipažįsta esąs bailus ir drovus žmogus.
„Jei būčiau drąsesnis, tai knyga būtų dvigubai ir trigubai didesnė, — mano jos autorius. — Nes bijau eiti pas žmones ir šnekinti“.
Nes pasikeitė aplinka, negu buvo prieš keliolika metų. Pavyzdžiui, dabar senyvesnius viekšniškius atakuoja senų nuotraukų rinkėjai ar supirkėjai. Už vienetą moka nuo kelių iki keliolikos litų. Tačiau senoliai nelinkę sau brangių daiktų pardavinėti, vis atsisako siūlymų.
Tad kraštotyrininkas neišdrįsta lankyti tų įdomių viekšniškių, kuriuos prigąsdino supirkėjai.
„Puldinėjami žmonės, aišku, nepatikės ir mano pasiūlymu tik paskolinti senas fotografijas — kol jas nuskenuosiu ir įtrauksiu į savo archyvą“, — įsitikinęs B. Kerys.
Jis nebedrįsta naudotis ir savo paruoštais raštelių, kurių vienoje pusėje pateiktas skolinimosi tekstas, o kitoje — besiskolinančiojo paso kopija.
Ekspedicijų dalyvius siuntė pas Kerį
Viekšnių apylinkėse surengtos kalbos ir kraštotyros tiriamosios ekspedicijos dalyviai iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto stebėjosi aplankytų vietinių reakcija. Jie, prašomi prisiminti savo krašto praeitį, vis siūlydavo: „Eikit pas Kerį, jis viską žino“.
Tad ir atėjo. Paskui ilgai negalėjo išeiti. Galiausiai išsivežė ir kompiuterinę knygą, ir daugybę kalbintų žmonių garso įrašų.
Vėliau iš instituto atėjo žinia, kad mokslo darbuotojai stebėjosi vieno žmogaus pastangomis. Ir atsidėkodami atsiuntė kelias dėžes knygų.
Pasigenda įvertinimo
Daugybę kompiuterinės knygos variantų autorius siuntinėjo šalies muziejams, kitoms kultūros įstaigoms. Dėl vienintelės priežasties — kad jo kraštotyrinis darbas taptų kuo plačiau prieinamas besidomintiems visos valstybės praeitimi.
„Stebina, kad ne visi atsako, kur mano knyga padedama, ar apie ją teikiama informacija“, — sakė B. Kerys. Ir mano, jog priežastis — jis pats kaip autorius: “Nes nesu koks profesorius, pagaliau kurios nors srities specialistas, o tik — niekas, neturintis aukštojo mokslo diplomo. Tik buvęs bibliotekininkas“.
Viekšniškis pats viešina savo darbą — prirašytus kompiuterinius diskelius dalija pažįstamiems ar kitiems Viekšnių praeitimi susidomėjusiems žmonėms. Ir džiaugiasi jų patirtais atradimais.
Antai paskambino nepažįstamas žmogus ir kalbėjo, kad iš knygos sužinojo iki šiol negirdėtų faktų. Dar pasakojo, kad jau popieriuje atsispaudė 600 puslapių. „Kai ėmė stebėtis, kad tai tik dešimtoji dalis knygos ir prakalbo suprantąs, kiek daug įdėjau darbo, — taip sušildė mano širdį“, — sakė autorius.
„Stengtis galės kiti“
Pabaigęs pirmąjį savo knygos variantą, autorius ketino kiekvieną temą dar labiau plėtoti. Ir tai jau darė. Jau platino dar du naujesnius variantus. Džiaugiasi, kad išsamiausiai pateikta informacija apie puodžius, partizanus. O daugumą kitų pristatytų temų vadina tik jų rėmais.
„Tačiau man dar daugiau padaryti nebepavyks — širdelė nebeleidžia, — apgailestauja B. Kerys. — Gelbėjimosi būdas — plėsti kraujagysles, o prireikus — šuntuoti. Bet man nei viena nei kita negresia, nes neturiu pinigų, o gresia vien, aišku, kas...“
Ir dar B. Kerys pabrėžia nebijąs mirties, nes maždaug prieš trisdešimt metų ji buvo priartėjusi. Tada šešerius metus išbuvo prikaustytas prie lovos, kol medikai nustatė ligą ir surado vaistų ją palengvinti. Tada pakilo, bet iki šiol neapsieina be vaistų.
„Džiaugiuosi, kad mano kompiuterinė knyga gal padės kitiems žmonėms labiau gilintis į Viekšnių krašto praeitį, ir galės kiti stengtis papildyti surinktą medžiagą“, — tikisi B. Kerys.
Gyvenimo prasmė
— Dabartinė karta vargu ar imtųsi ne pirmą dešimtmetį trunkančio darbo, už kurį niekas nemoka atlyginimo, pagaliau nepatiriate ir garbaus įvertinimo visuomenėje, bent šiuo metu. Kodėl tuo užsiėmėte?
— Viskas susiję su mano gyvenimo prasme. Ją įžvelgiau tada, kai ėmiausi sudarinėti knygą. Prieš penkiolika metų tos žinios tikrai buvo reikalingos. Juk aukštųjų mokyklų studentai ir prašė mano surinktų faktų diplominiams darbams. Tai stiprino mano įsitikinimą — jei kam reikės sužinoti apie Viekšnių kraštą, ras mano knygoje. Kai kurie artimesni draugai gyrė, o kai kas mane prilygino ir Biržiškai, ir Mašiotui.
Kitas reikalas — vaikystėje atrastas kolekcionavimo pomėgis. Būtent kolekcionavimu man tapo ir žinių rinkimas. Juk kaip malonu, kad aš žinau, ir galbūt tokių nėra daug, kurie žinome, kad kokioje nors literatūroje paminėtas faktas, bet trūksta dar vienos jo dalies. Ir staiga koks žmogus man tą dalį pasako, aš ją galiu skelbti. Tuo aš apsidžiaugiu, kaip būčiau kokį pinigą radęs.
Daugybė kolekcijoje ir kitokių faktų. Pavyzdžiui, surandu literatūroje padarytą faktinę klaidą ir atseku kas ją padarė, nustatau, kas ją kartojo nusirašinėdamas. Iš tokių klaidų galėčiau parašyti atskirą knygą — kaip tų klaidų taisymą. Bet to nedarysiu. Pakanka, kad chronologiškai išdėlioju tekstus, ir skaitytojas pamato, kas pradėjo daryti klaidą, kas ją kartojo, o kas ją jau surado ir vėl rašo teisingai.
Autoriaus nuotr.
SUDARYTOJAS: Apie Viekšnių kraštą kompiuterinę knygą sudaręs Bronislovas Kerys: „Sužinoti ir paskelbti naujų faktų apie savo gimtųjų vietų praeitį — man tolygu kaip senovinių pinigų kolekcionieriui rasti dar vieną monetą“.