Naujausios
„ŠIAULIŲ KRAŠTUI“ — 20 METŲ
Artimi žmonės susitiko po 60 metų
Prieš šešerius metus su joniškiečiu Juozu Tamuliu vykome į Pakruojo rajono Armonaičių kaimą aplankyti jo krikšto tėvo dukros Valerijos Mulevičienės, apie kurią žmogus neturėjo žinių net 60 metų. Tremtis išskyrė šeimų kelius. Gal jie niekada nebūtų susiėję, jei ne „Šiaulių krašte“ pasirodęs straipsnis apie Valeriją, jos vyrą bei sodybą su gandralizdžiu. Iš nuotraukos Juozas Tamulis atpažino artimus žmones.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Apie krikštatėvio dukrą perskaitė laikraštyje
Prabėgo šešeri metai. Iki šiandienos žmonės palaiko ryšį, sveikinasi atvirukais, laiškais.
Juozas Tamulis apie Valeriją Mulevičienę, buvusią Kazakauskaitę, ir jos vyrą Juozą Mulevičių 2004 metų rugpjūtį perskaitė „Šiaulių krašte“. Pro ištikimo skaitytojo akis nepraslydo straipsnis ir nuotrauka, kurioje — abu sodybos šeimininkai bei gandralizdis, iškeltas ant elektros stulpo.
„Kaimas tas pats, Armonaičiai. Valerijos mergautinė pavardė irgi sutampa. Sakau, negali būti, juk tai mano podino dukra, kurią paskutinį sykį mačiau prieš 60 metų!“ — į “Šiaulių krašto“ redakciją atėjęs pasakojo žmogus. Jis negalėjo patikėti savo atradimu, norėjo įsitikinti, ar iš tiesų parašyta apie pažįstamus ir artimus žmones, kurių neregėjo metų metus.
Žmogus pageidavo susitikti, pasikalbėti apie vaikystę, pažįstamus, pamatyti kaimą, kuriame kiekviena sodyba sava. Iki mūsų rašinio J. Tamulis sakė neieškojęs Valerijos: „Neišmaniau, kur ieškoti, nuo ko pradėti“, — sakė joniškietis.
Tada mes pasiūlėme palydėti į Armonaičius pas laikraštyje aprašytus žmones. Vos įvažiavus į kaimą joniškietis atsiduso: „Jau matau sodybą“.
Ne iškart pažino vaikystės draugą
Ponios Valerijos Mulevičienės akyse tąkart pasirodė nuostaba. Ji negalėjo išsyk prisiminti, kas yra Juozas Tamulis. Užtat Juozas iškart pastebėjo, kad virtuvė perpus sumažėjusi, atitverta, kad gandralizdis, dabar užkeltas ant stulpo, kadaise rymojo medyje.
„Taip, taip, medyje. Tai buvo didelis senas uosis. Bet vėliau melioracija medžius išvertė“, — tuomet džiaugėsi kartu su svečiu tas pačias detales menanti moteris.
„O kaip rusai iš čia eržilą išsivarė? Eržilas gal neramus buvo, o gal kareivių šunes jį pajuto ir ėmė skalyti. Kareiviai radę išsivarė tą gerai užlaikytą eržilą ir pakinkė, o savo kuiną paliko“, — seną įvykį pasakojo Juozas Tamulis.
Besikalbėdami apie Smetonos ir pokario laikus, Valerija ir Juozas išsiaiškino, kad kartu tais pačiais metais priėmė vyskupo teikiamą sutvirtinimo sakramentą.
Išvažiuojant V. Mulevičienė su palengvėjimu pratarė: „Dabar jau pamenu“.
Svarbią dieną mena ir po šešerių metų
Praėjo šešeri metai. J. Tamulis dėl pablogėjusios sveikatos dienas leidžia Joniškio ligoninės palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje. Kai užeiname į palatą, jo rankose — „Šiaulių krašto“ naujausias numeris. Be laikraščio sako negalintis gyventi. Ir knygą paskaito, kai šviesesnė diena.
J. Tamulis gerai pamena dieną, kai kartu važiavome į Pakruojo rajono Armonaičių kaimą. Tąsyk jaudinosi, rinko gėles, saldainių, pasirišo kaklaryšį. Kaip į piršlybas.
„Su Valerija, jos jaunesne seseria Zole susitikdavome, kai nuvažiuodavome į Armonaičius pas gimines. Buvo daug vaikų, visi susibėgdavome, žaisdavome “kavones“. Dar eidavome piemeniui padėti ganyti karvių. Gainiodavome jas po lauką, miškelį. Piemuo, kokių 15— 16 metų vaikinukas, atvykdavo iš Lygumų,“ — dabar mena vyriškis.
Juozo ir Valerijos tėvai kartu kariuomenėje tarnavo. Ir vėliau palaikė ryšius. Valerijos tėvas tapo Juozo krikštatėviu, šiame krašte vadinamu podinu.
1947 metais keliai išsiskyrė. Valerija su šeima buvo išvyti iš savo sodybos, kurį laiką glaudėsi kitame kaime, vėliau juos ištrėmė į Sibirą. Juozas sukūrė šeimą, apsigyveno Joniškyje. Gimtajame Peluodžių kaime liko brolis su seseria.
„Ten turiu savo tris avilius bičių“, — šypsosi 78-ojo gimtadienio sulaukęs senolis.
Sugrįžimas
Po šešerių metų aplankome ir Armonaičių kaimą. Jis pasitinka tirštu rūku, žvyrkelyje sunkaus transporto išmuštomis vėžėmis ir tyla. Valerijos ir Juozo Mulevičių medinis namas stūkso iš gatvės pusės uždarytomis langinėmis. Kiemo pusėje pakeista siena — naujos lentos šviečia kaip kontrastas visam pastatui.
Tas pats ant elektros stulpo šeimininko įkeltas gandralizdis. J. Mulevičius sako, kad gandrai jų kieme kasmet peri po tris vaikus ir jo anūkei kūdikio gimimą išpranašavo.
Priminus apie J. Tamulį iš Joniškio vyras susimąsto: „Mes po to susitikimo kaip giminės tapome. Su Kalėdomis, varduvėmis pasisveikiname, anksčiau žmona, dabar jo dukra laiškus parašo.“
„Žmona sakė, kad mūsų kaime buvo 62 gyventojai. Dabar maža likę, vos kelios šeimos. Apskritai, iš ano laikmečio prieš trėmimus yra gal pora gyventojų. Kiti — atsikėlę“, — pasakoja J. Mulevičius.
1959-aisiais į Tėvynę grįžusi jauna Valerijos ir Juozo šeima negalėjo apsigyventi savo namuose. Vyrui valdžia leido prisiregistruoti Lietuvoje, nes tėvai per karą buvo priglobę žydaitę. Valerijai leidimo nedavė, o be jo negalėjo gauti darbo, net medicininės pagalbos. Vyras Juozas sumąstė pergudrauti tarybų valdžią: padavė prašymą skyryboms. Kai paklausė priežasties, atsakė, jog skiriasi, nes žmona negali gyventi Lietuvoje. Tada teismas nurodė migracijos tarnybai Valeriją Mulevičienę registruoti Lietuvoje.
Atsiminimai — iš vaikystės
Valerija mena J. Tamulį vaikystėje buvus šviesiaplaukį berniuką. Regis, dar kartu ėjo į mokyklą. Mažąjį Juozą, kaip ir kitus kaimo vaikus, kirpdavo Valerijos tėvas. Kirpdamas juokaudavo: būdavo, mašinėle perbraukia per galvos vidurį ir sako — viskas. Vaikas imdavo prašyti: „Dėde, taip negražu, nukirpkit visus plaukus“.
Valerija sakė dažnai pagalvojanti apie susitikimą po 60 metų. Labai netikėta, miela staigmena. Ji tik apgailestavo nebepamačiusi Juozo žmonos, tik laiškai, jos rašyti atkeliaudavo. Užtat su Juozu sakė dar gal pasimatysiantys, o šįkart, gavę perduotą J. Tamulio mobiliojo telefono numerį, iš karto jam paskambino.
Autorės nuotr.
RYŠYS: Juozas Mulevičius sako, kad po susitikimo prieš šešerius metus su Juozu Tamuliu tapo tarsi giminės.
PRISIMINIMAS: Juozas Tamulis ir po šešerių metų puikiai mena dieną, kai išsipuošė, pasirišo kaklaryšį, pasiėmė gėlių ir saldainių, vykdamas į susitikimą po 60 metų.
GANDRAI: Juozas Mulevičius pasakojo, kad kieme tebestovi tas pats gandralizdis, kuriame kas vasarą perintys gandrai išpranašavo jo anūkei kūdikio gimimą.
ROŽĖ: Valerijos Mulevičienės akyse išvydus vyriškį su rože pasirodė nuostaba. Priėmusi gėlę moteris nesuprato, iš kur atvykėlis gali žinoti apie jos gimtadienį.
PRISIMINIMAI: Šioje senoje nuotraukoje Juozo Tamulio krikšto tėvas Gasparas Kazakauskas (trečias iš dešinės) su mažute Valerija ant rankų, žmona Maryte ir paimta auginti Aniceta. Pirma iš kairės — tarnaitė.
ATSISVEIKINIMAS: Susitikę po 60 metų, Valerija ir Juozas Mulevičiai Juozą Tamulį (dešinėje) išlydėjo jau kaip savo giminaitį.
Redakcijos archyvo nuotr.