Naujausios
Antroji jaunystė
„Nuo kokio amžiaus pas jus galima užsirašyti?“, — kyla vienintelis klausimas, apsilankius linksmame Šiaulių miesto pagyvenusių žmonių asociacijos būryje — “Rudens žiedų“ ansamblio repeticijoje.
„Priimame nuo aštuoniolikos“, — juokiasi senjorai ir patikina, kad kalba rimtai, tik su šypsena. O tada, išgirdę pianino akordus, jausmingai užtraukia: “Koks gražus šis pasaulis, kada noris dainuoti...“
Ir, dievaži, tuo norisi tikėti.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Ko gi mums nesidžiaugti?
„Ir ko gi mums nesidžiaugti, jeigu mes, išėję į pensiją, gyvename linksmiau, negu kad dirbdamos ir vaikus augindamos“, — nutilus dainai, smagiai paaiškina Kristina Švambarienė.
Kitos moterys jai pritaria: ateini čia, ir dingsta visos bėdos. Juk yra vienišų senjorų. „Įsivaizduokite vienišą žmogų tarp keturių sienų, tai mes ir laukiame to penktadienio“, — viena per kitą pasakoja moterys.
„Aš esu absoliutus vienišius, neturiu nei žmonos, nei vaikų, nei vaikaičių. Mano gyvenimas čia, aš ateinu kaip į šeimą, visi linksmi, smagūs“, — sako jau dešimtmetį šiame kolektyve besilankantis Kazimieras Rudinskas.
Šiaulių pagyvenusių žmonių asociacijai — 50 metų, ansambliui „Rudens žiedai“ — dešimtmetis, o dabartinis kolektyvo branduolys penktadieniais renkasi apie 10— 15 metų.
„Ir mes einame rudens žiedų taku, ir einame, ir dar neprieiname to rudens“, — tęsia ponia Kristina.
„Mūsų kolektyvas yra išskirtinis, esame labai draugiški, labai mylime vieni kitus, “nesipletkavojam“, geriau susitikę padainuojame“, — jai pritaria Nijolė Karalienė, septyneris metus vadovaujanti “Rudens žiedų“ ansambliui. Ponia Nijolė dar yra subūrusi ir moterų ansamblį “Rudenėlis“, čia repetuoja ir solistas, ir duetai, ir vyrų ansamblis.
„Vyrai, atsistojam, padainuojam...“, — sukomanduoja ponia Nijolė. Ir vyrai lyg spyruoklės šauna į viršų, užplėšdami: “Lietuvaičiai žygin eina, ir užtraukia linksmą dainą...“
Į klausimą, kaip gi vadinasi šis šaunus vyrų ansamblis, moterys kvatodamos atsako pavadinusios jį „Linksmaisiais vyrukais“.
Senjorai: „Varom be atostogų“
Senjorai sako ne tik šokantys ir dainuojantys, bet ir rašantys projektus, net labai rimtus. Visuomenei štai surengė didelį koncertą — buvo pilna salė Kultūros namuose.
Dalyvavo „Bulvaro vasaros“ renginiuose, uniformuoti pražygiavo eisenoje per “Šiaulių dienas“, lanko senelių namus, organizuoja reabilitacinę stovyklą “su visokiais užsiėmimais, mankštomis, pasideginimais, pabendravimais, pavaidinimais ir paraganavimais“, kai kurie senjorai yra apsiėmę lankyti ligonius namuose.
„Gerais laikais, kai būdavau laisva, lankiau po 5— 6 senelius, dabar — vieną, bet namie jie labai daug dėmesio reikalauja“, — pasakoja Gražina Matulevičienė, savo draugų pelnytai vadinama auksine širdimi (ji yra gavusi tokią LNK televizijos teiktą nominaciją). Šįryt ponia Gražina prisipažįsta jau septintą valandą buvusi pas 87-erių senjorę, kuri pareikalavusi parašyti laiškus dėl 100000 litų laimėjimo.
„Ir aplinkosaugos srityje darbuojamės, ir Beržynėlyje savo gėlių prisodinome, ir prie bažnyčios, ir Salduvės talkose dalyvaujame. Žinokit, neužteks jums čia to popieriaus mūsų darbams surašyti“, — vardija savo veiklos sąrašą senjorai.
Sąrašą galėtų pratęsti ir neseniai surengtas jau išėjusių savo draugų atminimui skirtas vakaras su eilėraščiais (tarp senjorų bent penki poetai), ir dažnos kviestinių svečių (gydytojų, psichologų) paskaitos.
„O vasarą kiek dainavome amfiteatre — mes be atostogų varom“, — vėl sugriaudi senjorų juokas.
Vanda Dudėnienė, naujoji asociacijos pirmininkė, buvusi vienos Šiaulių kolegijų vadovė, prisipažįsta buvusi nustebinta, kad senjorai yra daug žingeidesni, negu studentai.
Gimtadieniai su scenarijais
Senjorų metraštyje apstu nuotraukų iš įvairiausių renginių. Negali patikėti, bet nuotraukose — garbaus amžiaus kostiumuoti senjorai su rauktais baleto sijonėliais šoka Gulbių ežerą (paaiškinama, kad tai projektas „2 minutės šlovės“), ir kariška uniforma vilkinti bei auliniais avinti dama atseit atvykusi iš Rusijos pasveikinti gimtuvininko pulkininko ir padainuoti jam rusiškų “čiastuškų“, o čia madų demonstravimas ant specialiai padaryto podiumo.
Tai vis nuotraukos iš linksmųjų senjorų gimtadienių, kuriuos jie švenčia kartą per mėnesį dažniausiai viename restorane. Susimoka po 15 litų už vaišes, atsineša po gėlę mėnesio jubiliatams, ir švenčia pagal iš anksto parašytą scenarijų, dažnai su „aprangos kodu“.
Net pavydas ima, bežiūrint nuotraukas. „Nors į vieną gimtadienį ateikite, daugiau nebegalėsite neateiti..., — tikina Nijolė Karalienė. — Jaunimui reikia, kad juos linksmintų, o mūsų niekam nereikia linksminti, mes patys“.
Dar vienoje nuotraukoje — tikrų tikriausia vestuvinė svita. Kad išvyka į Pageluvio stovyklą būtų linksmesnė, senjorai sugalvojo tokį scenarijų: neva jaunieji su pulku atvažiavo iš miesto. Čia ir tikriausia svočia, ir piršlys, ir pabroliai, ir pamergės — „panos gražiausios“ išrinktos... Ir visi, kas matė, esą buvo nustebinti — galvojo, kad tikros vestuvės.
Užsimenu, kad tokiems „baliams“ juk reikia kažką apsirengti.
„Žinoma, mes demonstruojame viską, ką turime“, — tvirtina moterys.
Į pokalbį įsiterpia ir vyrai: „Pažiūrėkit, kokios gražios mūsų moterys. Ir vyrai stengiamės pasitempti... Žodžiu, vieni kitiems neleidžiam apkiausti“.
Renginių scenarijų autorė dažniausiai būna poetė Gražina Matulevičienė. Anot kolegų, „jos išmonei — ribų nėra“. Štai rugsėjo pradžioje ponia Gražina “mokyklą padarė“ — visus susodino, liepė mergautines pavardes išvardinti, nuotraukų atsinešti.
Pas ponią Gražiną, išduoda paslaptis moterys, yra atskiras kambarys vien drabužių ir visokių skrybėlių.
Apie „tą“ amžiaus tarpsnį
Teiraujuosi senjorų apie šį amžiaus tarpsnį, kurio nekyla liežuvis vadinti nei senatve, nei pagyvenusių žmonių amžiumi.
„Pats pats geriausias, — sutartinai pasigirsta iš visų pusių, — pats maloniausias. Todėl, kad mes laisvi, nuo nieko nepriklausomi. Pagaliau mes galime daryti, ką norime“.
„Man vaikai, sako: “Į tave, mamyt, pažiūrėjus, mums visiškai nebaisi senatvė“, — sako aktyvi kolektyvo narė Neda Urlakienė.
Senjorai pasakoja, kad daugelis iš jų lanko III-ojo amžiaus universitetą, ir labai džiaugiasi, kad yra tokių klubų, kurie neleidžia žmogui sėdėti ir pasinerti į savo depresiją.
Kolektyve yra nerašyta taisyklė apie ligas nešnekėti, bet jei kuris į ligoninę atsigula, atsiranda kas eina lankyti.
Ir apie politiką senjorai nešneka. „Mūsų politika — daina“, — sako. Muzikos vadovė Nijolė Karalienė yra nustačiusi vieną taisyklę: “Namuose pirma poterius sukalbam, o paskui dainų žodžius mokomės“.
Prašau išduoti senjorų amžinos jaunystės ir geros nuotaikos paslaptį. „Reikia mylėti žmones, niekada nepykti ir rūpintis kitais labiau, negu savimi“, — sako Gražina Matulevičienė.
Gal senjorų asociacija turi savo kolektyvo kredo?
„Tik nereikia galvoti, kad gyvenimas žuvo...“, — išgirdę N. Karalienės akordus, sutartinai užtraukia senjorai.
Dabar ši organizacija turi 115 narių ir kas penktadienį įstoja naujų.
GIMTADIENIS: Gimtadienio metu vyko projektas „2 minutės šlovės“. Dalyvius vertino gimtuvininkų komisija.
PENSIJA: „Ir ko gi mums nesidžiaugti, jeigu mes, išėję į pensiją, gyvename linksmiau, negu kad dirbdamos ir vaikus augindamos“, — nutilus dainai, smagiai paaiškina Kristina Švambarienė.
ŠEIMA: Kazimieras Rudinskas sako esąs absoliutus vienišius, tad į kolektyvą ateinąs, kaip į šeimą, kur visi linksmi ir smagūs.
POŽIŪRIS: „Man vaikai, sako: “Į tave, mamyt, pažiūrėjus, mums visiškai nebaisi senatvė“, — prasitaria jau penkiolika metų asociacijos veikloje dalyvaujanti Neda Urlakienė.
TAISYKLĖS: Jau septyneris metus dainininkams vadovaujanti Nijolė Karalienė yra nustačiusi griežtas taisykles: „Namuose pirma poterius sukalbam, o paskui dainų žodžius mokomės“.
VESTUVĖS: Senjorų išvyka į stovyklą virto tikrių tikriausiomis vestuvėmis.
SVEIKINIMAS: Kiekvienai šventei senjorai galvoja scenarijus. Gimtuvininkui pulkininkui — sveikinimas iš Rusijos, atliekamas Nedos Urlakienės.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Pagyvenusių žmonių asociacijos archyvo nuotr,