Naujausios
Ačiū, ponia Gražbyle, kad esate
Šiaulių miesto garbės pilietę, advokatę Gražbylę Venclauskaitę, jai 99-eri, kasdien gali sutikti žvitriai žingsniuojančią pėsčiųjų bulvaru. „Vieniems energijos — trūkumas, kitiems — perteklius, aš esu iš tų, kurie turi energijos perteklių“, — prisipažįsta ponia Gražbylė, sutikusi su “Šiaulių kraštu“ pasikalbėti Senjorų dienos išvakarėse.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
„Man nereikia reklamos“
Šiaulių legenda laikoma Gražbylė Venclauskaitė savęs tokia anaiptol nelaiko. Legenda jos tėvai — žymus tarpukario visuomenės veikėjas advokatas Kazimieras Venclauskis, Steigiamojo Seimo narys, Šiaulių miesto burmistras, ir aktorė Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė, išauginusi gausų būrį globotinių.
Kai ponią Gražbylę nepažįstami žmonės sveikina ir jai dėkoja, ji stebisi: „Klausiu, už ką? Sako, už tai, kad tokia esate.“
Ne vienam šiauliečiui jos laikysena yra pavyzdys, kaip išlikti aktyviam visą gyvenimą. Išvysi ją ne tik bulvaru skubančią. Ponia Gražbylė — kultūros, visuomenės renginių lankytoja, senjorų susibūrimų dalyvė. Ji laukiama viešnia jaunųjų skautų renginiuose. Neatsisako kvietimo, nes pati yra buvusi skautė.
Tik pokalbiui apie savo gyvenimą garbioji Gražbylė nelengvai ryžtasi: „Man nereikia reklamos“. Vėliau prisipažins, kad esanti “aštri“, bet dar niekada su niekuo nėra susipykusi.
Kalbamės „Aušros“ muziejuje, jos tėvų Venclauskių namuose, kuriuos ponia Gražbylė su seserimi Danute dovanojo miestui ir muziejui. Tvirtina, visų savo “sekretų“ neatskleisianti. Bet kai kuriais sutinka pasidalyti.
„Nejudėčiau — jau gulėčiau“
Klausiama, kur ji kiekvieną dieną skuba Vilniaus gatvės bulvaru, atskleidžia vieną savo „sekretų“. Pasivaikščiojimais du kartus per dieną — rytą ir vakare, gydanti visas negalias.
„Jeigu nejudėčiau, tai gal jau seniai gulėčiau ar tik sėdėčiau, kaip kiti šimtamečiai“, — sako ponia Gražbylė.
Ir mankštą daranti du kartus per dieną — rytą ir vakare: „Jeigu vakare parbėgusi, nukrentu iš karto į lovą, tai naktį atsikėlusi pasimankštinu“.
Iki brandaus amžiaus sportavo. „Eidavo visi pasižiūrėti, kaip Venclauskaitė čiuožia pačiūžomis“, — šypsosi pašnekovė. Nors neseniai senjorų susibūrime ir pagarsėjo, kaip “niekuo neserganti“ , serga ji už krepšinį. Žiūrėjo visas Europos čempionato varžybas, kuriose Lietuvos rinktinė žaidė.
Jokio režimo
„Sako, to, ano nevalgyk — bus sklerozė. Bus tai bus, valgau, ką noriu, — garbioji pašnekovė dietų nepripažįsta. — Tik nei arbatos, nei kavos nemėgstu, geriu vandenį su uogomis. Riebalų nemėgstu ir cukrų riboju.“
Bet ne paslaptis, kad Gražbylė Venclauskaitė niekada neatsisako šokolado.
Juokiasi, kad būdama Vydūno, kuris populiarino vegetarizmą ir sveiko gyvenimo būdą, krikštaduktė, jo pasekėjų vis yra kamantinėjama: „Ką valgote, ko nevalgote, kokio režimo laikotės?“
„Jokio, — tvirtina ponia Gražbylė. — Tik Vydūno pasekėjams sakau: “Neklausinėkite, meluoti nenoriu, o teisybės nepasakysiu.“
Anot jos, „nerimtai atrodo, kad rimtam žmogui tokiame rimtame amžiuje pagrindinis maistas yra šokolodas.“
Vieno malonumo atsisakė — nuotykių knygų skaitymo: „Didelis nuostolis, bet dėl akių nebegaliu skaityti.“
Nuo vaikystės, kaip ir kiti Venclauskių šeimoje augę vaikai, mokėsi kalbų: lenkų, rusų, vokiečių. Grojo pianinu, smuiku. Violončele griežė net orkestre. Žaidė šachmatais, šaškėmis. Iki šiol lošia kortomis: „Tokiame amžiuje labai geras žaidimas: susikoncentruoji, skaičiuoji, pagalvoji.“ Apgailestauja, kad kompanionų vis mažėja — išeina Anapilin. “Dvi lošėjų kompanijos buvo, liko viena, ir ta pati byranti.“
Tėvo dukra
„Aš esu tėvo duktė, iš jo daug įgūdžių gavau, mokiausi“ — sako ponia Gražbylė.
Būtent dėl tėvo atminimo su seserimi Danute „Aušros“ muziejui po Nepriklausomybės atgavimo dovanojo Venclauskių namus. Kazimieras Venclauskis norėjo Šiauliuose pirkti sklypą ir statyti muziejui pastatą, bet tos pats idėjos nebespėjo įgyvendinti.
Iki šiol ji prisimena pirmąją tėvo pamoką.
Į „tarnybą“ tėvas dukrą priėmęs nuo šešerių metų, mokėjo algą. Kas rytą jam turėjo parnešti laikraščių. “Einu pirkti ir kartoju vokiškų laikraščių pavadinimus, kad nepamirščiau.“
Greitai buvo „paaukštinta“: kas vakarą penktą valandą nešdavo tėvo laiškus į paštą, o iš jo parnešdavo jam adresuotą korespondenciją. Kartą su vaikais užsižaidė ir pavėlavo.
Tėvas jau rengiasi, pats eis į paštą: „Į tarnybą negalima vėluoti.“ “Apsiverkiau, atsiprašinėjau, bet nuo to karto niekur nesu pavėlavusi“, — sako ponia Gražbylė.
Augdama Venclauskių augintinių būryje tik paauglė būdama, sužinojo, jog nėra tik augintinė, kad Stanislava Venclauskienė yra jos tikroji motina. Kai užsispyrusi kažko nedaryti, iš tėvo išgirdo: „Tavo mamai tai nepatiks.“
„Mamos klausiu: “Tai pasirodo esi mano mama“. O ji: “Na ir kas“ — jai visi vaikai buvo lygūs“, — pasakoja G. Venclauskaitė.
Krikštyta buvo 12 metų. Pasakoja, jog tėvas socialdemokratas nebuvo linkęs dukros krikštyti. Teko gimnazijos direktoriui pačiam su Kazimieru Venclauskiu dėl to pasikalbėti, nes „ministerija reikalavo sutvarkyti vaikų dokumentus“. Problemą padėjo išspręsti pats Vydūnas. Jis buvo liuteronas ir pasisiūlė tapti Gražbylės krikštatėviu.
Dalytis, kuo turi, taip pat — iš tėvų: „Aš visada skolinu pinigų, jeigu turiu pati. Nes manau, kad to prašančiam yra daug sunkiau. O gerumas visada sugrįžta.“
Apie ilgo gyvenimo receptą
„Neturiu aš jokio ilgo gyvenimo recepto. Be to, ilgai gyventi nė nenoriu. Mano tėvas taip sakė: “Iki 70 metų reikia dirbti — aš taip ir dirbau — po to penkerius metus reikia reikalus tvarkyti, o paskui ... ( išraiškingai pasižiūri aukštyn). Taip aš nuo septyniasdešimt penkerių ir laukiu, ko galiu sulaukti“, — aiškina su humoru.
Gal receptas slypi optimizme? Jo neprarandanti nė sunkiausiose situacijose ir išgyvenimuose.
Noriai dalyvaujanti miesto bendruomenės gyvenime G. Venclauskaitė, prisipažįsta, jog niekada nekilo mintis lėkti iš provincijos. Nuobodu ten, kur nėra draugų, kaimynų, pažįstamų žmonių.
„Šiauliuose gyvenu daug metų, nors Šiauliai gal ir nėra labai tinkami gyventi — miestas ant kelio, griautas ir vėl atstatytas, eina pereina jį kas netingi. Manęs klausia, kodėl Vilniuje negyveni? O ko man ten ieškoti?“
Apie aktualijas trumpai drūtai
Apie politiką ponia Gražbylė nelinkusi kalbėti: „Kai mane nori įtraukti į ginčus, visada sakau ginčykitės be manęs. Kodėl turėčiau savo nuomonę kišti“.
Bet vis dėlto neištveria: „Norėčiau, kad valdžioje žulikų mažiau būtų. Milijardus Lietuva gavo tos europinės pašalpos, bet iš jos milijonų neranda. Negali rasti, kas paėmė. Kaip taip gali būti? Jeigu koks žulikas pavogė pinigus, tai jis turi būti rastas. O gal nenori rasti? Bet dabar visas pasaulis yra pasisukęs į kitus dalykus, todėl “žulikiškumo“ ypač daug. Orumo, dorumo mažėja, bet vienas žmogus čia nieko nepadarys, reikia visos bangos“.
„Koks skirtumas yra tarp buvusių žmonių ir esamų? — pati kelia klausimą. — Mano tėvas buvo Steigiamojo Seimo narys. Viename kambaryje keturiese gyveno. Dabar Seimo narys: “davaj padavaj“ ( duok paduok — lietuviškai). Esą tada buvo sunku — po Pirmojo pasaulinio karo. Bet juk ir dabar panašiai buvo, kaip po karo, bet nuostatos visiškai kitokios.“
Anot G. Venclauskaitės, suprantama, kad jaunimas ne iš gero gyvenimo Lietuvą palieka: „Tai trečia emigrantų karta, bet ji yra pirmoji, kuri iš karto pereina į kitą pusę. Iš vienos pusės, juos suprantu, bedarbystė išveja. Bet iš kitos pusės, jeigu pasitaisė reikalai, kodėl negrįžti?“
Ji pati buvo išvažiavusi pas seserį į Jungtines Valstijas, prabuvo penkiolika metų. Kalbino ją ten pasilikti, nebegrįžti, nesutiko:„Žinojau, kad kas vyresniame amžiuje pakeitė gyvenamą vietą labai gailėjosi, negalėjo adaptuotis. Todėl niekuomet negalvojau, kad galėčiau kažkur kitur gyventi.“
Dabar ji gal kokį pusantrų metų pastebinti, kad vis du trys nepažįstami žmonės ją bulvare sustabdo, sveikinasi, nori pasikalbėti.
„Man tai labai malonu, — prisipažįsta ponia Gražbylė. — Todėl Šiauliuose aš jaučiuosi kaip namie. Tokio jausmo linkiu visiems šiauliečiams, pirmiausia, senjorams — kad Šiauliai jiems būtų nesvetimi.“
KLAUSIMAS: Advokatė Gražbylė Venclauskaitė:„Norėčiau, kad valdžioje žulikų būtų mažiau. Iš europinės pašalpos milijonų neranda. Kaip taip gali būti? Jeigu koks žulikas pavogė pinigus, tai jis turi būti rastas. O gal nenori rasti?“
SIMBOLIAI: Gražbylė Venclauskaitė — prie ąžuolo, kurį pati prieš penkiolika metų sodino „Aušros“ muziejaus Venclauskių rūmų sode.
NAMAI: Gražbylė Venclauskaitė visada laukiama „Aušros“ muziejuje, kuriam su seserimi Danute padovanojo savo tėvų namus.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.