Sūrus prakaitas – saldus darbo vaisius

As­me­ni­nė nuo­tr.
Ša­ko­čiai iš eko­lo­giš­kų kai­mo pro­duk­tų.
Kel­mės ra­jo­ne, Pak­ra­žan­čio se­niū­ni­jos Ka­rei­vų kai­me, gy­ve­nan­tys Ine­sa ir Val­das Štei­man­tai sa­vo apy­lin­kė­se ir Kel­mė­je gar­sė­ja, kaip ska­nių rū­ky­tų sū­rių spau­dė­jai ir ša­ko­čių ke­pė­jai. Be jų ga­mi­nių neap­siei­na mu­gės, šven­tės, kai­my­nų suė­ji­mai ir kas­die­nis sta­las.
Iš smul­kaus ūke­lio su dvi­de­šim­čia hek­ta­rų že­mės ir še­šio­mis kar­vu­tė­mis iš­si­ru­tu­lio­jo ir pa­pil­do­ma veik­la, iš ku­rios ga­li­ma pri­si­dur­ti lė­šų kas­die­nėms iš­lai­doms.

Leng­viau bū­tų pa­sta­ty­ti ki­bi­riu­ką

Jau še­šio­li­ka me­tų Že­mai­ti­jo­je gy­ve­nan­ti pa­ne­vė­žie­tė Ine­sa Štei­man­tie­nė sa­ko, jog leng­viau bū­tų pri­melž­tą pie­ną nu­ga­ben­ti į pie­no su­rin­ki­mo punk­tą ir kiekvieną de­ka­dą gau­ti už jį pi­ni­gus.

Ta­čiau šei­ma pa­skai­čia­vo, jog pie­nas įgau­na ki­tą kai­ną, kai iš jo ką nors pa­ts pa­ga­mi­ni. Juo­lab kad kar­vių ne­daug – tik še­šios. Ne vi­sos vie­nu me­tu yra mel­žia­mos. Pir­ma­ver­šės duo­da ma­žiau pie­no.

Ka­dan­gi Ine­sa pa­si­ry­žo dar­buo­tis na­muo­se, pa­ma­nė, jog vi­sai ne­blo­gai bū­tų spaus­ti sū­rius. Se­niū­ni­jo­je daug kas lai­ko gy­vu­lių. Bet kai ku­rie ūki­nin­kai vi­są pie­ną par­duo­da, ne­si­ter­šia su sū­riais, to­dėl mie­lai juos per­ka iš šei­mi­nin­kės, ku­ri ga­mi­na su iš­mo­ne.

Be to, be­veik pa­šo­nė­je – mies­tas. Pre­ky­bos cent­ruo­se varš­kės sū­riai pa­ly­gin­ti bran­gūs ir ne­la­bai ska­nūs.

Sū­rių ga­my­ba kai­me gy­ve­nan­čiai mo­te­riai, ku­rios tvar­tai pil­ni gy­vu­lių ir paukš­čių, kur ply­ti ne­ma­ži dar­žai, uži­ma daug lai­ko. Die­ną rei­kia or­ga­ni­zuo­tis taip su­ma­niai, kad lai­ko vis­kam už­tek­tų.

Nuo pie­no iki sū­rio

Prieš sep­ty­nias Ine­sa jau va­žiuo­ja į ga­nyk­lą. Vy­ras lie­ka na­muo­se, iš­lei­džia į mo­kyk­lą duk­ras. Grįž­ta. Vy­ras sė­da į tą pa­tį au­to­mo­bi­lį ir le­kia į dar­bą koo­pe­ra­ty­ve.

Tuo tar­pu Ine­sa kai­čia 20 lit­rų puo­dą. Į jį pi­la 8 lit­rus sal­daus pie­no. Pa­kai­ti­na iki už­vi­ri­mo ir pri­pi­la 12 lit­rų rū­gu­sio pie­no. Išg­rie­bia varš­kę, at­vė­si­na, pa­gar­di­na ją ar­ba kmy­nais, ar­ba aitriosiomis paprikomis, ar­ba čes­na­kais, ar­ba spe­cia­liais sū­rio prie­sko­niais, su­spau­džia ir pa­sle­gia sū­rius.

Tuo­met ga­li rū­pin­tis šei­mos pie­tu­mis. Ta­čiau su sū­riais dar ne vis­kas baig­ta. Kai jie su­si­slėgs, rei­kės pa­bars­ty­ti drus­ka, po­rą die­nų pa­džio­vin­ti. O tuo­met rū­ky­ti. Rū­kant rei­kia ypa­tin­go ati­du­mo. Kad dū­mas ne­bū­tų per karš­tas, kad sū­ris ne­suir­tų. Iš rie­baus ne­se­pa­ruo­to pie­no da­ro­mi sū­riai – tra­pes­ni, nes rie­ba­lai pra­de­da bėg­ti per kraš­tus. Pro­ce­sas trun­ka ke­le­tą die­nų. Iš­rū­ky­tus sū­rius rei­kia pa­sver­ti ir su­pa­kuo­ti.

Man vis­kas kve­pia. Gė­lė gra­žu. Me­dis – gra­žu. Čiul­ban­tis paukš­tis... Čia taip erd­vu, lais­va. Dar­bo daug. Bet jau­čiuo­si at­si­pa­lai­da­vu­si.

"Pa­si­tai­ko ir klai­dų, ir nuo­sto­lių. Ne fab­ri­kas esam. Ne ma­ši­nos dir­ba. Per karš­čius pie­nas grei­tai rūgs­ta. Kad vi­są su­nau­do­tum, tu­ri po ke­lis kar­tus kais­ti puo­dą. Užt­run­ki iki nak­ties. Kar­tais ne­leng­va sū­rius ir par­duo­ti, nes kai­me ne­ma­žai žmo­nių pa­tys juos spau­džia", – pa­tir­ti­mis da­li­ja­si darbš­tuo­lė.

Tam, kad gar­dūs sū­riai pa­siek­tų sta­lą, ten­ka ne tik pa­mik­lin­ti ran­kas, bet ir ne­ma­žai lė­šų in­ves­tuo­ti. Gy­vu­liams rei­kia pa­ša­ro. Šie­nap­jū­tė at­siei­na bran­giai. O pa­sta­rai­siais me­tais žo­lė – ne ste­buk­las. Karš­čiai iš­džio­vi­na šu­li­nius. Kar­tais per mė­ne­sį ten­ka pirk­ti po po­rą cis­ter­nų van­dens. Nes jo po­rei­kis – di­džiu­lis. Ga­mi­nant sū­rius, su­si­ren­ka krū­vos sūr­mai­šių, ka­ti­lų ir ki­tų ga­my­bai rei­ka­lin­gų in­dų, ku­riuos rei­kia plau­ti.

Už par­duo­tus sū­rius gau­tų pi­ni­gų Štei­man­tų šei­ma pri­si­du­ria smul­kioms kas­die­ni­nėms iš­lai­doms: duk­rų pie­tums mo­kyk­lo­je, mais­tui ir ki­tiems da­ly­kams. Tai Ine­sos in­dė­lis į šei­mos biu­dže­tą.

Ša­ko­tis – šven­ti­niam sta­lui

Įt­vir­ti­nę sū­rių ga­my­bą Ine­sa ir Val­das Štei­man­tai pra­dė­jo svars­ty­ti, ko­kia veik­la dar bū­tų ga­li­ma už­siim­ti sa­vo vien­kie­my­je. Ap­lin­ki­niuo­se kai­muo­se šei­mi­nin­kės ke­pa skruz­dė­ly­nus ir gry­bu­kus. Gal ir jiems ką nors pra­si­ma­nius šven­ti­niam sta­lui? Gal kep­ti ša­ko­čius? Lai­ko viš­tų. Kiau­ši­nių pirk­ti jau ne­be­rei­kės. O jie – be­ne bran­giau­sias ing­re­dien­tas.

"Ne­ži­no­jo­me, kaip tai da­ry­ti. Nė kar­to ne­bu­vo­me ke­pę. Vy­ras su­si­ra­do in­for­ma­ci­jos "you­tu­bė­je". Pa­žiū­rė­jo. Pats su­konst­ra­vo elekt­ri­nę kros­ne­lę, pa­da­rė vo­lą. Taip ir ap­rū­pi­no ma­ne dar vie­na veik­la, kad ne­nuo­bo­džiau­čiau, kai jis iš­va­žiuo­ja į dar­bą", – šyp­so­si po­nia Ine­sa.

Kai­my­nai, gi­mi­nai­čiai ir pa­žįs­ta­mi ša­ko­čių pra­šo prieš šven­tes. Kar­tais ne­pa­to­gu – bet tu­ri im­ti pi­ni­gus: iš­nau­do­ja daug elekt­ros, per­ka mil­tus, cuk­rų ir ki­tus rei­ka­lin­gus pro­duk­tus. Be to, ten­ka įdė­ti daug dar­bo.

Kai­me pi­ni­gas atei­na ne­leng­vai

"Kad ir po eu­rą ki­tą už­dirb­ti – vis tiek į šei­mą, – įsi­ti­ki­nu­si Ine­sa. – Kai­me pi­ni­gas sun­kiai atei­na. To­dėl yra ver­tin­ges­nis ir ma­lo­nes­nis, nes pa­ties už­dirb­tas. Ne­rei­kia nei dar­bo bir­žoj sto­vė­ti, nei pa­šal­pų pra­šy­ti."

Ant­ra ver­tus, jei­gu vi­sas prie­mo­nes sa­vo veik­loms rei­kė­tų pirk­ti, gal­būt pa­tir­tum ir nuo­sto­lį. Bet kai­me ne­blo­gai gy­ven­ti ga­li tik to­kie darbš­tuo­liai kaip Štei­man­tai. Val­das po dar­bo ne tik rū­pi­na­si ūkiu, bet ir vis­ką su­meist­rau­ja pa­ts. Jei­gu ko ne­ži­no, paieš­ko in­for­ma­ci­jos in­ter­ne­te.

Ine­sa po na­mus su­ka­si kaip vi­jur­kas. Vis­kas ap­gal­vo­ta. Pil­nas tvar­tas gy­vu­lių ir paukš­čių. Lau­ke – dar­žo­vės. So­de – sa­vi vai­siai. Lai­ko par­še­lių ir paukš­čių mė­sai. Vi­sos gė­ry­bės – į bend­rą šei­mos aruo­dą. Tik vis­ką rei­kia su­žiū­rė­ti ir apei­ti.

Na­mų re­mon­tą ir ki­tus dar­bus, ku­riuos ga­li­ma at­lik­ti vi­du­je, darbš­ti šei­ma pa­lie­ka žie­mai. Va­sa­rą už­dirb­tus pi­ni­gus daž­niau­sia in­ves­tuo­ja į sa­vo ūke­lį – nuo­la­tos rei­kia ką nors at­nau­jin­ti. O pa­ra­mų pra­šy­ti ne­no­ri. "Iš ban­ko pa­sko­lą ga­li paim­ti grei­tai. Bet ne­ži­nai, kas nu­tiks, kai rei­kės tą pa­sko­lą grą­žin­ti", – at­sar­giai svars­to šei­ma.

Sa­vo pa­ja­mas ir iš­lai­das Štei­man­tai griež­tai pla­nuo­ja. Val­das sa­vo at­ly­gi­ni­mą ski­ria mo­kes­čiams, drau­di­mams, ku­rui ir ki­tiems bran­ges­niems pir­ki­niams. Lė­šos už par­duo­tą gy­vu­lį taip pat jau iš anks­to yra kam nors pa­ski­ria­mos. Juk iš ūkio kas mė­ne­sį al­gos ne­gau­ni.

"Ne­si­mau­do­me pra­ban­go­je. Dar yra ko no­rė­ti ir siek­ti, – sa­ko Ine­sa. – Bet skųs­tis ir­gi ne­ga­li­me."

"Man vis­kas kve­pia"

I. Štei­man­tie­nė sa­ve lai­ko kai­mo vai­ku. Mo­te­ris ste­bi­si, kad da­bar kai­muo­se kas ant­ra tro­ba sto­vi tuš­čia. Jas ga­lė­tų pi­giai nu­pirk­ti ir ap­si­gy­ven­ti jau­ni žmo­nės. Aiš­ku, so­dy­bos daž­niau­sia be že­mės. Že­mes jau su­pir­kę ūki­nin­kai. Bet jau­ni­mas ga­lė­tų va­ži­nė­ti į dar­bą mies­te.

De­ja, mies­tuo­se, ma­tyt, re­gi dau­giau per­spek­ty­vų. Ten grei­tes­ni ir di­des­ni pi­ni­gai. Nes­var­bu, kad tuos pi­ni­gus mies­te grei­tai ir iš­lei­di. Jau­ni­mas no­ri mo­kyk­los ir par­duo­tu­vės tie­siog kie­me.

"Kar­tais gal nuo kai­mo at­kra­to ir nei­gia­mas po­žiū­ris. Žo­dis "kai­mie­čiai" vis dar ta­ria­mas su pa­nie­ka, – svars­to Ine­sa. – Tie, ku­rie taip kal­ba, ge­riau pe­rei­tų per kai­mo gru­pi­nę ir pa­si­žiū­rė­tų, kaip iš tik­rų­jų tie kai­mie­čiai gy­ve­na. Vi­si gra­žiai su­si­tvar­kę na­mus ir kie­mus. Mies­tie­čiai dar taip ne­gy­ve­na. Ir kai­mas šian­dien la­bai pa­žen­gęs į prie­kį. Ne bet kas pa­dirbs su nau­ja tech­ni­ka. Dau­ge­lis val­do nau­jas tech­no­lo­gi­jas. Man nie­kuo­met ne­ky­la min­čių išei­ti į mies­tą."

Nors kar­tais duk­ros ma­mai pa­ta­ria pa­siieš­ko­ti dar­bo mies­te ir ši­taip smar­kiai ne­si­plė­šy­ti kai­me, mo­te­ris pa­skai­čiuo­ja: jei mies­te dirb­tų už mi­ni­mu­mą ir ap­leis­tų sa­vo ūke­lį šei­mai tek­tų stip­riai tau­py­ti.

Komentarai

kike    Pen, 2019-06-21 / 08:02
Gal ir gerai. Sūriai išeina iš bet kokio pieno, nereikia labai ten žiūrėti.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.