Sumuštas pasitikėjimas

Regina MUSNECKIENĖ
Kai Jums pa­skam­bi­na ka­lė­ji­me sė­din­tis su­kčius ir ti­ki­na, kad sū­nus ar­ba anū­kas pa­da­rė ava­ri­ją ir rei­kia pi­ni­gų at­ly­gin­ti ža­lą ava­ri­jos au­kai, ga­li­te pa­siųs­ti jį vel­niop, jei­gu dar tu­ri­te svei­ko pro­to. Jei­gu at­si­me­na­te, kad ne­tu­ri­te nei sū­naus, nei anū­ko. O jei­gu ir tu­ri­te, pir­ma įsi­ti­ki­na­te, ar skam­bin­to­jas sa­ko tie­są.

Kai žmo­gus dar lo­giš­kai pro­tau­ja, skai­to laik­raš­čius, kur nuo­lat pri­me­na­ma, kad po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai ne­skam­bi­na įsta­ty­mo pa­žei­dė­jų ar­ti­mie­siems ir ne­rei­ka­lau­ja pi­ni­gų, jis ne­sun­kiai iden­ti­fi­kuo­ja su­kčių.

Su lo­giš­ku mąs­ty­mu ne­su­si­py­kęs pen­si­nin­kas taip pat su­voks, kad nie­kas iš val­di­nin­kų ne­vaikš­to po se­nu­kų na­mus, siū­ly­da­mas kom­pen­sa­ci­jas už mal­kas ar­ba "su­ra­ši­nė­da­mas" jo tu­ri­mų bank­no­tų nu­me­rius.

Ma­žų ma­žiau­sia ką ga­li­te pa­da­ry­ti, tai ne­nu­ken­tė­ti nuo su­kčiaus. O an­tai vie­no Ty­tu­vė­nų se­niū­ni­jos kai­mo gy­ven­to­jai pa­tys su­lai­kė pi­ni­gų atė­ju­sį su­kčių pa­siun­ti­nu­ką, nes anū­kas, ku­ris ta­ria­mai tu­rė­jo pa­da­ry­ti ava­ri­ją, tuo me­tu kaip tik bu­vo na­muo­se.

Jei­gu vis dėl­to nu­ken­tė­jo­te, ga­li­te kal­tin­ti sa­vo nai­vu­mą ir pa­tik­lu­mą.

Bet ką kal­tin­ti, kai iš vi­sos šir­dies trokš­ti pa­dė­ti drau­gui, ge­ram pa­žįs­ta­mam? Pas­ko­li­ni jam pi­ni­gų, kad iš­spręs­tų sa­vo pro­ble­mas, o jis sko­los nea­ti­duo­da ir dar nei­gia, kad sko­li­no­si. Per ge­rą sa­vo šir­dį?

Taip nu­ti­ko vie­nai kel­miš­kei, pa­sko­li­nu­siai ke­le­tą tūks­tan­čių men­kai pa­žįs­ta­mai mo­te­riai. Ne­no­rė­jo sko­lin­ti. Pa­ta­rė ei­ti į ban­ką. Ta­čiau sko­li­nin­kė verk­da­ma aiš­ki­no, jog ban­ke daug for­ma­lu­mų. O pi­ni­gų rei­kia čia ir da­bar. Jei ne­gaus iki pir­ma­die­nio tų ke­lių tūks­tan­čių, bus blo­gai jos sū­nui. Po mė­ne­sio, kai vis­kas su­si­tvar­kys, grą­žin­sian­ti sko­lą.

Praė­jo tre­ji me­tai, o sko­la taip ir li­ko ne­grą­žin­ta. Sko­lin­to­ja krei­pė­si į po­li­ci­ją. Sko­li­nin­kė aiš­ki­na sko­lą ati­da­vu­si da­li­mis. Įdo­mus žai­di­mas? Su­tau­po žmo­gus ke­lis tūks­tan­čius, pa­sko­li­na ko­kiam bė­džiui. Tas ati­da­vi­nė­ja po šim­tą eu­rų. Sko­lin­to­jas ir vėl iš nau­jo tau­po ke­le­rius me­tus, kol su­tau­po pa­sko­lin­tus tūks­tan­čius. Ne­lo­giš­ka ar ne? Bet ir ne­bau­džia­ma.

Kaip sa­ko­ma, me­luo­ju – sa­ve va­duo­ju. Tik gai­la, kad tai ne vien me­las. Tai me­lu ap­vilk­ta va­gys­tė. Jei pa­vog­tum ke­lis tūks­tan­čius, pa­so­din­tų už gro­tų. O jei pa­si­sko­li­ni ir nea­ti­duo­di – ano­kia čia nuo­dė­mė...

Į tei­sėt­var­kos ins­ti­tu­ci­jas dėl šios pro­ble­mos krei­pia­si vis dau­giau žmo­nių. Jų is­to­ri­jos ro­do, jog plin­ta vi­siš­kai nau­jas, sun­kiai at­pa­žįs­ta­mas su­kčia­vi­mo vi­ru­sas – pa­si­sko­lin­ti ir ne­grą­žin­ti sko­los.

Kai ku­rios sko­los sie­kia net po ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių. An­tai iš vie­nos tau­pios kel­miš­kės ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių pa­si­sko­li­no drau­gės duk­ra. Drau­gė at­ro­dė to­kia in­te­li­gen­tiš­ka ir tei­sin­ga, dir­bo at­sa­kin­gą dar­bą. Bet, kai jos duk­ra ne­grą­ži­no sko­los, sko­lin­to­jai ji pa­reiš­kė, jog ne­no­ri į iš­ki­lu­sį konf­lik­tą kiš­tis. Var­gais ne­ga­lais sko­lin­to­ja at­ga­vo pu­sę sko­los, ki­tą da­lį sun­kiai su­tau­py­tų pi­ni­gų te­ko nu­ra­šy­ti į nuo­sto­lius. Nu­ra­šy­ti ir pra­verk­tas nak­tis, ne­ma­lo­nią sa­vi­jau­tą, kai rei­kė­jo nuo­lat mal­dau­ti sa­vo pa­sko­lin­tų pi­ni­gų.

Įmo­nės ima iš par­duo­tu­vių pre­kes, bet neap­mo­ka są­skai­tų. Pa­si­tai­ko, kad ir par­duo­tu­vės ne­su­mo­ka už pre­kes ga­min­to­jams. Ga­min­to­jai ne­su­mo­ka už ža­lia­vas jų tie­kė­jams. Sko­lų ir sko­li­nin­kų gran­di­nę ga­lė­tum var­din­ti ir var­din­ti.

Sko­li­nie­si sve­ti­mus pi­ni­gus, o ati­duo­ti rei­kia sa­vus.

Nors sko­lin­tis nė­ra nu­si­kal­ti­mas, bet ju­ri­di­nių as­me­nų san­ty­kiuo­se do­mi­nuo­ja ju­ri­di­nis as­pek­tas. Net bank­ru­ta­vus įmo­nei, su­da­ro­mos kre­di­to­rių ei­lės. Ne­daug vil­ties, kad at­gau­si sko­lą. Bet jos bent tru­pi­nys yra.

Daug blo­giau su as­me­ni­niais žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kiais. Sko­lin­to­jas kar­tais su­krapš­to vi­sas sa­vo san­tau­pas. Gy­ve­na tau­piai, kuk­liai, ne­re­tai skriaus­da­mas sa­ve. Tuo tar­pu sko­li­nin­kas va­ži­nė­ja pra­ban­giais au­to­mo­bi­liais, ren­gia­si pra­šmat­nius ofi­sus ir ty­čio­ja­si iš sa­vo ge­ra­da­rio.

"Sko­la – ne ro­na, neuž­gis," – sa­ky­da­vo mū­sų tė­vai ir se­ne­liai. Nū­nai at­si­ra­do ki­tas po­sa­kis: "Sko­li­nie­si sve­ti­mus pi­ni­gus, o ati­duo­ti rei­kia sa­vus." Po­sa­kis, ku­rį ga­li su­pras­ti dve­jo­pai: kaip per­spė­ji­mą ne­si­sko­lin­ti ar­ba kaip pa­tei­si­ni­mą, jei ne­grą­žin­si sko­los.

Juk sve­ti­mų pi­ni­gų iš­ties ma­žiau gai­la ne­gu sa­vų, sun­kiai už­dirb­tų. To­dėl nie­ko ne­reiš­kia pa­si­taš­ky­ti pra­ban­go­je, ypač jei­gu nė ne­gal­vo­ji sko­los ati­duo­ti.

Bu­vo bu­mas, kai jau­ni žmo­nės sko­li­no­si iš ban­kų ne­pro­tin­gai di­de­les su­mas. Kai ku­rie iš­min­tin­gai pa­nau­do­jo, kai ku­rie tie­siog iš­taš­kė pra­ban­gai. O kai rei­kė­jo sko­lą grą­žin­ti, ne vie­nas nė­rė­si vir­vę ant kak­lo. Ži­no­ma, tuo­met tu­rė­jo rei­ka­lų su ban­kais. Ban­kai – ga­lin­ga ma­ši­na, ne­ti­kin­ti sko­li­nin­kų aša­ro­mis.

Bė­džius ar to­kiais ap­si­me­tan­čius su­šel­pian­tys žmo­nės – ne ro­bo­tai. Tu­ri jaus­mus. Pa­gai­li sko­li­nin­kų. De­ja, šie ne­gai­li sa­vo ge­ra­da­rių. Kar­tais mė­gau­ja­si, kai sko­lin­to­jai su aša­ro­mis pra­šo grą­žin­ti sko­lą. Jau­čia­si pa­dė­ties šei­mi­nin­kai. Su ke­le­tu to­kių te­ko akis į akį su­si­dur­ti.

Koks sko­li­ni­mo is­to­ri­jų mo­ra­las? Ne­gai­lė­ti? Nes­ko­lin­ti? Ne­pa­si­ti­kė­ti pa­ža­dais? Bet pa­sau­lis juk ir taip ga­nė­ti­nai at­šiau­rus ir ne­gai­les­tin­gas. Kaip gy­ven­tu­me, jei­gu, iš­ti­kus bė­dai, ne­ga­lė­tum tu­rė­ti net vil­ties, jog kas nors iš­ties tau pa­gal­bos ran­ką?

Ir iš­tie­sian­čių ran­ką tik­rai ma­žės. Nes kar­tu su pra­ras­tais pi­ni­gais pra­ran­da­mas ir pa­si­ti­kė­ji­mas žmo­nė­mis. Tai, ko ge­ro, sun­kiau­sia ne­tek­tis. Sun­kes­nė tik ar­ti­mo žmo­gaus mir­tis.

Vi­sos blo­gai be­si­bai­gian­čios sko­li­ni­mo is­to­ri­jos – pa­na­šios. Ir jų baig­tis vie­no­dai skau­di. Bet kar­tais es­ti ir ko­miš­kų, tie­siog į jo­kius pa­do­ru­mo ar lo­gi­kos rė­mus ne­tel­pan­čių. Kai vie­na sko­lin­to­ja pa­pra­šė kai­my­no grą­žin­ti smar­kiai už­dels­tą sko­lą, nes rei­kia į moks­lus iš­leis­ti stu­den­tus vai­kus, jis at­rė­žė: "Ne aš tau tų vai­kų pri­dir­bau."

Štai taip. La­bai aiš­ki for­mu­lė. Sko­lin­da­mas sa­vo pi­ni­gus tar­si pri­sii­mi sko­li­nin­ko bė­dą, at­sa­ko­my­bę už to­les­nius jo veiks­mus. Vi­sai kaip bė­dų tur­gu­je. Nu­si­pir­kai sve­ti­mą bė­dą – tai ir tu­rėk.

Ir ne­la­bai kam svar­bu, jog kas­dien lyg ko­kie smur­tau­to­jai ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je mes mu­ša­me tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mą. Jis išeis. Ir pri­reiks daug me­tų, tu­rės užaug­ti ke­lios nau­jos kar­tos, kol pa­ga­liau, pa­si­kei­tus bend­ra­vi­mo nor­moms, su­grįš...

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.

Susijusios naujienos