Naujausios
Vėjas vienija ir skraidina
Rėkyvos ežeras garsėja visoje Europoje tuo, jog puikiai tinka buriuoti, o ledrogių sportui – idealus. Šiemet gamta pakišo koją, nes ant ežero per daug prisnigo. Visas didesnes varžybas teko perkelti ant Kuršių marių. Bet gamtos sąlygos netrukdo treniruotis, į dangų kelti spalvotus aitvarus.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
sportas@skrastas.lt
Startas
Pavakarę ant Rėkyvos ežero susirenka pulkas jaunų sportininkų. Vaikai savarankiški. Patys susimontuoja ledroges. Kiekvieną mazgelį moka surišti teisingai. Jų trenerė Irutė Žičkuvienė ramiai stebi auklėtinius. Klausiame jos, kaip vaikai nepasimeta? Juk technika nėra labai paprasta.
– Ir jėgos nemažai reikia. Vaikas turi būti fiziškai stiprus, jei nori sėsti į ledroges ir čiuožti ledu. Čia kaip jūroje – griežtai. Jei mazgas bus neteisingai užrištas, jis bematant atsipalaiduos. Toli nenuplauksi. Labai svarbu, kad vaikas techninius dalykus mokėtų iki smulkmenų. Vaikai mintinai žino ir sudėtingiausius detalių pavadinimus, – atsako trenerė.
– Bet vėjo nera. Kodėl keliate bures?
– Tikimės, kad DN klasės ledrogės pagaus vėją ir skris ledu. „Ice optimis“ – mažesnės klasės ledo jachtos – greičiausiai nepačiuoš. Ne dėl to, kad vėjo mažai. Tiesiog ant ledo per storas sniego sluoksnis. Jei sniego būtų mažiau, ledrogės skrietų kuo puikiausiai. Vis tiek montuojame ir keliame bures, nes vaikams reikia treniruotis.
– Argi ne viskas priklauso nuo vėjo?
– Labai daug kas priklauso nuo starto. Kuo greičiau pastumi ledroges, tuo lengviau pagauni „švarų“ vėją. Išsiveržusį į priekį sportininką sunkiau aplenkti, nes jo burėms jau vėjo niekas neužstoja. Vaikai avi batus su dygliukais, kad nuo ledo galėtų kuo stipriau atsispirti. šiame sporte reikia ne tik stiprių kojų, bet ir daug ištvermės. Jei negalime buriuoti, šokame ant slidžių, judame.
Perspektyva neišsemiama
Dievas išklausė buriuotojų maldas. Pastarosiomis savaitėmis Lietuvos buriuotojai atidžiai sekė orus. Laukė vėjo ir saulės. Pagaliau sulaukė – šiandien ant Kuršių marių prasideda šalies ledrogių čempionatas. Vėjo greitis – 16-18 metrų per sekundę. Ledo storis – 25 centimetrai.
– Kodėl čempionatas rengiamas ant Kuršių marių ledo? Juk Rėkyva – idealus ežeras ledrogėms?
– Laukėme, gal saulė nutirpdys storą sniego sluoksnį. tikėjomės, gal užlis ir apnuogins ledą. Visi buvome pasirengę prieš dieną paskelbti apie čempionata. Deja, Kuršių marių ledas šiemet švaresnis. Puikus vėjas ir saulėta diena. Kuršių marių ledas ne toks lygus, daug properšų – reikia būti atidiems.
– Jei šis ežeras toks tinkamas ledrogėms ir buriavimui, kodėl pakrantėse nėra nusidriekusio elingų miestelio?
– Keisčiausia, kad ežero gėrį pastebi tik sportininkai ir svečiai iš Europos šalių. Jie patys atakuoja laiškais – kada rengsite varžybas, vėl norime pas jus ant Rėkyvos. To nelabai mato mūsų miesto galvos. Gyvuojame ir pamažu plečiamės tik dėl begalinio vaikų, jų tėvelių ir sportininkų mėgėjų entuziazmo. Atsiranda rėmėjų. Kai kurie ne sezono metu priglaudžia pasaugoti jachtas arba ledroges.
– Kas būtų, jei turėtumėte visapusišką rėmėjų ir miesto palaikymą?
– Čia galėtų treniruotis ne kelios dešimtys, o keli šimtai miesto vaikų. Trenerių tikrai atsirastų. Dabar, ačiū Dievui, atsiranda nemažai tėvų, kurie savo atžaloms nuperka inventorių. Prieš keletą metų, kilus gaisrui, buvome praradę daug jachtų. Greitai atsigavome. Galime treniruotis kiaurus metus.
– Kuo skiriasi buriavimas ant ledo ir vandens?
– Burės iš esmės nesiskiria. Tačiau laivas ir ledrogės – labai skirtingi dalykai. Net plaukimo maniera kitokia. Ant vandens jachtomis plaukiama įvairiomis kryptimis. Kartais – tiesiai į tikslą pavėjui arba prieš vėją. Ledrogėmis iki tikslo čiuožiama zigzagais, nes tik skersai vėjo galima pasiekti didesnį greitį. Ledrogės žymiai greitesnės. Beje, ledrogės yra puikių medžio meistrų darbas. Viskas išdrožta ir suklijuota rankomis. Jų gaminimas prilygsta smuikų meistrų darbui.
Galingi aitvarai
Raudonžandžiai vaikai pasileidžia bėgte per Rėkyvos ežerą, tačiau burės, nors ir įsitempusios, jachtų nepastumia. Aštrios pačiūžos beveik paskęsta sniege. Vaikų veiduose – jokio nusivylimo. Buvimas gamtoje juos džiugina ir verčia plačiai šypsotis. Pavargę jie krenta į sniegą ir voliojasi.
Lengvas trijų metrų per sekundę vėjelis yra pakankamai stiprus lėgos aitvarų mėgėjams.
Aurimas Eidukas ir Edgaras Vyšniauskas – jau ne naujokai ant Rėkyvos ežero. Jie puikūs buriuotojai, skinantys laurus tarptautinėse buriavimo varžybose. O kaituoti pradėjo vos Rėkyva užsitraukė storesniu ledu. Čia jie dar žali.
Jei pigiausia ir mažiausia jachta gali kainuoti per 7000 litų, tai naudotą jėgos aitvarą su visa reikiama atributika galima įsigyti ir už 1000 litų. Tiesa, nederėtų pirkti aklai, nes kaitų yra įvairių paskirčių ir rūšių.
Vaikinai prisipučia aitvaro karkasą, pritvirtina stropas – plonytes, bet labai tvirtas 25 metrų ilgio virveles. A. Eidukas šoka ant slidžių ir trūkteli didžiulį aitvarą. Šis pakimba danguje. Lengvas kryptelėjimas vairu ir A. Eidukas jau skrieja ežeru. Už kelių šimtų metrų pakreipia atvarą ir lengvai parlekia atgal. Vasarą slides pakeis specialia banglente.
Vaikinai dar nedaro jokių nutrūktgalviškų triukų. Juos darys, kai pilnai įvaldys aitvarą. Žinoma, pirmuosius apsivertimus ir skrydžius atliks ant vandens. Ant ledo galima smarkiai susižaloti.
Sportas suvienija
Užkietėjęs kaituotojas šiaulietis Bernardas Maksimavičius sako, kad vandens sporto mėgėjus vienija sunkiai paaiškinamas ryšys. Visi myli gamtą, stengiasi kuo daugiau tarpusavyje bendrauti ir dalintis patirtimi. Tereikia tik domėtis ir drąsiai klausti.
Vaikinas teigia, kad net keliese įsikibę neužlaikytume vieno aitvaro pučiant silpnam vėjeliui. Čia pat tai įrodo. Apglėbia A. Eiduką iš nugaros. Kaitas nuleidžiamas šiek tiek žemiau pavėjui. Abu vaikinai įsirežę batais ir slidėmis aria sniegą. Vėjas – galinga jėga, kurios joks žmogus nesulaikys.
Ar neužtenka vien nusipirkti aitvarą ir mėgautis juo žiemą ir vasarą? „Dar prieš perkant reikėtų pasitarti su gerai šį sportą išmanančiu žmogumi. Tuomet sužinosi, kokį jėgos aitvarą pirkti, kokias detales kruopščiai patikrinti. Išmoksi saugumo taisykles. Kitaip – iki nelaimės vos žingsnis“, – paaiškina B. Maksimavičius.
Kaituotojus puikiai žino ir I. Žičkuvienė ir jos auklėtiniai. Jie visi naudojasi ta pačia Rėkyvos pakrante. Pavasarį visi renka šiukšles, švarina aplinką. Kai vaikai skrodžia jachtomis bangas, „kaituotojai“ aplink juos skraido lyg žuvėdros. Taip jie sveikinasi, nes rankos užimtos vairavimu.
B. Maksimavičius, kaip ir trenerė I. Žičkuvienė, nusiteikęs patriotiškai: „Turime nuostabų ežerą. Reikia panaudoti jo galimybes. Daugybė vaikų galėtų treniruotis. Mes, jėgos aitvarų mėgėjai, visada patariame norintiems išmokti pagauti vėją ir skrieti vandens ar ledo paviršiumi. Toks sportas pasaulyje labai populiarus, tačiau pas mus, palyginti, dar akmens amžius.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ŠTILIS: Vėjas per silpnas ir sniegas per gilus, kad ledrogės skrietų Rėkyvos paviršiumi, tačiau pastumdyti jas labai sveika. Geras startas – pusė pergalės.
VIENYBĖ: Bernardas Maksimavičius sako, kad vėjas suvienija sportininkus. Nereikia jokių griežtų taisyklių, kad vienas kitą ant vandens gerbtų ir saugotų, o pavasarį – kartu rinktų pakrantėje šiukšles..
VILTYS: Šiaulių „Atžalyno“ sporto mokyklos trenerė Irutė Žičkuvienė teigia, kad Rėkyvoje galėtų treniruotis ne dešimtys, o šimtai vaikų, tačiau tam reikia daugiau miesto valdžios palaikymo.
GREITIS: DN klasės ledo jachta – pučiant smagiam vėjui su tokia galima pasiekti ir 150 kilometrų per valandą greitį.
JĖGA: Aurimas Eidukas ir Bernardas Maksimavičius bando užlaikyti jėgos atvarą, pučiant silpnam vėjeliui. Batai ir slidės „aria“ sniegą.
SAUGUMAS: Kaituotojo amunicija. Valdymas tik iš pažiūros nesudėtingas. Pavojaus atveju žmogus gali lengvai atsijungti nuo aitvaro.